What do you think?
Rate this book
Laiko nusikaltimai
Plaukiodamas baseine akimirką įsivaizdavau save mirusį, plūduriuojantį chloru ir išmirkusiomis nuospaudomis dvokiančiame vandenyje. Manau, tai archetipinis, dar gimdos vandenis menantis vaizdinys. Miręs arba dar negimęs. Beje, popkultūroje šis vaizdinys dažnai pasitelkiamas kaip intriguojanti slaptojo agento Borno sagos pradžia: vandenyne plūduriuoja kūnas, jis ištraukiamas, ir prasideda ilgas, kruvinas tiesos ieškojimas. Įdomu, kad kitą dieną iš tiesų pamačiau ant baseino krašto gaivinamą vyrą, kurį paskui be gyvybės ženklų išsivežė medikai. O gal tik mačiau tai, ką norėjau matyti, dabar jau sunku pasakyti. Vaizdinys, dėl kurio ir prasidėjo ši istorija.
240 pages, Hardcover
First published January 1, 2021
3 people are currently reading
43 people want to read
About the author
Sigitas Parulskis
72 books156 followersSigitas Parulskis is a modern Lithuanian poet, essayist, playwright and reviewer. In 1990 he graduated from Vilnius University, Lithuanian language and literature. He was working in notable journals and newspapers (Literatūra ir menas, Lietuvos aidas, Lietuvos rytas, Šiaurės Atėnai). Today he gives lectures of creative writing for Vilnius University students, writes articles to various newspapers, journals and internet websites.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 8 of 8 reviews
January 18, 2026
Labai parulskiška fragementiška knyga keliems vakarams. Tekstas gana paprastas, daug ironijos, galima rasti Bukowskio.
"Ne, tu nedink, tegul viskas dingsta, o tu ne, - sako Tamara, paima Osvaldo plaštaką, pabučiuoja į delną, paskui į riešą, prisiglaudžia prie jo visu savo jaunu stangriu kūnu ir įninka į vyro lūpas kaip kengūra į braškių lysvę Australijoje"
"- Kodėl tu visą laiką prieš susistumdama dozę prisiryji prietinėlės?
- Kas paskui vemti būtų saldu, - atsako mergina ir atsikėlusi nuo lovos ant Hasano stalo susiranda švirkštą"
"Ji sėdi prieš veidrodį su taure brendžio, lėtai gurkšnoja, o jos skruostais teka tušu prasiskiedusios ašaros. Mokytoja nusirengia nuoga, atsigula ant lovos, pačias intymiausias kūno vietas išsitepa ančių kepenėlių paštetu ir po pirmojo šuns liežuvio prisilietimo užsimerkia."
"Ne, tu nedink, tegul viskas dingsta, o tu ne, - sako Tamara, paima Osvaldo plaštaką, pabučiuoja į delną, paskui į riešą, prisiglaudžia prie jo visu savo jaunu stangriu kūnu ir įninka į vyro lūpas kaip kengūra į braškių lysvę Australijoje"
"- Kodėl tu visą laiką prieš susistumdama dozę prisiryji prietinėlės?
- Kas paskui vemti būtų saldu, - atsako mergina ir atsikėlusi nuo lovos ant Hasano stalo susiranda švirkštą"
"Ji sėdi prieš veidrodį su taure brendžio, lėtai gurkšnoja, o jos skruostais teka tušu prasiskiedusios ašaros. Mokytoja nusirengia nuoga, atsigula ant lovos, pačias intymiausias kūno vietas išsitepa ančių kepenėlių paštetu ir po pirmojo šuns liežuvio prisilietimo užsimerkia."
April 26, 2021
Kas man patiko, tai retkarčiais tekste pamėtytos užuominos, lyg pokštai, atpažįstami tik vilniečiams ar bent jau sekantiems Vilniaus gyvenimą. Kaip, pavyzdžiui, atsitiktinis susitikimas su pagyvenusiu poetu Tomu, "akivaizdžiai mėgstančiu slavų kultūrą, nes nuolat minėjo rusiškas ir lenkiškas kažkokių genijų pavardes", rekomendavusiu "Neringos" viešbutį. Siužetui tai jokios įtakos neturi, bet taip pasijauti lyg priimtas į sąmokslą, nes supranti, apie kokį Tomą čia autorius kalba. Ir šiaip keliose vietose net garsiai prunkštelėjau iš gero ironijos užtaiso - tai dar vienas privalumas. Bet čia Sigitas Parulskis ir mano kartelė jam labai aukšta, o ši knyga man patenka tik į tokių vidutinių kategoriją. Taip, aprašymas knygos viršelyje lyg ir teisina, kad čia po realistiniu romanu pasislėpęs siurrealizmas, bet net ir siurrealizme būna tam tikra logika, o ji man čia kartais lyg buvo pamesta, lyg autorius kartais nebesugalvoja kaip išrišti situaciją ir sumeta greitosiomis bet ką, nes juk siurrealizmas, viskas leistina, visaip viskas gali būti. Veikėjai irgi neaiškiais, nepagrįstais charakteriais, lyg ir parodijuoja stereotipinius kino-literatūros personažus, lyg vėl bando kažkokiais tikrais būti - tada tas nesupratimas, kas čia ir kaip, visai nebebūna džiuginantis, o tu tiesiog nebetiki istorija. Trumpai tariant, pradedančiajam būtų gal ir nieko, bet Parulskio buvo tikrai geresnių knygų ir, tikiuos, dar bus.
May 17, 2021
Iš pirmo žvilgsnio Sigito Parulskio tekstas rodosi esąs kasdienis. Neįmantrus. Lyg įtemptai klausydamasis svetimų pokalbių vaikščiotumeisi nutrintais, iki skausmo nuobodžiais šaligatviais.
Laimei, taip pat kūrinys „Laiko nusikaltimai“ nestokojantis ironijos. Vietomis tekstas taip įkanda, kad gerai užsikvatoji ar atvirkščiai – antakius paraukai ir skaitai toliau.
Skaityti iš tiesų buvo smagu. Puslapiai patys vertėsi. Skyriai – trumpučiai, bet autorius sumaniai įpareigoja skaityti toliau. Sakyčiau, per vakarą ar kelis perskaityti pavyks.
Apie ką knyga?
Avantiūriniame romane (taip, toks žanras) „Laiko nusikaltimai“ vystosi kriminalinė istorija. Čia įsipainioja erotika, narkotikai, prostitucija, nusikalstamasis pasaulis, pinigai, brangakmeniai ir net žmogžudystės (taip, ne viena).
Tačiau po antruoju pasakojimo sluoksniu slepiama praeitis. Anuometinis žydų gyvenimas, kai kurių veikėjų nedovanotini poelgiai ir kiti dabartį suformavę įvykiai. Kitaip tariant, nors veikėjai ir nepasirodė pilnai atskleisti, galima rasti paaiškinamų, kaip kai kurie iš jų tokiais tapo.
Smagiausia, kad šiame iš pažiūros lengvame romane galima nemažai gilesnių temų apčiuopti. Sakyčiau, tai autoriaus Sigito Parulskio meistriškumą įrodo.
Žodžiu, skaitydamas pasvarstai, kodėl toji pagyvenusi moteriškė taip sielvartauja dėl savo atvaizdo veidrodyje ir kodėl vieni banditai kalba kaip banditai, o kiti – ne.
Kas tie „Laiko nusikaltimai“?
Variantų čia būtų nemažai. Spėju, kad ne visus juos išgliaudžiau – įvairiausi laiko aiškinimai buvo įmantriai tarp žodžių sukaišioti.
Kiekvienas turime sudarę laiko sutartį, tik galiojimo jos nežinome. Vieniems laikas – priešas, kai sunku su savo kūno pokyčiais susitaikyti, kitiems – nė motais, tretiems – paskata veikti čia ir dabar.
Sigitas Parulskis mane paskatino prieiti išvadą, kuri skambėtų maždaug taip: kiekvienas savo laiką išnaudojame kaip tinkami, ir nieko čia nepadarysi.
Kam rekomenduočiau?
Avantiūrinis romanas „Laiko nusikaltimai“ – tekstas, linksmas skaityti. Nors stiprių ir gilių veikėjų neradau, kūrinys įsiminė – laikas tikrai nepraėjo veltui.
Visa apžvalga: https://www.kemsynai.lt/post/sigitas-...
Laimei, taip pat kūrinys „Laiko nusikaltimai“ nestokojantis ironijos. Vietomis tekstas taip įkanda, kad gerai užsikvatoji ar atvirkščiai – antakius paraukai ir skaitai toliau.
Skaityti iš tiesų buvo smagu. Puslapiai patys vertėsi. Skyriai – trumpučiai, bet autorius sumaniai įpareigoja skaityti toliau. Sakyčiau, per vakarą ar kelis perskaityti pavyks.
Apie ką knyga?
Avantiūriniame romane (taip, toks žanras) „Laiko nusikaltimai“ vystosi kriminalinė istorija. Čia įsipainioja erotika, narkotikai, prostitucija, nusikalstamasis pasaulis, pinigai, brangakmeniai ir net žmogžudystės (taip, ne viena).
Tačiau po antruoju pasakojimo sluoksniu slepiama praeitis. Anuometinis žydų gyvenimas, kai kurių veikėjų nedovanotini poelgiai ir kiti dabartį suformavę įvykiai. Kitaip tariant, nors veikėjai ir nepasirodė pilnai atskleisti, galima rasti paaiškinamų, kaip kai kurie iš jų tokiais tapo.
Smagiausia, kad šiame iš pažiūros lengvame romane galima nemažai gilesnių temų apčiuopti. Sakyčiau, tai autoriaus Sigito Parulskio meistriškumą įrodo.
Žodžiu, skaitydamas pasvarstai, kodėl toji pagyvenusi moteriškė taip sielvartauja dėl savo atvaizdo veidrodyje ir kodėl vieni banditai kalba kaip banditai, o kiti – ne.
Kas tie „Laiko nusikaltimai“?
Variantų čia būtų nemažai. Spėju, kad ne visus juos išgliaudžiau – įvairiausi laiko aiškinimai buvo įmantriai tarp žodžių sukaišioti.
Kiekvienas turime sudarę laiko sutartį, tik galiojimo jos nežinome. Vieniems laikas – priešas, kai sunku su savo kūno pokyčiais susitaikyti, kitiems – nė motais, tretiems – paskata veikti čia ir dabar.
Sigitas Parulskis mane paskatino prieiti išvadą, kuri skambėtų maždaug taip: kiekvienas savo laiką išnaudojame kaip tinkami, ir nieko čia nepadarysi.
Kam rekomenduočiau?
Avantiūrinis romanas „Laiko nusikaltimai“ – tekstas, linksmas skaityti. Nors stiprių ir gilių veikėjų neradau, kūrinys įsiminė – laikas tikrai nepraėjo veltui.
Visa apžvalga: https://www.kemsynai.lt/post/sigitas-...
August 20, 2022
Pirmas sakinys: Lėktuvo "Boing 737" salonas, blondinė stiuardesė pamažu stumia vežimėlį su gėrimais, ant jo guli didelis sieninis laikrodis, jis lėtai muša valandas, pro šalį slanka keleivių pakaušiai.
Nuo romano "Trys sekundės dangaus" pasirodymo Sigitas Parulskis yra vienas mano mėgstamiausių lietuvių autorių: charizmatiška asmenybė, geras humoro jausmas, nenuspėjamas pašnekovas duodant interviu.
Apie "Laiko nusikaltimus" autorius sako, kad "maniau, kad rašau detektyvinių, nuotykinių istorijų, kurių apstu televizijoje ir kine, parodiją." Tai, ką filmuose daro Quentin'as Tarantino, broliai Coen'ai. Visa tai lyg ir yra "Laiko nusikaltimuose": žaidimas žanrais, intertekstais, humoras, parodija, groteskas, pinigai, žmogžudystės, seksas ir t. t. Visko daug, visko tiršta. Tačiau kažkodėl nedžiugina, kažko trūksta, kažkas nelimpa.
Vieną dalyką iškart identifikuoju – pagieža. Romane daug humoro. Dauguma jo – geras ir labai geras. Tačiau laikas nuo laiko išlenda yra pagieža. O su pagieža toli nenuvažiuosi: nenoriu skaityti to spjaudymosi nuodais nei pas Sigitą Parulskį, nei pas Andrių Užkalnį, nei pas Remigijų Žemaitaitį (gerai, gerai, šito iš viso nenoriu skaityti).
Antras dalykas – Quentin'ui Tarantino patiko B klasės filmai. Ir jis kūrė savo variantus, kurie pakilo iš to B lygio. "Laiko nusikaltimai" yra prastesnis atvejis, kai net ir mokant labai gerai rašyti, tik parodijuojama ir nepakylama aukščiau parodijuojamų kūrinių.
Vis dar niekaip negaliu susidėlioti vertinimo apie šį avantiūrinį romaną: labai kokybiškai parašyta prasto lygio literatūra?
P. S. Jeigu reikia glaustai papasakoto "Laiko nusikaltimų" siužeto, jį galima rasti Eugenijaus Žmuidos apžvalgoje "Nepaprasti Petro nuotykiai Gedimino mieste, arba Dar viena Parulskio avantiūra" (žurnalas "Metai", 2021 Nr. 11).
Nuo romano "Trys sekundės dangaus" pasirodymo Sigitas Parulskis yra vienas mano mėgstamiausių lietuvių autorių: charizmatiška asmenybė, geras humoro jausmas, nenuspėjamas pašnekovas duodant interviu.
Apie "Laiko nusikaltimus" autorius sako, kad "maniau, kad rašau detektyvinių, nuotykinių istorijų, kurių apstu televizijoje ir kine, parodiją." Tai, ką filmuose daro Quentin'as Tarantino, broliai Coen'ai. Visa tai lyg ir yra "Laiko nusikaltimuose": žaidimas žanrais, intertekstais, humoras, parodija, groteskas, pinigai, žmogžudystės, seksas ir t. t. Visko daug, visko tiršta. Tačiau kažkodėl nedžiugina, kažko trūksta, kažkas nelimpa.
Vieną dalyką iškart identifikuoju – pagieža. Romane daug humoro. Dauguma jo – geras ir labai geras. Tačiau laikas nuo laiko išlenda yra pagieža. O su pagieža toli nenuvažiuosi: nenoriu skaityti to spjaudymosi nuodais nei pas Sigitą Parulskį, nei pas Andrių Užkalnį, nei pas Remigijų Žemaitaitį (gerai, gerai, šito iš viso nenoriu skaityti).
Antras dalykas – Quentin'ui Tarantino patiko B klasės filmai. Ir jis kūrė savo variantus, kurie pakilo iš to B lygio. "Laiko nusikaltimai" yra prastesnis atvejis, kai net ir mokant labai gerai rašyti, tik parodijuojama ir nepakylama aukščiau parodijuojamų kūrinių.
Vis dar niekaip negaliu susidėlioti vertinimo apie šį avantiūrinį romaną: labai kokybiškai parašyta prasto lygio literatūra?
P. S. Jeigu reikia glaustai papasakoto "Laiko nusikaltimų" siužeto, jį galima rasti Eugenijaus Žmuidos apžvalgoje "Nepaprasti Petro nuotykiai Gedimino mieste, arba Dar viena Parulskio avantiūra" (žurnalas "Metai", 2021 Nr. 11).
February 12, 2023
Kaip nuoširdžiam Parulskio gerbėjui, ranka nekyla jo knygą įvertinti taip žemai.. bet labai nuvylė. Tarsi jo braižas ir toks žanras absoliučiai nedera, nes jautėsi lyg skaityčiau pigią ir prastai parašytą bulvarinio skaitalo parodiją. Galbūt išsisėmė..?
August 21, 2024
Aš taip įsivaizduoju, kad berniukai (arba Taratino) tokius sapnus sapnuoja
May 16, 2021
Nyotykių romanas, kuriame daug epizodų apie nusikalstamą paprasto žmogaus ar paribio asmens elgesio priežastis, Vilniaus miesto istorijos įdomybių. Verta paskaityti, jei įdomu kaip romanas gali virsti fragmentišku skirtingų herojų pasakojimais, kurie knygos pabaigoje virsta vieningo pasakojimo dalimi.
September 28, 2024
Knygos paantraštė: Avantiūrinis romanas. Na ką, leidžiamės į avantiūrą.
Parulskis parašė Tarantino „Bulvarinio skaitalo“ variaciją su Džeimso Bondo elementais. Mintyse bedėliodamas apžvalgą prisiminiau Liudo Mažylio antrąjį romaną „99 šimtosios“, vieną prasčiausių kada nors skaitytų knygų. Ten autorius irgi bandė žaisti Bondą/Indianą Džounsą. Ir gavosi pigiausias kičas. Nes tokias knygas labai lengva „užkičinti“ jei nemoki rašyti ir tiesiog tuščiai svaidaisi nuvalkiotais elementais. Slidus reikalas.
Laimei, Sigitas Parulskis rašyti moka. Taip, matosi čia tos trilerio klišės, „holivudiniai“, gyvenime vargiai nutinkantys įvykių posūkiai, bet vis tiek skaitosi smagiai. Veikėjai margi, aktualūs, justi, kad autorius neužstrigęs praeityje. Parulskis yra Parulskis, jis gali varijuoti siužetu, aplinka, bet ne stiliumi. Stilius lieka. Grubus, vietomis atsainokas, tiesmukas, nepatinka – neskaityk. Štai citata:
– Aš pagal skelbimą.
– Kokį skelbimą?
– Aguročių ir melionų kryžminimas.
Durys prasiveria, pusamžis vyras nepatikliai nužvelgia Petrą.
– Kas domina?
– Leonardo da Vinčio šiknaskylė.
Ir štai jums klausimas: nusijuokėte ar nustebę pasibjaurėjote? Kažkoks trečias variantas čia vargiai įmanomas. Manau pagal tai ir galima spręsti ar ši knyga jums. Galima skaityti kaip detektyvą/trilerį, galima tiesiog kaip Parulskį.
Parulskis parašė Tarantino „Bulvarinio skaitalo“ variaciją su Džeimso Bondo elementais. Mintyse bedėliodamas apžvalgą prisiminiau Liudo Mažylio antrąjį romaną „99 šimtosios“, vieną prasčiausių kada nors skaitytų knygų. Ten autorius irgi bandė žaisti Bondą/Indianą Džounsą. Ir gavosi pigiausias kičas. Nes tokias knygas labai lengva „užkičinti“ jei nemoki rašyti ir tiesiog tuščiai svaidaisi nuvalkiotais elementais. Slidus reikalas.
Laimei, Sigitas Parulskis rašyti moka. Taip, matosi čia tos trilerio klišės, „holivudiniai“, gyvenime vargiai nutinkantys įvykių posūkiai, bet vis tiek skaitosi smagiai. Veikėjai margi, aktualūs, justi, kad autorius neužstrigęs praeityje. Parulskis yra Parulskis, jis gali varijuoti siužetu, aplinka, bet ne stiliumi. Stilius lieka. Grubus, vietomis atsainokas, tiesmukas, nepatinka – neskaityk. Štai citata:
– Aš pagal skelbimą.
– Kokį skelbimą?
– Aguročių ir melionų kryžminimas.
Durys prasiveria, pusamžis vyras nepatikliai nužvelgia Petrą.
– Kas domina?
– Leonardo da Vinčio šiknaskylė.
Ir štai jums klausimas: nusijuokėte ar nustebę pasibjaurėjote? Kažkoks trečias variantas čia vargiai įmanomas. Manau pagal tai ir galima spręsti ar ši knyga jums. Galima skaityti kaip detektyvą/trilerį, galima tiesiog kaip Parulskį.
Displaying 1 - 8 of 8 reviews