What do you think?
Rate this book


224 pages, Hardcover
First published January 1, 2019
Stebint šį judėjimą, mąstant apie tose mašinose sėdinčius kūnus, skubančius svaigintis, mylėtis ar tiesiog meluoti vienas kitam, užlieja su panieka susipynusi užuojauta. Lyg būtum vaikščioti išmokęs vaikas ir stebėtum kitą, mažesnį, dar ropojantį keturiomis.
Kada nors visi šie kūnai, visi iki vieno, taip pat supras: jie niekuo neypatingi. Supras, kad dalykai, kadaise atrodę galį nutikti tik kitiems, galioja ir jų kūnams. Ir tai priblokš juos, sukrės, sunaikins tikėjimą savuoju dievišku ypatingumu, tuo, kad esi apsaugotas, galiausiai kils noras tiesti rankas į dangų, ieškoti tenai naujojo dieviškumo ir būti teisiamam.
Nusišypsau. Nes būna ir kitaip. (p. 118)
Klausiau savęs: ar esu vagis šventykloje? Ar turiu jaustis kaltas? Juk šie žmonės čia tam ir susirinko, kad pasislėptų nuo vagių iš anapus, o aš štai prasmukau į vidų. Bet ne, iš tiesų jie susirinko pagarbinti ką nors iš tų, kas neva įveikė mirtį. Ir kad pasmerktų Judą - vargšą, nesuprastą ir neišvengiamą Judą, tokį pat būtiną kiekvienai religijai ar ideologijai, kaip ir tas, kuris įveikė mirtį. Bet ką jie darytų be Judo, amžinojo atpirkimo ožio? Ką šie uolūs šventyklos tarnai, taip apspangę nuo savo kalbų, kad beveik pamiršo, kaip dar visai neseniai patys vogė, ką jie darytų be Judo, kai savo susikurtam prisikėlusiajam tektų parodyti ne Judo, o savo atvaizdą? Kiek iš jų ir dabar vogs, vos peržengę šios šventyklos slenkstį ir atsidūrę gatvėje, o paskui sakys: "Toks gyvenimas" arba "Aš tik žmogus"? Jei tu tik žmogus, kodėl tuo netiki?
Ne, aš nebuvau vagis šventykloje. Buvau vienintelis tikintis, nes mano veidmainystė slypėjo tik odoje. Nes vis dar neužsinėriau virvės ant kaklo, nors žinojau, kad šventyklos be vagių būna tik tada, kai jos tuščios.
Štai taip ten ir buvome: aš ir šventyklos tarnai. Beveik tokie patys, tik atskirti tikėjimo. (p. 140)
(vardas išgalvotas - aut. past.)
- Ką gi, Veronika, pasistenkim, - tarė ji atsisegdama liemenėlę, - galbūt jis ir mus aprašys. (p. 79)
- Gerai, - tarė jis. - Sudarysiu tavo vietų, kurias norisi bučiuoti, dešimtuką. Įsivaizduok, kad skaitai jį knygoje ar žurnale. Kiekviename puslapyje - po tris pozicijas. Po trečios, šeštos ir devintos tu spręsi, ar atversti kitą puslapį.
Jis priėjo artyn ir pabučiavo mano ausį, kaklą, paskui liepė iškišti liežuvį ir į jį įsisiurbė. Tada atsitraukė.
- Versi kitą puslapį? - paklausė.
Mano kūnas pritariamai sumurkė, ir jis toliau sudarinėjo manąjį dešimtuką. (p. 55)