„Žemuogių pievelėje" (to paties pavadinimo filmas, sukurtas 1957 m., pelnė „Auksinį gaublį", „Auksinį lokį" ir daugelį kitų apdovanojimų) profesorius emeritas Isakas po košmariško nakties sapno važiuoja su savo marčia į Lundą, kur jam bus iškilmingai suteiktas garbės daktaro vardas. Pakeliui jį užplūsta vaikystės ir jaunystės prisiminimai.
Kūrinyje „Sekmadienio vaikas" (ekranizuotas 1992 m.) pasakojami keli epizodai apie Pu, kaip vaikystėje vadindavo I. Bergmaną, ir jo santykį su tėvu, pastoriumi, kurį daugelis laikė dideliu autoritetu. Per vienas vasaros atostogas atskleidžiama šeimoje vyraujanti įtampa, ūmus tėvo būdas. Pu kelionė su tėčiu į atokią kaimo bažnyčią čia virsta baimės ir nerimo gumulu, ilgam įstrigusiu į vaiko sąmonę. Pasak I. Bergmano: „Sekmadienio vaikas" – pats intymiausias dalykas, prie kurio jis yra išdrįsęs prisiliesti.
„Rudens sonata" (ekranizuota 1978 m.) – tai psichologinė drama, vaizduojanti garsią menininkę, pianistę Šarlotę, jos vienatvę ir atsiribojimą nuo artimųjų. Pianistė atvyksta aplankyti vyriausios dukters, su kuria nesimatė septynerius metus. Eva per tą laiką ištekėjo, susilaukė sūnaus, tačiau berniukas nuskendo. Po šios nelaimės Eva iš prieglaudos parsivežė jaunesnę seserį, turinčią sunkią negalią. Toks Evos poelgis motiną suerzina.
Ernst Ingmar Bergman was a nine-time Academy Award-nominated Swedish film, stage, and opera director. He depicted bleakness and despair as well as comedy and hope in his explorations of the human condition. He is recognized as one of the greatest and most influential filmmakers in cinematic history.
He directed 62 films, most of which he wrote, and directed over 170 plays. Some of his internationally known favorite actors were Liv Ullmann, Bibi Andersson, and Max von Sydow. Most of his films were set in the stark landscape of his native Sweden, and major themes were often bleak, dealing with death, illness, betrayal, and insanity.
Bergman was active for more than 60 years, but his career was seriously threatened in 1976 when he suspended a number of pending productions, closed his studios, and went into self-imposed exile in Germany for eight years following a botched criminal investigation for alleged income tax evasion.
Metų iššūkio sąraše užims vietą: "knyga su augalo pavadinimu pavadinime". "Žemuogių pievelė" - 3,9*, "Sekmadienio vaikas" - 4,1* (yra dvi neįtikėtinai detalios tuštinimosi scenos (senos tetulės ir mažo berniuko), apie kurias Froidas pasakytų kažką, o aš tai tik tiek, kad nerekomenduoju skaityti valgant), "Rudens sonata" - 5* (nuo sta bu!) P.S. "Britų mokslininkai sako", kad valgant išvis negalima niekuo be valgymo užsiimti, bet čia gal irgi Froidas pasakytų kažką. Aš tai skaitau valgydama. O Jūs?
Pirmiausia perskaičiau Bergmano biografiją, tada šią knygą. Manau, nežinodama Bergmano gyvenimo istorijos, šioje knygoje esančias istorijas būčiau skaičiusi visai kitaip ir gal jos man net nebūtų patikusios. Dbr gi buvo labai gilu, tiesiog sukrėtė, sukėlė labai daug minčių apie tai, kokią mes, patys to nežinodami, darome įtaką kitiems ir kaip skirtingai vieni kitus matome. Reikia tiesiog kalbėtis, vieniems su kitais apie viską kalbėtis. Bet mes to nedarom :|.
Knyga sudaro trys istorijos viena su kita nesusijusios. Pelniusios ivairius apdovanojimas ar ekranizuotos. Skaitant sia knyga galiu pasakyti, kad antroji istorija istempe knyga link patikimo bent jau man. Pirmoji istorija dar visai nieko, bet trecioji visiskas nesusipratimas. Realiai mano manymu, tas dvi istorija pridejo leidziant, kad padidintu apimti, bet laisvai galejo isleisti ir viena istorija kaip knyga. taigi pirmoji istorija vertinu 3/5, antroji 4/5, trecioji 2/5.
Labai patiko "Sekmadienio vaikas". Tokia odė vaikystei, jos kvapams, vaizdams, garsams ir žmonėms su visais jų šviesumais bei šešėliais. O "Rudens sonata" irgi nepaleidžia - stipri mamos ir dukros drama.
Knyga labiausiai tinkama tikriems kinomanams, bent šiek tiek susipažinusiems su Bergmanu kaip režisieriumi ir kaip žmogumi. Parašyta ne literatūriškai, o režisūriškai.Istorijos-tikri kino scenarijai, skaitydamas tarsi matai filmo scenas. Istorijos lakoniškos, bet sudėta tiek daug-beveik visas herojų gyvenimas ir dar daugiau-traumų ištakos ir pasekmės. Labai giliai kabina, net sukrečia. 5 balai už istorijų gylį ir plotį.