Jaunos merginos istorija – mistika apipinta fizinė ir dvasinė jos kelionė. Debiutinio A. Jasiulytės romano siužetas kupinas paslaptingų įvykių ir veikėjų: viduryje miško apleistas autobusas; kurčia ir akla senolė, kaupianti ne brailio raštu parašytas botanikos knygas; mergaitė, kurios niežulio priepuolių priežasties aptikti nepajėgia joks gydytojas; iš Farerų salų atklydęs selkis. Tai skandinavų magiškojo realizmo kūrinys, sukurtas lietuvių autorės. Jos pačios žodžiais:
„Skandinavistikos studijų laikais į šiauriausią pasaulyje Trumsės universitetą mane patraukė naivus susižavėjimas Norvegijoje gyvenančia kvenų tautine mažuma, – prisipažįsta autorė. – Per Velykų atostogas kelias savaites autostopu keliavau po šiaurės Norvegiją: sniego audros, stingdantis šaltis, samių muzikos festivalis, kvapą gniaužianti ir savo grožiu pravirkdanti gamta… Šis kūrinys manyje gyveno jau seniai, o po klajonių po šiaurę jau nebegalėjau jo ilgiau sulaikyti. Kiekvieną kartą sėdusi rašyti „Šokančią girią“, nežinodavau, kaip pakryps istorija ir neapleido jausmas, kad kažkas rašo knygą už mane, niekada negalėdavau suplanuoti įvykių tėkmės. Šiaurė mane išlaisvino ir transformavo, esu jai dėkinga už geriausius dalykus savo gyvenime, o šiuo metu gyvenu tarp Lietuvos, Prancūzijos ir Kanados.“
Suprantu, kad leidykla "Naujas vardas" nėra komercinė, ir kad ją įkūrę žmonės daro kilnų, reikalingą darbą - padeda "iš pogrindžio išlįsti" pradedantiems, naujiems autoriams. O taip pat suteikia progą skaitytojams nemokamai, bet legaliai skaityti elektronines knygas lietuviškai, kas yra nuostabu. Ir visgi (juk jautėte, kad čia slypi "bet"?). Skaitymo malonumą gana stipriai gadina nekokybiškas, ar paprasčiausiai nepakankamas, kone mėgėjiškas redaktoriaus darbas. Redaktoriui pražiūrėjus elementarias stilistines klaidas, autorės jaunumas ir nedidelė literatūrinė patirtis šoka į akis labiau, nei galėtų ar turėtų.
Nepaisant to, esu maloniai sukrėsta nepaprastai turtingo, vaizdingo, išradingo ir originalaus Augustės Jasiulytės vaizduotės pasaulio, jos literatūrinės, lingvistinės, mitologinės ir t.t. išmonės. Knyga mane įtraukė ir nustebino labiau nei tikėtasi. Gyvenimo tolimoje Šiaurėje vaizdiniai ir patirtys aprašomi taip įtaigiai, kad net norėdamas nenuslėpsi - jie pagrįsti tikra asmenine patirtimi. Žinant kai kurias autorės gyvenimo detales, tik dar smalsiau, kur pasibaigia realybė ir prasideda visiška fikcija. Pasakojimo pradžioje pagrindinė veikėja tėra vaikas, bet jau nuo pat pradžių istorija pasakojama visai nevaikiškai ir skaudžiai. Būtų įdomu išgirsti bent keleriais metais ar, dar geriau, kokiu dešimtmečiu jaunesnio už mane skaitytojo interpretacijas. O iš autorės su nekantrumu laukiu tolesnių raštų ir užuodžiu reikšmingas kūrybines galimybes ateityje.
Augustės kūrinys padėjo prisiminti, kokia vaizdinga ir nuostabi gali būti lietuvių kalba - jos proza man kartkartėmis primindavo baltas eiles ir net kelis kartus specialiai atsitraukiau nuo knygoje aprašomų įvykių, kad pasigėrėčiau pačių žodžių skambesiu. Man ypač patiko pirmoji knygos dalis, mistiškas, keistas, neįprastas Vilnius - toks, kokį jį aš, mergaitė iš užmiesčio, matau ir šiandien. Vilnius man savaime yra paslaptis, kaskart atsiveriantis - ir vis kito žmogaus atveriamas - naujai. "Šokančioje girioje" po mistikos šydu atradau Augustės vaikystės Vilnių, kuris nepaklūsta realaus pasaulio dėsniams. Ta mistika, sumišusi su kasdienybe, tie gerai pažįstami gyvenimo "šiaurėje" ypatumai, aprašomi su švelnia pagarba svetimose vietose galiojantiems dėsniams, tie atidžiai parinkti beveik neatpažįstamai skambantys lietuviški žodžiai - skaitant man kartkartėmis šiurpo oda.
Knygą perskaičiau greitai, nes ji buvo plonutė. Skaitėsi ne visada lengvai, ypač dėl pasikartojančių įvarddžių, kurie tiesiog varė iš proto. Vienoje pastraipoje jų būdavo daugiau nei reikia, ypač kai kalbama apie tapati žmogų. Tekstas atrodo neišdirbtas ir tikrai ne geriausias variantas. Jei pirma dalis buvo aiški, antra jau kiek sunkiau suprantama. Kaip anglai sako, autorė labiau pasakojo, nei rodė, todėl pritrūko veiksmo. Vietomis palikta gana didelės klaidos: bažnyčios sinonimas imtas cerkvei, o rusu kalboje y yra u, o ne i. Kiti komentarai gyrė dėl litertūrinės kalbos ir skandinavų mytologijos, man nei viena nei kita neatrodė iki galo išdirbtas. Be to aprašyme paminėtas paslpatingas niežulys, per visą knygą vos gal trys kartus prisimintas :D Bet patiko autobuso idėja, Vilnius, knygos skaitymas ir paslaptinga senulytė.
Jei neklystu, autorė dalyvavo Lituanicono konkurse ir jos apsakymas man pasirodė neblogas, dėl to pasižymėjau ir šią knygą perskaityti. Vis dėl to ne mano stiliaus knyga. Daug pasakojimo apie pagrindinę veikėją Severiją, ką ji jaučia ir galvoja, kaip ji gyvena. Bet be tų keistų vaizdinių daugiau nieko ir nėra, o siužetas man yra visgi svarbiausias dalykas knygose. Šioji knyga apibūdinama kaip magiškasis realizmas, tad jei visas magiškasis realizmas toks besiužetis, tai man nepatinka magiškasis realizmas :)
Iki vidurio vis nėjo suprasti, ką skaitau, tiksliau, atrodė, jog jau imu suprasti veiksmo liniją, o ji bam ir pasikeičia. Vėliau jau darėsi įdomiau, nes ėjo labiau suprasti, nors toks šokinėjimas nesiliovė, galiausiai pabaiga buvo, mano akimis, neatidirbta- jos šiek tiek pritrūko. Bet gali būti ir puiki idėja antrai daliai, kuri, tikiuosi, būtų daug nuoseklesnė.
Kupina fantazijos, tautosakos istorija. Žaviuosi Augustės vaizduote. Asmeniškai man labiausiai patiko pirmoji dalis, kurioje veiksmas vyko Vilniuje, apipintas magiškuoju realizmu. Itin įsiminė ta kraupi scena, kurioje Severija įkrito į negyvų kačių duobę - net šiurpas kūnu nuėjo...
Skaitant šią knygą (ypač veiksmui persikėlus iš pirmos dalies į antrąją) kilo daugiau klausimų, nei atsakymų. Pvz, iki pat knygos pabaigos liko neatsakyta, - kas visgi yra tasai Sapmi karalius? Arba kas nutiko pasauliui? Nepaisant tokių neaiškių vietų, knyga patiko.