What do you think?
Rate this book
Apysakos. Romanas
Knygoje pateikiama:
„Sviediniu žaidžiančios katės namai“,
„Gobsekas“,
„Nežinomas šedevras“,
„Slėnio lelija“,
„Balzako talento mįslė“.
„Sviediniu žaidžiančios katės namai“,
„Gobsekas“,
„Nežinomas šedevras“,
„Slėnio lelija“,
„Balzako talento mįslė“.
382 pages, Hardcover
Published January 1, 1995
3 people want to read
About the author
Honoré de Balzac
9,589 books4,403 followersFrench writer Honoré de Balzac (born Honoré Balzac), a founder of the realist school of fiction, portrayed the panorama of society in a body of works, known collectively as
La comédie humaine
.
Honoré de Balzac authored 19th-century novels and plays. After the fall of Napoléon in 1815, his magnum opus, a sequence of almost a hundred novels and plays, entitled, presents life in the years.
Due to keen observation of fine detail and unfiltered representation, European literature regards Balzac. He features renowned multifaceted, even complex, morally ambiguous, full lesser characters. Character well imbues inanimate objects; the city of Paris, a backdrop, takes on many qualities. He influenced many famous authors, including the novelists Marcel Proust, Émile Zola, Charles John Huffam Dickens, Gustave Flaubert, Henry James, and Jack Kerouac as well as important philosophers, such as Friedrich Engels. Many works of Balzac, made into films, continue to inspire.
An enthusiastic reader and independent thinker as a child, Balzac adapted with trouble to the teaching style of his grammar. His willful nature caused trouble throughout his life and frustrated his ambitions to succeed in the world of business. Balzac finished, and people then apprenticed him as a legal clerk, but after wearying of banal routine, he turned his back on law. He attempted a publisher, printer, businessman, critic, and politician before and during his career. He failed in these efforts From his own experience, he reflects life difficulties and includes scenes.
Possibly due to his intense schedule and from health problems, Balzac suffered throughout his life. Financial and personal drama often strained his relationship with his family, and he lost more than one friend over critical reviews. In 1850, he married Ewelina Hańska, his longtime paramour; five months later, he passed away.
Honoré de Balzac authored 19th-century novels and plays. After the fall of Napoléon in 1815, his magnum opus, a sequence of almost a hundred novels and plays, entitled, presents life in the years.
Due to keen observation of fine detail and unfiltered representation, European literature regards Balzac. He features renowned multifaceted, even complex, morally ambiguous, full lesser characters. Character well imbues inanimate objects; the city of Paris, a backdrop, takes on many qualities. He influenced many famous authors, including the novelists Marcel Proust, Émile Zola, Charles John Huffam Dickens, Gustave Flaubert, Henry James, and Jack Kerouac as well as important philosophers, such as Friedrich Engels. Many works of Balzac, made into films, continue to inspire.
An enthusiastic reader and independent thinker as a child, Balzac adapted with trouble to the teaching style of his grammar. His willful nature caused trouble throughout his life and frustrated his ambitions to succeed in the world of business. Balzac finished, and people then apprenticed him as a legal clerk, but after wearying of banal routine, he turned his back on law. He attempted a publisher, printer, businessman, critic, and politician before and during his career. He failed in these efforts From his own experience, he reflects life difficulties and includes scenes.
Possibly due to his intense schedule and from health problems, Balzac suffered throughout his life. Financial and personal drama often strained his relationship with his family, and he lost more than one friend over critical reviews. In 1850, he married Ewelina Hańska, his longtime paramour; five months later, he passed away.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 of 1 review
July 10, 2021
BALZAKO KVARTETAS
Grįžti prie šios senokai perskaitytos knygos paskatino tai, kad netikėtai prisiminiau Balzako filosofinį etiudą „Nežinomas šedevras“, kuriame daug įdomių minčių apie kūrybą, o ir pats siužetas gan įdomus – gyvenimo ir meninio vaizdo tikroviškumo konfliktas. Autorius, naudodamas simbolius ir metaforas, bando filosofiškai apibendrinti realaus gyvenimo reiškinius.
„Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo nuostabi; bet, antrąkart žvilgterėjęs, matai, kad ji priaugusi prie drobės ir jos aplinkui neapeisi. Tarp šios va rankos ir paveikslo fono aš nejaučiu oro; trūksta erdvės ir gylio. Po šita dramblio kaulo baltumo oda neteka kraujas; po šiuo vaiskiu smilkinių ir krūtinės gintaru venomis ir raizgiu kapiliarų tinklu neplūsta purpurinė gyvybės rasa. Ko gi čia trūksta? Niekniekio, bet šitas niekniekis – viskas! Jūs gebate atvaizduoti gyvenimo išorę, bet neišreiškiate pro kraštus besiveržiančio jo vidaus, to kažko, kas galbūt yra siela“ – toks žymaus dailininko Frenhoferio žvilgsnis į kolegos paveikslą. Keli jo brūkštelėjimai teptuku, uždedant lengvą melsvą skaidrių dažų sluoksnį, ir sujudėjo oras apie nutapytos moters galvą, suplevėsavo drabužių klostės, atgijo oda – meistras virtuoziškai įliejo šilumos į paveikslą. Rodės, kad moteris iš paveikslo gali atsistoti ir prieiti prie dailininkų.
Frenhoferio bėda – būdamas įstabus tapytojas jis turėjo nelaimės gimti turtuoliu ir taip pražudė savo talentą. Dešimt metų jis piešia savo neprilygstamą portretą, moteris jame – daugiau nei žmona, dailininkas patiki, kad ji myli jį, todėl taip pavyduliauja, kad slepia paveikslą ne tik nuo žmonių akių, bet ir nuo savęs – po dažų sluoksniu. „Tai ne drobė, tai moteris! Moteris su kuria verkiu, juokiuosi, kalbuosi ir mąstau. Ši moteris ne nutapyta, o sutverta. Aš daugiau meilužis negu tapytojas.“ Ir kai jaunas dailininkas sutinka leisti savo mylimajai Žiletei pozuoti Frenhoveriui, šis iš anksto džiaugiasi savo sukurtos grožybės pergale prieš gyvą merginą. Deja...
Įdomus šiame kūrinyje Žiletės paveikslas – ji kilnios ir taurios sielos, be galo tikinti jaunuoju dailininku, kenčianti kartu su juo nepriteklius, tenkinanti visus jo įgeidžius.
Mano paminėtas filosofinis etiudas – tik dalelė knygos, kurioje tikrai geros Balzako apysakos: „Sviediniu žaidžiančios katės namai“, „Gobsekas“ ir romanas „Slėnio lelija“.
„Sviediniu žaidžiančios katės namuose“ irgi yra dailininkas, bet kitoks negu etiude – be didingumo ir hipebolizacijų, tačiau ir šioje apysakoje Balzakas pabrėžia genijaus asmenybės dvilypumo nesuderinamumą. Štai kaip galvoja ne vieną talentingą jaunuolį pažinusi moteris: „Mes, moterys turime žavėtis talentais, mėgautis jų draugija, kaip kokiu reginiu, bet gyventi su jais – nė už ką!“ Apysakoje tragiška meilės istorija – jauna 21 metų moteris, prisimindama šviesų savo vedybinio gyvenimo pavasarį, jau supranta, kad už beribę praėjusią laimę, gausų meilės derlių teks sumokėti viso gyvenimo nelaime... Tačiau ne vien liūdną meilės istoriją pasakoja autorius – kūrinyje ir Balzako tikėjimas, kad įmanoma sąžininga komercinė veikla, įtikinamai piešiamas beveik idealus pirklių šeimos paveikslas. Puikus stilius, vaizdingumas, spalvingumas suteikia skaitymo malonumą.
„Gobsekas“ pirmoje publikacijoje neveltui buvo pavadintas „Nedorybės vaisiai“ – tai kūrinys apie šykštuolį palūkanininką be žmogiškų sentimentų, niekinantį žmones, bedvasį skeptiką, besimėgaujantį savo galia. Autorius sėkmingai seka Moljero, kurį laikė savo mokytoju, tradicijomis – apysakoje apstu sarkazmo, ironijos ir pašiepimo. Tačiau Gobsekas turi ir savo filosofiją: „nelaimė – geriausias mokytojas“; nelaimėje išryškėja žmonių vertė. Jo panieką tiems, kurie maudosi prabangoje, skaitytojas gali ir pateisinti.
Romane „Slėnio lelija“ Balzakas atskleidžia savo svajonę apie idealią, iškylančią virš visuomeninių santykių ir prietarų, meilę. Ir nors romanas ne autobiografinis, jame daug paties Balzako – jo nelaimingos vaikystės, motinos šaltumo, santykių su broliu atspindžiai, taip pat dviejų jo mylimųjų integruoti į vieną paveikslai. Be abejo, ir graži, tyra meilės istorija – toks vyro ir moters ryšys, apie kurį svajojo autorius.
"Nebūkite nei banalus, nei patiklus, nei itin paslaugus – tai trys povandeninės uolos! Pernelyg didelis patiklumas mažina pagarbą, banalumu užsitraukiame panieką, uolumas teikia puikią progą mus išnaudoti. Be to, brangus vaike, visą gyvenimą jūs turėsite ne daugiau kaip du ar tris draugus... Viena svarbiausių elgsenos taisyklių – bemaž nieko nesakyti apie save... Bendraukite su įtakingomis moterimis. Įtakingos – pagyvenusios moterys... Jos bus atsidavusios jums visa širdimi, nes globa – paskutinė jų meilė. Na, o jauną moterį pasirinkite vieną. Tarnauti visoms, m y l ė t i tik vieną. Tebūnie jūsų elgesys paprastas, kalbėsena švelni; būkite išdidus, bet nepasipūtęs, o svarbiausia - kuklus." (Balzakas, "Slėnio lelija"). Ar ne puikus (ir aktualus) pagyvenusios damos pamokymas jaunam vaikinui?
Gera knyga tiems, kurie nori bent kiek susipažinti su XIX amžiaus prancūzų literatūros genijaus kūryba.
Grįžti prie šios senokai perskaitytos knygos paskatino tai, kad netikėtai prisiminiau Balzako filosofinį etiudą „Nežinomas šedevras“, kuriame daug įdomių minčių apie kūrybą, o ir pats siužetas gan įdomus – gyvenimo ir meninio vaizdo tikroviškumo konfliktas. Autorius, naudodamas simbolius ir metaforas, bando filosofiškai apibendrinti realaus gyvenimo reiškinius.
„Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo nuostabi; bet, antrąkart žvilgterėjęs, matai, kad ji priaugusi prie drobės ir jos aplinkui neapeisi. Tarp šios va rankos ir paveikslo fono aš nejaučiu oro; trūksta erdvės ir gylio. Po šita dramblio kaulo baltumo oda neteka kraujas; po šiuo vaiskiu smilkinių ir krūtinės gintaru venomis ir raizgiu kapiliarų tinklu neplūsta purpurinė gyvybės rasa. Ko gi čia trūksta? Niekniekio, bet šitas niekniekis – viskas! Jūs gebate atvaizduoti gyvenimo išorę, bet neišreiškiate pro kraštus besiveržiančio jo vidaus, to kažko, kas galbūt yra siela“ – toks žymaus dailininko Frenhoferio žvilgsnis į kolegos paveikslą. Keli jo brūkštelėjimai teptuku, uždedant lengvą melsvą skaidrių dažų sluoksnį, ir sujudėjo oras apie nutapytos moters galvą, suplevėsavo drabužių klostės, atgijo oda – meistras virtuoziškai įliejo šilumos į paveikslą. Rodės, kad moteris iš paveikslo gali atsistoti ir prieiti prie dailininkų.
Frenhoferio bėda – būdamas įstabus tapytojas jis turėjo nelaimės gimti turtuoliu ir taip pražudė savo talentą. Dešimt metų jis piešia savo neprilygstamą portretą, moteris jame – daugiau nei žmona, dailininkas patiki, kad ji myli jį, todėl taip pavyduliauja, kad slepia paveikslą ne tik nuo žmonių akių, bet ir nuo savęs – po dažų sluoksniu. „Tai ne drobė, tai moteris! Moteris su kuria verkiu, juokiuosi, kalbuosi ir mąstau. Ši moteris ne nutapyta, o sutverta. Aš daugiau meilužis negu tapytojas.“ Ir kai jaunas dailininkas sutinka leisti savo mylimajai Žiletei pozuoti Frenhoveriui, šis iš anksto džiaugiasi savo sukurtos grožybės pergale prieš gyvą merginą. Deja...
Įdomus šiame kūrinyje Žiletės paveikslas – ji kilnios ir taurios sielos, be galo tikinti jaunuoju dailininku, kenčianti kartu su juo nepriteklius, tenkinanti visus jo įgeidžius.
Mano paminėtas filosofinis etiudas – tik dalelė knygos, kurioje tikrai geros Balzako apysakos: „Sviediniu žaidžiančios katės namai“, „Gobsekas“ ir romanas „Slėnio lelija“.
„Sviediniu žaidžiančios katės namuose“ irgi yra dailininkas, bet kitoks negu etiude – be didingumo ir hipebolizacijų, tačiau ir šioje apysakoje Balzakas pabrėžia genijaus asmenybės dvilypumo nesuderinamumą. Štai kaip galvoja ne vieną talentingą jaunuolį pažinusi moteris: „Mes, moterys turime žavėtis talentais, mėgautis jų draugija, kaip kokiu reginiu, bet gyventi su jais – nė už ką!“ Apysakoje tragiška meilės istorija – jauna 21 metų moteris, prisimindama šviesų savo vedybinio gyvenimo pavasarį, jau supranta, kad už beribę praėjusią laimę, gausų meilės derlių teks sumokėti viso gyvenimo nelaime... Tačiau ne vien liūdną meilės istoriją pasakoja autorius – kūrinyje ir Balzako tikėjimas, kad įmanoma sąžininga komercinė veikla, įtikinamai piešiamas beveik idealus pirklių šeimos paveikslas. Puikus stilius, vaizdingumas, spalvingumas suteikia skaitymo malonumą.
„Gobsekas“ pirmoje publikacijoje neveltui buvo pavadintas „Nedorybės vaisiai“ – tai kūrinys apie šykštuolį palūkanininką be žmogiškų sentimentų, niekinantį žmones, bedvasį skeptiką, besimėgaujantį savo galia. Autorius sėkmingai seka Moljero, kurį laikė savo mokytoju, tradicijomis – apysakoje apstu sarkazmo, ironijos ir pašiepimo. Tačiau Gobsekas turi ir savo filosofiją: „nelaimė – geriausias mokytojas“; nelaimėje išryškėja žmonių vertė. Jo panieką tiems, kurie maudosi prabangoje, skaitytojas gali ir pateisinti.
Romane „Slėnio lelija“ Balzakas atskleidžia savo svajonę apie idealią, iškylančią virš visuomeninių santykių ir prietarų, meilę. Ir nors romanas ne autobiografinis, jame daug paties Balzako – jo nelaimingos vaikystės, motinos šaltumo, santykių su broliu atspindžiai, taip pat dviejų jo mylimųjų integruoti į vieną paveikslai. Be abejo, ir graži, tyra meilės istorija – toks vyro ir moters ryšys, apie kurį svajojo autorius.
"Nebūkite nei banalus, nei patiklus, nei itin paslaugus – tai trys povandeninės uolos! Pernelyg didelis patiklumas mažina pagarbą, banalumu užsitraukiame panieką, uolumas teikia puikią progą mus išnaudoti. Be to, brangus vaike, visą gyvenimą jūs turėsite ne daugiau kaip du ar tris draugus... Viena svarbiausių elgsenos taisyklių – bemaž nieko nesakyti apie save... Bendraukite su įtakingomis moterimis. Įtakingos – pagyvenusios moterys... Jos bus atsidavusios jums visa širdimi, nes globa – paskutinė jų meilė. Na, o jauną moterį pasirinkite vieną. Tarnauti visoms, m y l ė t i tik vieną. Tebūnie jūsų elgesys paprastas, kalbėsena švelni; būkite išdidus, bet nepasipūtęs, o svarbiausia - kuklus." (Balzakas, "Slėnio lelija"). Ar ne puikus (ir aktualus) pagyvenusios damos pamokymas jaunam vaikinui?
Gera knyga tiems, kurie nori bent kiek susipažinti su XIX amžiaus prancūzų literatūros genijaus kūryba.
Displaying 1 of 1 review