Nebus, nes ir būti negali, kad būtum kada mano pusėj, Tu – priekin pažengusios šalys, o aš – tos, kur vis dar prie ruso... Lėktuvais, laivais, limuzinais tu skrieji pirmyn į gerovę, Aš – runkelis toks paskutinis, kad jo net šernai neišrovė...
Paryžiuj, Atėnuos, Pirėnuos sapnuoju tave – kas iš to? – Raseiniuos, Kuršėnuose, Prienuos tu niekad manęs nesapnuosi... Kai plentais tu lėksi greituoju būdu per Europos peizažą, Matysi: paplentėj svyruoja žmogelis... Žinok, kad tai aš...
Juozas Erlickas gimė Stalino mirties dieną, 1953 m. kovo 3d. Svirkančiuose (Akmenės r.).
Baigęs Viekšnių vidurinę mokyklą, 1971-75 m. studijavęs lituanistiką Vilniaus universitete, dirbęs Gamtos apsaugos komiteto inspektoriumi, Jaunimo teatro scenos darbininku, pirmąją humoreskų knygą „Kodėl?“ išleido 1979 m.
Nepriklausomybės metais tapo aštriausiu sovietinės mąstysenos ir elgsenos stereotipų kritiku, o jo pavardė virto absurdiško komizmo sinonimu (erlickynė).
Knygoje „Raštai ir kt.“ (1987) Erlickas atsiskleidė kaip plačios žanrinės skalės humoristinis rašytojas, gebąs sujungti parodijinių eilėraščių ciklus, epigramiškus rubajatus, humoreskas, ironiškus laiškus ir apybraižas į mozaikinę stambaus kūrinio kompoziciją, kur veikia tie patys personažai ir kartojasi panašios gyvenimo kvailumo bei nekintamumo situacijos. Jis nekuria satyros, kuri tirštindama spalvas demaskuotų vieno ar kito negatyvaus reiškinio nenormalumą. Jo išeities taškas - juodasis humoras, kuriam bet koks absurdas yra gyvenimo norma. Todėl jo tekstuose nėra didaktinių teisuolio ir visažinio sprendimų, būdingų satyrinei literatūrai.
Trumpi humoristiniai tekstai apie politikus, žmonių ydas, stereotipus ir mąstymo klišes svarbias XXI a. lietuviui. Tekstuose daug kalambūrų, paslėptų politinių, kultūrinių, istorinių aliuzijų bei situacinio humoro momentų. Verta paskaityti ir susimąstyti apie humoro svarbą žvelgiant į kasdienybę.