Šeštadienį, aštuntą valandą

by Rebeka Una

Ala – perspektyvi gimnazistė. Debatų varžybose ji narsiai sprendžia pasaulio problemas. Laisvalaikiu prižiūri kaimynės vaiką Jorį, lanko vienišas senutes, draugauja su vis giliau į Alzhaimerį grimztančia Zolda... Ala padeda visiems, kam reikia jos pagalbos. Jos autoritetai ‒ Motina Teresė ir kunigas Janas. Geriausi draugai ‒ Mona ir Arvis, taip pat pavyzdingi intelektualai. Dar – profkėj besimokanti, iš namų pabėgusi Gintė, vis susidedanti su zonoje sėdėjusiais vyrukais, ir arogantiškasis Markas, kandžiomis replikomis keliantis Alai įsiūtį.

Tačiau tikrovė dažnai būna kitokia nei atrodo. Kokie vaiduokliai slepiasi herojų spintose? Ar trijulė tokia pavyzdinga, kokia dedasi? Kodėl taip norisi pagerinti save, perrašyti savo istoriją? Ir svarbiausias klausimas: ar būdamas sužeistas, gali išgelbėti kitą?



Rebeka Una – knygų vaikams ir paaugliams autorė, anglų kalbos mokytoja. Rašytojos debiutinė knyga „Atjunk“ (2015 m.) pelnė dvi premijas – Prano Mašioto premiją kaip geriausia knyga vaikams ir paaugliams bei Metų knygos premiją, už kurią balsavo visos Lietuvos skaitytojai. „Atjunk“ taip pat išrinkta į reikšmingiausių vaikų knygų šimtuką ir pateko į populiariausių 2016 m. lietuvių autorių grožinės literatūros knygų penketuką.

Rašytojos apysaka „Aš esu Tomas, seklys“ šiemet nominuota Metų knygos vaikams rinkimuose.

Rebeka Una 2017 m. tapo „Alma littera“ organizuojamo paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtoja. Jos rankraštis – psichologinė drama „Šeštadienį, aštuntą valandą“ – išrinkta geriausia iš 16 pateiktų kūrinių.

Kitos rašytojos knygos: „Pijus ir Nikolas“, „Barbora ir pelkių senelis“, „Aš esu Tomas, seklys“, „Labas, aš Tadas“ ir antroji „Aš esu Tomas, seklys“ dalis „Kiemo seklys Tomas“.

Genres: Contemporary

400 pages, Paperback

First published November 1, 2017

Reviews

[Živilė · Rating 4 out of 5]

Jei su pirmąją dalimi mano kojos apėjo purvais, tai su antrąja teko klampoti kaip po giliausią dumblą.
Knyga gera. Joje daug visko. Tik antroji dalis man pasirodė kiek per daug padrika ir aš ne visur susigaudžiau kad ir kaip.
Negaliu teigti, kad knyga tinkama paaugliams, bent jau tikrai ne visiems, bet ji, mano akimis, tikrai buvo verta dėmesio.
Debatais išreikštos nuomonės man patiko labiausia.
O aiškumo ir raiškumo trūkumas kiek sumažino knygos vertinimo kartelę.
Bet nesigailiu skaičiusi. Tikrai patiko.

[Eglė Ramoškaitė · Rating 4 out of 5]

Kiekvieną kartą perskaičius lietuvių autoriaus knygą susimąstau, pateikti vertinimą, ar ne. Parašyti komentarą, ar ne. Jei parašysiu blogą įvertinimą, ar nenulinčiuos, ar nepakiš padnoškės kur Knygų mugėje, o kažin ir ar pati jausiuosi gerai, parašiusi daugiau nei tikiui, kad verta?

Jeigu grįžčiau į mokyklą ir skaityčiau šitą knygą kartu su "beveik suaugusių" serija, kartu su Selindžeriu ir "Autsaideriais", kokių penkiolika metų atgal, knygai, greičiausiai, duočiau visas penkias žvaigždes.

Bet dabar duodu tris, susumavus rezultatus ir padalinus iš dviejų, bus keturi. Labai geras įvertinimas.

Tai apie tą tris ir kodėl pašnypšiu ant tokios gilios knygos.

Tema tikrai nustebino - nesitikėjau tiek visko gilaus ir daug, tokio aktualaus ir skaudaus. Kažkodėl galvojau, kad knyga bus apie drugelius ir nuteikianti teigiamai, bet ne. Labai gerai - niekas netiki drugeliais ten, kur jie neskraido, ypač paauglystėje.

Visgi knyga yra visiškai ne paaugliams, jei paaugliu laikysime 14-18 metų žmogų. Tokio amžiaus jaunuolis gali skaityti bet ką, bet tikrai negali visko suprasti taip, kaip supranta suaugęs žmogus. Ar tikrai paauglys pajus, ką reiškia palikti savo vaikus auginti kitiems, ką reiškia palikti savo motiną? Man baisu, man skaudu, mane verčia susimąstyti. Bet manau, kad dažnas paauglys (tikrai nedrįsiu kalbėti apie visus) šitas vietas tiesiog praskipins, nes tiesiog tai dar ne jam. Tikrai nesakau, kad nereikia kalbėti šiomis temomis su paaugliu, kad nereikia skiepyti vertybių, bet ar skiepijant nevertėtų pagalvoti, kokie tie skiepai turėtų būti - juk nuo gripo niekas neskiepija encefalito vakcinomis.

Knygos kalba - padrika, mintys šokinėja, skaityti sunku, kartais skaitydavau pastraipas keletą kartų ir vis tiek nesuvokdvau, kas ten įvyko. Aukštos meninės vertės tekstas yra literatūrinė vertybė, bet jam yra vieta ir laikas. Ar tikrai reikia to reikia jaunam žmogui, kurį įtikinti skaityti jau ir taip nelengva užduotis?

Keistų sprendimų yra knygoje. Istorija kalba apie siaubingus dalykus, ji turi sukrėsti, turi papurtyti, įpurtyti į tai, kas vyksta kažkur visai šalia mūsų, mes turime ją išgyventi ir pajusti, nes apie tai yra knygos - apie emocijas, kurias patiria skaitytojas. O kai šioje knygoje paaiškėjo šokiruojančios tiesos, mane ištiko tik "wow". Aš labai nustebau - netikėtas posūkis, stiprus. Ir jis atskelidžiamas taip, kad skaitytojas jo tiesiog nepajunta. Tiesa, vėliau knygoje emocija atksleidžiama, pamatoma scena, kaip viskas vyko, patiriame viską, ką turėjome, bet tai scenai ten tiesiog jau buvo per vėlu. Skaitytojas emocijų paprasčiausiai neišgyveno taip, kaip būtų išgyvenęs vos sužinojo tiesą. Čia man buvo labai apmaudu ir gaila.

Apmaudu dar ir dėl to, kad praėjo penkiolika metų, o Lietuva vis dar gyvena "beveik suaugusių" stiliumi, kai tuo tarpu goodreadsai šlovina John Green, Rainbow Rowell, Jay Asher ir kitus autorius, kurių knygos puikuojasi ir mūsų knygynuose.

Tai apie ką aš čia. Knyga man patiko, nepaisant kai kurių dalykų, kurių, nesidomėdama rašymu ir tiek neskaitydama, tikriausiai, nebūčiau niekada pastebėjusi. Bet tai ne paauglių literatūros kūrinys, net jei veikėjai ir jaunuoliai, net jei ji ir parašyta jaunuoliams, net jei ir kritikai taip nusprendė.

[Deimantė Levickytė · Rating 4 out of 5]

Labai sunku ramiai rašyti atsiliepimą. Tai knygą, kurią pirmiausia labai paviršutiniškai vertinau, kurią norėjau nurašyti po pirmųjų puslapių. Ir galiu pasakyti, kad išties klydau. Pirmoji knygos dalis ir aprašoma Ala man taip priminė Houldeną iš "Rugiuose prie bedugnės" - abu idealistiški, abiems šiuolaikinis pasaulis atrodo nemielas. Pati Ala labai tikinti ir protinga mergina. Ji ruošiasi debatams, prižiūri mažą berniuką, savanoriauja. Pripažinsiu, kad ji mane pradžioje erzino, bent jau tol, kol nepradėjau skaityti antrosios dalies, kuri mane sukrėtė. Nuo šios dalies iškart galiu sakyti, kad visas mano paviršutiniškas vertinimas baigėsi. Istorija labai rimta ir tokia, kuri gali padėti vaikams, o gal ir suaugusiems, kurie yra atsidūrę tokioje padėtyje.

[Evelina Pupelė - (Knygų Romanė) · Rating 3 out of 5]

Sunkiai klostėsi mano draugystė su šia knyga. Nors tai jaunimo literatūros istorija, tačiau vargau, kamavausi, ir jau vienu momentu norėjau mesti ją į šalį.

Keistu rašymo stiliumi parašyta. Pradžia tikrai sunki ir apskritai sunku susigaudyti, tiek istorijoje, tiek ir kas pasakojama apie veikėjus. Knyga padalinta į dvi dalis. Nors nelabai supratau kam to reikia. Paliestos skaudžios, ir aktualios temos, tačiau pasirinktas būdas manau visgi nėra tinkamas. Istorija labai slegianti, skaudi ir visi aprašomi paaugliai veikėjai siaubingai traumuoti. Sunku skaityti apie kiekvieno jų skaudžius išgyvenimus.
Ir aš tikrai nenorėčiau, kad mano paauglė dukra ją skaitytų. Jei man kaip suaugusiai ši knyga skaitėsi sunkiai, tai jaunimui manau, kad ji dar sunkiau suvokiama bus, ir dar nuobodžiau skaitysis. Jau nekalbu, kad nesupratau tokio pabaigos pasirinkimo...

Nors nesu skaičiusi autorės pirmos knygos "Atjunk", kuri labai giriama ir įtraukta berods į privalomų knygų sąrašą mokyklose, tačiau ši na manęs tikrai nesužavėjo. Galbūt reiktų perskaityti pirmąją...
Aš sakyčiau, ši būtent istorija, neskirta jaunesniem paaugliam. Ir turėtų būti ant knygos N16 mažiausiai.

[Shin · Rating 3 out of 5]

Kol skaičiau - labai patiko. Bet gale kažkaip pritrūko taškų ant "i" ir taip vadinamo "clearance" ir "closure". Aš suprantu, kad gyvenimas vyksta toliau, bet todėl mes galim nueiti į lauką, ar susitikti su draugais. Kai skaitai gerą knygą, ir ji galiausiai nepalieką atsakymų, kurių norėjai, įvyksta nusivylimas. Šiaip knyga nėra bloga, tik nepaliko pilnatvės jausmo ir pasitenkinimo ją perskaičius iki galo.

[Ugnė (gyvenimai_knygose) · Rating 4 out of 5]

3? 4? 5 žvaigždutės?

Labai variavo mano vertinimas skaitant šią knygą, taip pat keitėsi ir mintys, jausmai jos atžvilgiu. Nemažiau keitėsi ir visas pasakojimas. Rašymas tikrai buvo gan neįprastas: kartais chaotiškas, nenuoseklus, kartais - įžvalgus, genialus, auksinės vertės. Ypač vertinu kai būna perrašomos tos pačios situacijos, tačiau tai suteikia kitokią tonaciją pasakojimui - kartais būtent taip ir buvo, nors ne visada.

Pirmoji dalis, atrodo, kalba vien užuominomis - nesuprantamomis detalėmis, švelniais nutylėjimais, subtiliais minties šuoliais. Tiek daug pasakymų įsirėžė vidun, atrodo, kvėpavau tais mįslingais žodžiais, neatskleistais jausmais.

Antroji dalis smogia tiesmukumu. Pateikia daug atsakymų, kurių, pasirodo, nelabai norėjau žinoti, suriša labai daug veikėjų atmazgytų galų, kurie man nebūtinai derėjo kartu, kalba apie gijimą. Kuris labai skaudus.

Daug netikėtumų pateikianti knyga. Nors gal ir neturėjau per daug stebėtis, juk jau pažįstu kaip Rebeka Una moka apgauti ir prigauti tokį naivų skaitytoją kaip mane, nes prieš keletą metų skaičiau LABAI SUŽAVĖJUSĮ „Atjunk“ romaną. Tačiau šįkart knygos pasakojimas prigaus ir didžiausią skeptiką - tarsi magas iš skrybėlės autorė traukia tai vieną, tai kitą baltą triušį ir telieka jiems sugalvoti vardus bei rinktis mėgstamiausius.

Rimtos temos, savotiškas - kartais labai prilimpantis, kartais per daug painus ir erzinantis - rašymo stilius bei smagiai artimi lietuviški kontekstai. Nežinau, gavau daug atsakymų, bet dar liko nemažai neatsakytų klausimų. Supratau tik viena - kad pasitikėti negalima niekuo. Nepasitikiu ir savimi, nes tikrai nesu tikra dėl vertinimo, dėl sukilusių minčių, apmąstymų, jausmų ir emocijų. Labai įvairiapusiška knyga.

[Martyna Mituzaitė · Rating 5 out of 5]

Aš... vaje, kurgi pradėjus...
Nusipirkusi šią knygą tikėjausi lengvo vasaros kūrinio pasiskaitymui, tačiau gavau visiškai ką kita. Knyga diskutuoja be galo rimtomis temomis - gyvybės vertė, abortas, prievarta šeimoje, psichologinės ligos... Visko buvo daug, kartais užstrigdavau tam tikruose puslapiuose ir nebenorėjau tęsti, nes kiekvienas knygos veikėjas toks traumuotas, toks įskaudintas ir tai labai slėgė... Vieną dieną įveikiu 20, kitą - 220 puslapių. Štai taip. Labai gilu, labai gilu ir sunku... Ir tiek daug traumos... Asmeniškai, nerekomenduočiau NIEKAM, nes knyga tiesiog skaudina, tačiau nepaneigsi, kad knyga yra šedevras. Penkios žvaigždutės.

"Tas jausmas, kai vėjas švilpia plaukuose. Kai skrendi, nes nereikia minti pedalų. Aš tiek kartų kritau. Kai nusibrozdindavau, klijuodavo žaizdas pleistru. Kiekvieną, kuri pakraujuodavo labiau. Ir tiek kartų mane drąsindavo.
Viliuosi, kad toks prisiminimas apie jį ir liks .
Vienintelis.
Kada nors."
Šita ištrauka pabaigoje TAIP stipriai kerta per jausmus, ypač žinant visą kontekstą... Vaje, kokia žiauri, kokia tikra knyga...

[Sandra · Rating 4 out of 5]

Gan įvairiapusė mano nuomonė, jeigu kalbėtume apie šitą knygą.
Pats knygos tonas, sakykim taip, gan skiriasi nuo to, kuris vyravo mano paauglystės laikmečio knygose (t.y. prieš 13-15 metų) ir tai yra pliusas. Viskas daug rimčiau, bet ne per daug. Kažkiek humoro, pamąstymų. Sakyčiau toks "Dosono įlankos" aidas atsivijo beskaitant: brandūs, išmintingi paaugliai.
Kita vertus tie visi siužeto vingiai, dramos... Žinau, kad realiam gyvenime taip gali nutikti, o jeigu tai ir retenybė, tai reikia prisiminti, kad visa tai - tik fikcija. Vis tik man visa tai davė tokį "Telemundo presenta" prieskonį.
Be to, kartais religijos vaidmuo visoje istorijoje darė ją ne tokią relatable (atsiprašau, lietuviškai išverstas žodis neskamba taip gerai). Nors nepasakyčiau, kad šitas aspektas buvo labai įkyriai kišamas.
Duodu keturias žvaigždutes, nes nagrinėjamos temos tikrai aktualios. Plius dėl to pačio, apie ką kalbėjau pirmoje pastraipoje.

[Saulė · Rating 4 out of 5]

Tik atsiradus šiai knygai labai norėjau ją perskaityti, nes ji buvo nominuota paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtoja. Manau, kad ši knyga turėjo daug "lietuviškumo" 😄 Pirmoji dalis man labai patiko, buvo tikrai įdomu skaityti. Na o antroje dalyje buvo labiau gilinamasi į Alos praeities žaizdas, kas turbūt ir buvo tas "lietuviškumas". Tiesiog kai kuriose vietose man norėjosi daugiau pozityvo, linksmesnių akimirkų ar šiaip smagaus skaitymo. All in all, knyga buvo stipri ir tikrai gera!

[Saulėtoji Vapsva · Rating 5 out of 5]

Likau begalo sužavėta, nors lietuvių literatūra vis atrodo neįdomi. Pasiėmusi knygą ir pradėjusi ją skaityti, ilgą laiką nesupratau apie ką jį. Bet vėliau, tiesiog negalėjau atsitraukti. Tai tikras stebuklas, paauglių literatūroje.

[Rasa Antanavičiūtė · Rating 4 out of 5]

Gana sukrečianti psichologinė drama. Žavi lengvai pateikiamu tekstu, įtraukiančiu siužetu ir nenuspėjamais pasakojimo posūkiais.

[Vitalija · Rating 3 out of 5]

Rebeka Una 2017 m. tapo „Alma littera" organizuojamo paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtoja. Jos rankraštis – psichologinė drama „Šeštadienį, aštuntą valandą" – išrinkta geriausia iš 16 pateiktų kūrinių. Taip, tai lietuvių autorė ir tai jos knyga. Galbūt jei vis dar būčiau paauglė 14 – 16 metų mane ši knyga būtų labiau sudominusi, tačiau dabar, net nežinau. Pasiėmusi knygą ir pradėjusi ją skaityti, ilgą laiką nesupratau apie ką jį. Nemažiau keitėsi ir visas pasakojimas. Rašymas tikrai buvo gan neįprastas: kartais chaotiškas, kartais nenuoseklus, kartais – įžvalgus ar genialus, ar net auksinės vertės. Negaliu pasakyti, kad autorės ėjimas padalinti knygą į dvi dalis, buvo labai geras sumanymas. Mane tai išmušė iš vėžių ir nesupratauilgą laiką kas vyksta. Ir staiga BUM! Viskas kardinaliai pasikeitė, nes pirmi šimtai puslapių buvo apie debatus ir moterį, kuriai jau atmintis pradeda šlubuoti, veikėjų pristatymai, o vėliau ... Lenda visa šlykštybė apie veikėjus. Mano nuomone, būtų buvę geriau ir tikrai paprasčiau, jeigu nuo pat pradžių būtų pradedama su trenksmu, su įdomybėmis ir būtų leista stebėti veikėjus jau žinant apie jų išgyvenimus. Nes dabar skaitydama kelis šimtus puslapių aš nesupratau kas vyksta ir apie ką pati knyga – tarsi istorija apie kažką ir tuo pačiu apie nieką. Pabaiga tikrai buvo verta dėmesio, tačiau nesinori daugiau spoilinti. Taigi, manau ši knyga patiktų labiau jaunesnio amžiaus skaitytojams, bet kaip sakau tai mano nuomonė – gal ji patiktų ir Tau, nors jau nebe 16. Kadangi knygos veiksmas vyksta Lietuvoje ir joje aprašomos skaudžios paauglių išgyvenimo temos, tai turėtų irgi būti aktuali skaitančiajam tema. Aišku jei mėgsti daug veiksmo knygose, paslaptis, įtampą – tada ji ne tau, ši bus kiek per silpna. Bet aišku kaip ir sakiau, gal vertinčiau kitaip, jei būčiau skaičiusi kitu metu.

[astteria · Rating 4 out of 5]

Knygą “Šeštadienį, aštuntą valandą” atradau neįprastu būdu - vienos skaitovės įkeltu įrašu youtube, tad šią knygą perskaityti patraukė per tas dvi minutes atskleistas knygos gylumas, skaitovės ištraukoje atskleista pagrindinės veikėjos trauma. Džiaugiuosi, kad knygą perskaičiau būdama paauglė ir tą siūlyčiau padaryti kiekvienam, esančiam mano amžiaus grupėje. Žaviuosi autorės gebėjimu perteikti paauglius negražinant ir neromantizuojant jų gyvenimų, o jų išgyvenimus ir traumas aprašyti taip gniuždančiai ir realiai.