Tavo rankose – ypatinga knyga. Ją sudaro aktorės, kūrėjos Justės Zinkevičiūtės pokalbiai su savimi prie puodelio kavos. Auksiniai pusvalandžiai – laikas, kurį Justė skiria tik sau. Savo mintims, jausmams, atsakymams į klausimus, iš ko susideda moters laimė, kas padeda jai tapti gražiai, kokios paslaptys slypi kasdienybėje... Į šiuos pokalbius įsitraukia Justės brolis Ernestas, taip pat jos įkvėpėjos – bičiulės aktorės, verslininkės, pasaulinės kino žvaigždės. Tai knyga, kurią visada norisi turėti – kad atsivertusi ją bet kurią akimirką nusišypsotum ir prisimintum, kas esi: nepakartojama, nuostabi moteris, verta kasdienio puodelio kavos prie savo jūros. Justė Zinkevičiūtė – moteris, dukra, anūkė, sesė, draugė, TV serialų ir kino aktorė. Gyvena pajūryje. Vaidina. Tuo, kas įkvepia pačią, dalijasi su kitais.
Kavos aš nemėgstu, o šitam kūriny jos buvo daaaug. Jūrą dievinu, dėl to man buvo gera, jauku, malonu, šilta. Tačiau ar ką išsinešiu iš šios knygos - nežinau. Daug gražumo, tikėjimo, meilės gyvenimui, bet mano akimis, ne viskas taip gyvenime lengva...
Pirma knygos dalis verta dviejų žvaigždučių, bet antroji, kurioje skaičiau apie aktores, manęs nesudomino visiškai. Tai tiek. Bet jos antrą knygą perskaityti norėsiu!
Ši knyga privertė susimąstyti apie mano santykį su vandeniu, konkrečiai su ežeru. Prisiminiau visas tas akimirkas, kai, atrodo, ir laikas sustoja. Kai sėdi ant suoliuko ir žiūri kaip vandenyje žaidžia vėjas, plaukioja gulbės, kaip vėjo gūsius gaudo burlaivių burės. Čia man tikra laimė, kai bent akimirkai atsisėdi ir gali apie viską pamiršti. Apie tai ir yra ši knyga apie tas tokias akimirkas.
Teko girdėti posakį, kad žmonės kilę nuo pajūrio yra ramūs ir tikri svajotojai. Matyt neveltui šis atsiradęs posakis, nes būtent Klaipėda, Palanga, Nida išaugino nemenką būrį žinomų žmonių. Viena iš tokių yra Justė Zinkevičiūtė, kuri žinoma mums iš televizijos ekranų bei didžiosios teatro scenos. Pamenu, kai dar gyvenau Vilniuje, Pilies gatvėje dažnai prasilenkdavau su šia mergina/moterimi ir būsiu atvira sakydama, kad prasilenkus su ja, ji tiesiog spinduliuodavo gėrio bei šilumos aura. Todėl pasirodžius jos knygai "Puodelis kavos prie jūros", nusprendžiau ir aš perskaityti, atitrūkusi nuo pilkos kasdienybės ir bent akimirkai pasinerti į tą ramybės jūrą, kuria ir dvelkia ši pirmoji autorės knyga. Auksiniai pusvalandžiai - laikas, kurį Justė skiria tik sau. Savo mintims, jausmams, atsakymams į klausimus, iš ko susideda moters laimė, kas padeda jai tapti gražiai, kokios paslaptys slypi kasdienybėje. Žinau, sakysite, kad tokiomis temomis knygų yra daug, bet ši - kitokia, nes primena, kas esi: nepakartojama, nuostabi moteris, verta kasdienio puodelio kavos prie savo jūros. Tai tarsi minčių dienoraštis, kurį atsivertusi gali kažką pritaikyti ir sau. Todėl pabaigai labai tiktų citata iš šios knygos: "Moters pasaulis - kaip ta dvigeldė kriauklė, kurios viena pusė - išorinis grožis, kita pusė - vidinis grožis, o ji visa ir yra moters pasaulis" .
Labiausiai, kas man patiko apie šią knygą - jos dizainas bei daugybė gražių fotografijų. Vis dėl to, asmeniškai man, pats knygos turinys pasirodė truputį paviršutiniškas. Įpusėjus skaityti, vis dažniau aplankydavo jausmas, jog tai jau skaičiau prieš kelis puslapius, ko pasekoje susidarė įspūdis, kad nuolat kalbama apie tą patį (vis išlįsdavo mintis: bet čia juk “sviestas sviestuotas”). Nors ir tikėjausi, jog ši knyga mane kažkokiu būdu įkvėps ar motyvuos, deja, nutiko priešingai ir vos ne vos pajėgiau perskaityti ją iki pat pabaigos. Su visa pagarba knygos autorei ir jos pastangoms rašant šią knygą, turiu pripažinti, jog mano “skoniui” šis kūrinys buvo gerokai per saldus.
Lengvas turinys, skaitėsi greit (vienu prisėdimu). Trumputės istorijos, grįstos asmenine patirtimi, išreiškiamas požiūris į įvairias situacijas. Labiausiai patiko 11 šviesos spindulių, tai tarsi 10 Dievo įsakymų moterims.