Knyga, kurią rekomendavo perskaityti ant vienos rankos pirštų jau nebetelpantis žmonių būrys. YOSSI AVNI-LEVY pasakojimas apie MEILĖS PREKEIVIUS.
Kur tokios istorijos yra laikomos? Tai odė šeimai, tėvams ir vaikams. Odė meilei ir jausmams, odė kartų kartoms ir laikams. Jomis dalintis reikia. Visą daugybę temų, esančių tarp mūsų, apimanti knyga. Blogai būti ir negali, tai tarsi pagrindas – dirva, kurią reikėjo „palaistyti“ savimi. Tai, kas suvešėjo, yra nenuginčijamas grožis.
Galvoju, kad tam tikrų dalykų nesuprasti, jei nesi tėvas. Tarsi ne pačioje geriausioje šviesoje apžiūrimas paveikslas, neišragautas skonis, neatrasta paslaptis. Tai labai intymu – tėtis ir sūnus, mama ir dukra – jų ryšys – ko niekam nepatirt ir neatkartot, neišjaust, jei tik nesi to dalis. Kai pagalvoju apie vaikus, kurie neturi tėvų, darosi nepaprastai graudu – iš jų atimta pati didžiausia gyvenimo dovana. Patsai noriu visados likti dėkingu už tai, kad turėjau progos patirti artimųjų meilę. Jų nepamatuojamą meilę. Ir pasirinkimą/norą/ryžtą tai daryti taip beprotiškai.
Be to, kad tai yra prisiminimų virtinė, egzistuoja ir dabartis. Tėčio ir Tata meilės istorija, dviejų vyrų meilė, kurių šeimoje atsiranda vaikas. Ir antras. Susimąstau, ar nėra taip, kad būtent tokie tėvai yra geriau už tuos, kurie vaiko nelabai norėjo/nori? Ar yra skirtumas kieno meilėje sirpsta vaikas? Pagalvoju, kiek yra vaikų, kurie gimsta nemeilėje? Ką rinktumeisi: homoseksualūs tėvai ir suvešėjusi meilės atmosfera ar heterosekualūs, kurie, klausimas, ar myli vienas kitą, ar įgalūs mylėti kitus, nei kad tik pačius save? Tai dalis jų istorijos. Bei santykių analizavimas visos istorijos kontekste. Visada tikėjau, kad sėkminga meilės formulė yra, kai vienas myli nepamatuojamai, o kitas leidžiasi būti mylimas. Kažkodėl jaučiu, kad pasakotojas man paantrino.
„Visuomet teigiau, kad yra puodų, kurie amžinai liks be dangčių. Tokie, kokie yra. Kunkuliuojantys, purslojantys, bet neuždengti. Žvelgiantys aukštyn. Bet štai pasirodė jaunasis Hofmanas, ir mano puodą vienu ypu priplojo dangtis.“
Ir, iš to išplaukia kita problema. Aš tai vadinu problema, nes jos išspręsti (veikiau, kad išmušti) nesu įgalus iki šiol. Paties, kaip ir veikėjo, mama kaltina save, jog jos sūnus yra homoseksualus. Apskritai, kai mamos save kaltina dėl to, kokie jų vaikai tampa. Bet, ar tikrai yra taip sunku suprasti, kad kaltinti savęs nėra už ką? Ko pasekoje, kalbant apie knygą, susimąsčiau, kodėl istorijos pasakotojas nuolatos prašo atleidimo. Tarsi visas pasakojimas yra jo išpažintis ir kelias į ramybę. Taika su savimi? Tai, užauginęs vaiką, kaltinsi save, kad jis toks, o ne kitoks? Skamba taip, tarsi obuolys nuo obels netoli nurieda. Ir aš kalbu rimtai, tokias mintis iš paties mamos išmušti yra tiesiog neįveikiama užduotis. Gimiau toks, mam.
„Mama nori jį apkabinti, pasakyti jam – pesarai, mano berniuk, myliu tave tokį, koks esi. Niekas man nerūpi. Gal velniai, norėdami pasilinksminti, tave sugadina, bet tai mano, nusidėjėlės, kaltė. Tai dėl manęs.“
Pažįstama, kai autorius užsimena apie mamos „tarsi identifikavimą“. Ji nešioja geriausius drabužius, skaniausiai kvepia, yra visų galų meistrė, visada sveika ir niekada nemirs. O po to, rodos, kažkas nutinka ir ją matai, kaip labai trapią, gležną ir labai trumpą akimirką. Nespėjai įsimint kvapo, nepakako laiko „pasisotinti“. Laiko visada bus per mažai. Ji, mama, yra didžiausia mano silpnybė. Ir Tvirtybė. Laimė ir nelaimė.
„Visą gyvenimą jos ilgiuosi. Net šalia jos sėdėdamas ilgiuosi jos. Net pykdamas ir bardamas ją iš paskutiniųjų ilgiuosi jos. Mano ilgesys teka į didžiulę manyje žėrinčią jūrą. Ilgėdamasis mamos iš tiesų ilgiuosi ir savęs paties.“
Yra dalykų, kurių jau dabar gailiuosi mano ir mamos ryšiuose. Ko nepadariau, ko nepasakiau, kaip įžeidžiau. Dažnai galvoju apie tai, kaip galiu save reabilituoti. Juk aš dar turiu laiko! Ar ne?
„ – Dievas man neatleis, kad dėl manęs jums gėda. Ką aš galiu padaryti, mes neturim pinigų.“
Pavydu man tėvo ir sūnaus ryšio, apie kurį pasakotojas kalba. Tiek apie anksčiau, tiek apie dabar. Tas supratimas, kuris aplanko su laiku, patirtim. Kirba ir abejonės neduoda ramybės, o kas, jei mano tėvas pasikeitė, tik neturi užtektinai drąsos pakalbinti mane. O kas, jeigu mudu drauge jau būtumėm kitokie. Taip, kas – jeigu.
„Ką jautei, tėti, kai tavo žmona iš manęs nulipdė molinį savo pačios atvaizdą? <...> Ar tikrai taip anksti numojai ranka? Juk už tvorą, kiemą <...> kovojai tarsi liūtas, kodėl gi dėl manęs nepanorai kovoti?“
Oo, autoriaus rašymo stilistiška mane tiesiog džiugino. Tekstas tarsi slysta, labai gražiais potėpiais dėliojama istorija, subtiliai, su sveiku humoro jausmu ir šypsena širdyje. Tai buvo labai gardus ir subalansuotas pasakojimas. O paskutinė pastraipa – prieš autoriaus žodį – fantastiška! Odė vaikams. Išsirašykit. Pasikabinkit ir nuolatos kartokit, prisiminkit.
Rekomenduoju. Nuostabi istorija, kuri bus tarsi tramplynas į pačių meilės kurortus, sąžinės urvus, elementarųjį suopratį apie tėvus, vaikus, brolius ir seseris, senelius. Abejoju, ar pačių vertybės apsivers, nes skaitys šią knygą suaugę, kurių gyvenime daugelis dalykų jau nusistovėję. Bet, o Dievai, analizuosit ir kilnosit tai, ką turite. O jeigu ne, tuomet gali būti, kad esate beširdis ir bejausmis padaras. Atleiskite, aš tikrai nepiktai.