What do you think?
Rate this book
Taip gyventi verta
Pirmasis Andriaus Užkalnio romanas (ir septintoji jo knyga) jungia juodąjį humorą, negailestingas detales ir pašaipą, ironiškai sumaišo visa tai su pramogų verslo pavardėmis ir teškia į mums žinomą aplinką. Užkalnio fantazijų pasaulyje pinasi seksas, prievarta, pramogų pasaulio tuštybė ir kandus humoras. Labiausiai aptarinėjamas lietuviškai rašantis autorius nesibeldžia į grožinės literatūros erdvę - jis išspiria duris koja.
Ir susitaiko su Lietuva, o Lietuva jam atleidžia ir susitaiko su juo. Nes nėra gyvenime didesnės dovanos nei Lietuva ( Taip gyventi verta )
Ir susitaiko su Lietuva, o Lietuva jam atleidžia ir susitaiko su juo. Nes nėra gyvenime didesnės dovanos nei Lietuva ( Taip gyventi verta )
270 pages, Paperback
Published January 1, 2017
3 people are currently reading
19 people want to read
About the author
Andrius Užkalnis
11 books46 followersAndrius Užkalnis – žurnalistas, publicistas.
Mokėsi Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, Vilniaus statybos technikume, vidurinį mokslą baigė vakarinėje mokykloje. Dirbo P. Eidukevičiaus odos ir avalynės fabrike. Vytauto Didžiojo universitete studijavo anglų kalbą (nebaigė). Dirbo Lietuvos radijo užsienio laidų skyriuje, leidykloje „Vilnius In Your Pocket“, Baltijos šalių laikraštyje „The Baltic Independent“. Nuo 1995 m. gyveno ir kūrė Londone, dirbo BBC redaktoriumi bei vertėju. 2011 m. grįžo į Lietuvą. Šiuo metu gyvena Vilniuje. Dažniausiai rašo „Lietuvos rytui“, „Pinigų kartai“, veda BTV laidą „Užkalnio 5“.
Mokėsi Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, Vilniaus statybos technikume, vidurinį mokslą baigė vakarinėje mokykloje. Dirbo P. Eidukevičiaus odos ir avalynės fabrike. Vytauto Didžiojo universitete studijavo anglų kalbą (nebaigė). Dirbo Lietuvos radijo užsienio laidų skyriuje, leidykloje „Vilnius In Your Pocket“, Baltijos šalių laikraštyje „The Baltic Independent“. Nuo 1995 m. gyveno ir kūrė Londone, dirbo BBC redaktoriumi bei vertėju. 2011 m. grįžo į Lietuvą. Šiuo metu gyvena Vilniuje. Dažniausiai rašo „Lietuvos rytui“, „Pinigų kartai“, veda BTV laidą „Užkalnio 5“.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 19 of 19 reviews
May 3, 2020
ANDRIAUS UŽKALNIO “TAIP GYVENTI VERTA” RECENZIJA
Tai yra pirmoji ir tikiuos paskutinė Užkalnio grožinės literatūros knyga.
Timas pabunda Vilniuje. Jis anglas, bet Lietuvoje turi naują vardą, gyvenimą, karjerą, lietuviškai kalba kaip gimtąja. Anglijoje jo nieks, net šeima neprisimena.
Pradžioj pačiam Užkalniui nuobodu rašyt. Vieną skyrių prasideda: “Bijau, kad pasakojimas apie kelionę į Angliją nebus labai įdomus.” Elmore Leonard rašydamas praleisdavo nuobodžias vietas. Užkalnis jas pabrėžia.
Bent veiksmas vystosi greitai. Timas:
— sužino, kad jo lietuviškas vardas Merkys.
— susitinka su Merkio širdies drauge Aiste, “modelio gražumo princesė, bet moteriškas charakteris”. Nors bybį ji tą charakterį turi, jos gyvenimo ambicija yra būti su Merkiu. Užtat Aistės ex yra smurtautojas, alkoholikas, buvęs krepšininkas Gintautas Vainikis — juokinga, kai iškraipo vardus.
— išsiaiškina, kad Merkys yra superžvaigždė grafikos dizaineris. Jis svečias įžymybių renginiuose, visus pažįsta, filmuojasi TV laidose (“Valanda, kai kruta” — juokinga, kai iškraipo pavadinimus), šaibų neskaičiuoja, ir turi draugę, kuri yra tiek gaži, kad neturi kitų savybių.
Ant kiek Užkalnis nesupranta, kaip veikia realybė? Jaučiu kita knyga bus apie milijonierių JavaScript developerį, su Radistais renkantį arenas. “Jouuu, iškelkit klaviatūras, ar pasiruošę kodinti?”
Pats Timas neturi minčių, tik buką nuostabą, bet kartais jį apsėda Užkalnis. Pamatęs, kokia graži Aistė (ar jau minėjau, kad ji graži?), Timas pisa neprašytą užkalnišką tiradą apie angles. Surinkau apibūdinimus iš vieno puslapio:
gerklingos, šiurkščios, irkluotojų pečiais, per dideliais papais-tešmenimis, gerai lupančios alkoholį, įžūlios, tirštai prisitepusios tiršta kosmetika, debilės kumelės, pigiausios šliundros, baidyklės, išplerusios superbaidyklės, kvazimodės, nuo ryto verčiančios į savo gerkles, įrėmintas šlykščiais, kreivais, išpuvusiais dantimis ir kreivai išdažytomis susiraukšlėjusiomis lūpomis, džiną su toniku.
Verčiu kitą puslapį, bled, tęsiasi: pas jas išplaukusios šlykščios tatuiruotės, pigmentinės dėmės, apatinės letenos su geltonais, baisiais, rievėtais nagais.
Čia turbūt tas žymusis juodas humoras. Joo, grynai visos anglės tokios, užtat islandietės tūpos žiaunos, ispanės turi plaukuotas nugaras kaip šernai, o japonės pizdiec skūpos ninzės, visos iki vienos apsiharikirinusios.
Knyga baigiasi vidury knygos, prasideda atmestų Užkalnio tekstų perrūšiavimas. Timas pasakoja įspūdžius apie Lietuvą, bet iš tikro tiesiog stumia ant: giminių balių, “Pūko” radijo, parkingo, piliakalnių, Kaziuko mugės, Dainų šventės, Sabaliauskaitės.
Varymą ant kultūros ir meno darbuotojų baigia legendiniu: “Šios pastraipos, kurias jūs ką tik perskaitėte, yra priežastis, kodėl ši knyga ir jos autorius niekada gyvenime negaus jokio literatūrinio apdovanojimo ir nebus pripažinti niekuo gyvenime.”
Na kaip, galėčiau daugiau priežasčių sugalvot.
Neįmanoma atskirti Timo nuo Užkalnio, abu vienodai gieda. Dar keisčiau — knygos pasaulis apsėstas Užkalniu. Veikėjai vis mini, kalba, diskutuoja apie Užkalnį:
“Žmogus, kuris daro viską iš nieko. Arba beveik iš nieko. Rašytojas ir linksmintojas. Pusė Lietuvos jį skaito, kita pusė ant jo loja, kad jis rašo nesąmones ir tyčiojasi iš visų, ir vis tiek jį skaito. Taip išeina, kad visi jį skaito.”
“Jis dabar su tokia gražuole gyvena, rašė žurnaluose. Pats jis toks lokys, o mergaitė tai tikra princesė.”
Aha, princesė ir diabeto lokys.
“Paklausiau savo draugo Andriaus Užkalnio, sakau, kur tu perki kvepalus. Sako: Creme de la Creme.”
Į galą knyga prisimena, kad ai — čia knyga. Reikia konflikto! Ar Timui/Merkiui/Užkalniui likt superžvaigžde grafikos dizaineriu (lol) su nesveikai gražia Aiste, ar grįžti į Angliją, kur jis neturi draugų, nemėgsta šeimos ir dirba nuobodų darbą?
Sprendimai sprendimai, ką čia pasirinkti.
Šioje kryžkelėje Timas pusiau netyčia sutinka... Užkalnį! Taip, Užkalnio surogatas Užkalnio knygoje kalbasi su Užkalniu.
O vaikyti, o chebriukaiti, istorija degraduoja į mokyklinuko rašinį. Prasideda — PAM PAM PAM — vitaminų siužetinė linija!
Skyriuje “Užkalnis rašys apie tave knygą” autorius Užkalnis aprašo veikėją Užkalnį: “Į barą įėjo didelis vyras.” Aha, didelis. Kai pamatai Užkalnį, iškart pagalvoji — o koks didelis vyras. Tiesiog pirmas žodis, kuris šauna į galvą. Didelis.
Timas/Merkys turi svarbų projektą — paleidinėja lietuviškus vitaminus “Tik protingiems vyrams.” Sutapimas — Užkalniui irgi siūlė dirbti su vitaminais… KONKURENTAI. Bet Užkalnis atsisakė, nes konkurentai nusamdė feministes fašistes, kad jos sukeltų skandalą per vitaminų pristatymą.
NIEKO NEPRIDĖJAU, BŪTENT TAIP VISKAS PARAŠYTA.
Užkalnis prisistato kovotoju prieš politiškai korektiškus maitvanagius ir pateikia veiksmų planą: keičiam renginio vietą ir datą, nusamdom gražių, mažai apsirengusių aktorių, kad patrauktų dėmesį nuo feminisčių ir — kozirių koziris — vitaminus pervadinam į “Vitaminai tik protingiems vyrams. Kad jie prilygtų moterims.”
Sprogstanti galva, Štrauso gabalas iš Kosminės odisėjos, švenčiausios mergelės Marijos ašaros.
Timas, tiksli citata, “Sėdėjau netekęs žado. Planas buvo puikus, bet kaip man jį parduoti tai bendrovei, kuri pasamdė mane?” (Koks tikroviškas rašytojo sakinys. Juk visi taip kalbame: “Labas moterie, su kuria gyvenu, einu į tą darbą, kurį dirbu.”)
Užkalnis sutvarko net ir tai! Susiskambina su “bendrove, kuri pasamdė”, liepia Timui/Merkiui važiuot į Palangą, kur jis susitiks su **vitaminų direktoriumi**. Ar jis Faustos namų darbų inkorporavo į knygą?
Dar geriau — ar Užkalnis parašė grožinės literatūros kūrinį, kuriame sau davė superagento guru stratego vaidmenį ir už pagrindinį veikėją išsprendė jo problemas?
Aukštosios literatūros šedevras. Faulkneris po velėna pravirko suvokęs, kad jį pamirš, o Užkalnio amžinosios frazės lydės žmoniją iki tolimo jos saulėlydžio.
Iš trijų pagrindinių veikėjų, du yra Užkalnis, trečia Aistė, kuri turi dvi savybės: graži ir klausia ar nuryti sėklą.
“Aistė gulėjo ant lovos visiškai nuoga, tik su prisegamomis kojinėmis, susirišusi plaukus, kaip man patinka, į garbanotą uodegą, susikėlusi kojas aukštai ant pagalvių ir ilgais pirštais glostinėjo savo meilės korį, lyg bandydama jį nublizginti.”
Meilės korys nušvito man ir tau, aš stebiuosi kokį lobį atradau.
Kol Aistė Timui čiulpia, jis telefonu kalba su Zuoku (knygoje Arūnas Cuokas, laimėjęs rinkimus prieš Merigijų Šabašių, juokinga, kai iškraipo vardus) ir sutaria jam dirbti, tada baigia.
Aistė, “Kaip norėtum, kad nuryčiau — ar kad man nubėgtų per smakriuką, kaip tau patinka? Kaip blogai išdykėlei?”
Timas apakęs, “tokių dalykų nebūna Anglijoje”. Gerai gavęs pisti nusprendžia likti Lietuvoje.
Pabaiga.
Tai vargiai knyga. Neskubėdamas perskaičiau per 4 valandas (daugiausiai ant tūliko, buvo gaila tikro laiko). Padaryta viskas, kad knyga atrodytų kuo storesnė: puslapiai neperšaunami, šriftas akloms močiutėms, kiekvienas sakinys ištemptas, nesibaigiantis, prifarširuotas būdvardžiais, ištęstas, ar jau sakiau ištemptas?, Aistė graži, prieš dvi eilutes reikėjo baigt rašyti, va toks jausmas.
Tekstas vietomis tiesiog nachuj: “Paskutinę sekundę ji pamatė ant žemės išsitiesusį Vainikį ir bandė peršokti jį, bet paslydo viena koja ant gleivėto ir kruvino Vainikio danties, kuris suveikė kaip maža žaislinė mašinėlė filme “Vienas namuose”, kur ant tokių mašinyčių pargriuvo plėšikai.”
Nerangu, nesiskaito, galima trumpint per pusę: “Ji bandė peršokti Vainikį, bet paslydo ant jo kruvino danties, kuris suveikė kaip žaislinė mašinėlė iš “Vienas namuose””.
Vargina kartojimas. Pristato veikėją, po penkių puslapių pristato vėl. Jei draugas iš Irano, gyvenęs JAV, tai kiekvieną kartą jam pasirodžius, sužinai, kad jis iš Irano, gyvenęs JAV.
Knygos turinys mišrainė, atskirų fragmentų nejungia nei siužetas, nei tematinė linija, nei jausmas. Nėra dramos, konflikto, humoro, nebent pravardžiavimasis skaitosi. Veikėjai neplėtojami, Timas neturi vidinio pasaulio, nučiulptas sunkiai supranta, kad Lietuvoje geriau. Tai kūrinys be žanro.
Arba, kaip rašo leidėjas Obuolys, “Užkalnio fantazijų pasaulyje pinasi seksas, prievarta, pramogų pasaulio tuštybė ir kandus humoras.”
Pabaigai, penkios citatos. (Manrods Užkalnis turi kažkokią problemą su moterimis.)
PENKTA APIE MOTERIS
“Mergina nebuvo stora, tiesiog dideliems papams buvo dviem dydžiais per maža liemenėle, kurią ji nusipirko, nes galvojo, kad tokiu būdu jos papai atrodys mažesni.”
KETVIRTA APIE MOTERIS
“Viena iš priežasčių, kodėl daugelyje įmonių tiek moterų dirba buhalterijose, yra ta, kad jos visos turi kuo daugiau plakti liežuviais, kiek kas uždirba, viena kitai ir visiems aplinkiniams, kurie tik klausosi.”
TREČIA APIE MAMONTOVĄ, VISIŠKAI IŠ ORO
“Lietuviai labai mėgsta sakyti, kad jiems patinka Andrius Mamontovas. Aš, tai yra Merkys, irgi jį mėgstu, kadangi šiek tiek pažįstu: jis yra mąslus ir geranoriškas, ir užsidaręs, ir niekam nenori blogo, tačiau ar man patinka jo muzika? Nežinau, bet negali būti bloga muzika to, ką taip dievina visi šalies gyventojai.”
ANTRA APIE RAČĄ
Palangoje, liūdnoje galios fantazijoje Timas/Merkys/Užkalnis susiduria su Sraču (juokinga, kai iškraipo vardus). Perpasakoju išrinkęs VISUS dialogus ir kelis aprašymus:
Timas stovi Basanavičiaus gatvėje, žiūri į marozus.
Sračas jam sako, “Ko žiūri, ką, bliat?” Pakartoja, “Ko žiūri?”
Timas, “Eik nachui.”
Sračas, “Tu čia man? Tu bliat, ką, čia man?”
Timas, “Tau, urode. Pakartoti? Neišgirdai?” Įsidrąsina. “Ateini čia, nuopisa. Kažko norėjai? Su tavim kalbu, gandone.” Aplinkos aprašymas: “Praeiviai nekreipė jokio dėmesio, tik praeinančių nepilnamečių šliundrų pulkelis springdamos žvengė iš savo pačių juokų ir aptarinėjo, kiek vakar kuri nusmaukė nepažįstamų pimpalų.”
Timas prieina, “Netikėtai ir staigiai trenkiau dešine jam iš apačios į smakrą, kaire iš šono į svyruojančią kaip supuvęs moliūgas galvą ir spyriau į kelį taip, kad jis sukosėjo ir susmuko inkšdamas.”
PIRMA APIE BAČIULĮ
“Bačiulis buvo iš kviestinių žvaigždžių, maža to, mes numatėme pasinaudoti jo įtaka, kad vitaminus parduotume ir kariuomenei.” Čia būtų viešųjų pirkimų įstatymų pažeidimas, tik tiek.
Tai yra pirmoji ir tikiuos paskutinė Užkalnio grožinės literatūros knyga.
Timas pabunda Vilniuje. Jis anglas, bet Lietuvoje turi naują vardą, gyvenimą, karjerą, lietuviškai kalba kaip gimtąja. Anglijoje jo nieks, net šeima neprisimena.
Pradžioj pačiam Užkalniui nuobodu rašyt. Vieną skyrių prasideda: “Bijau, kad pasakojimas apie kelionę į Angliją nebus labai įdomus.” Elmore Leonard rašydamas praleisdavo nuobodžias vietas. Užkalnis jas pabrėžia.
Bent veiksmas vystosi greitai. Timas:
— sužino, kad jo lietuviškas vardas Merkys.
— susitinka su Merkio širdies drauge Aiste, “modelio gražumo princesė, bet moteriškas charakteris”. Nors bybį ji tą charakterį turi, jos gyvenimo ambicija yra būti su Merkiu. Užtat Aistės ex yra smurtautojas, alkoholikas, buvęs krepšininkas Gintautas Vainikis — juokinga, kai iškraipo vardus.
— išsiaiškina, kad Merkys yra superžvaigždė grafikos dizaineris. Jis svečias įžymybių renginiuose, visus pažįsta, filmuojasi TV laidose (“Valanda, kai kruta” — juokinga, kai iškraipo pavadinimus), šaibų neskaičiuoja, ir turi draugę, kuri yra tiek gaži, kad neturi kitų savybių.
Ant kiek Užkalnis nesupranta, kaip veikia realybė? Jaučiu kita knyga bus apie milijonierių JavaScript developerį, su Radistais renkantį arenas. “Jouuu, iškelkit klaviatūras, ar pasiruošę kodinti?”
Pats Timas neturi minčių, tik buką nuostabą, bet kartais jį apsėda Užkalnis. Pamatęs, kokia graži Aistė (ar jau minėjau, kad ji graži?), Timas pisa neprašytą užkalnišką tiradą apie angles. Surinkau apibūdinimus iš vieno puslapio:
gerklingos, šiurkščios, irkluotojų pečiais, per dideliais papais-tešmenimis, gerai lupančios alkoholį, įžūlios, tirštai prisitepusios tiršta kosmetika, debilės kumelės, pigiausios šliundros, baidyklės, išplerusios superbaidyklės, kvazimodės, nuo ryto verčiančios į savo gerkles, įrėmintas šlykščiais, kreivais, išpuvusiais dantimis ir kreivai išdažytomis susiraukšlėjusiomis lūpomis, džiną su toniku.
Verčiu kitą puslapį, bled, tęsiasi: pas jas išplaukusios šlykščios tatuiruotės, pigmentinės dėmės, apatinės letenos su geltonais, baisiais, rievėtais nagais.
Čia turbūt tas žymusis juodas humoras. Joo, grynai visos anglės tokios, užtat islandietės tūpos žiaunos, ispanės turi plaukuotas nugaras kaip šernai, o japonės pizdiec skūpos ninzės, visos iki vienos apsiharikirinusios.
Knyga baigiasi vidury knygos, prasideda atmestų Užkalnio tekstų perrūšiavimas. Timas pasakoja įspūdžius apie Lietuvą, bet iš tikro tiesiog stumia ant: giminių balių, “Pūko” radijo, parkingo, piliakalnių, Kaziuko mugės, Dainų šventės, Sabaliauskaitės.
Varymą ant kultūros ir meno darbuotojų baigia legendiniu: “Šios pastraipos, kurias jūs ką tik perskaitėte, yra priežastis, kodėl ši knyga ir jos autorius niekada gyvenime negaus jokio literatūrinio apdovanojimo ir nebus pripažinti niekuo gyvenime.”
Na kaip, galėčiau daugiau priežasčių sugalvot.
Neįmanoma atskirti Timo nuo Užkalnio, abu vienodai gieda. Dar keisčiau — knygos pasaulis apsėstas Užkalniu. Veikėjai vis mini, kalba, diskutuoja apie Užkalnį:
“Žmogus, kuris daro viską iš nieko. Arba beveik iš nieko. Rašytojas ir linksmintojas. Pusė Lietuvos jį skaito, kita pusė ant jo loja, kad jis rašo nesąmones ir tyčiojasi iš visų, ir vis tiek jį skaito. Taip išeina, kad visi jį skaito.”
“Jis dabar su tokia gražuole gyvena, rašė žurnaluose. Pats jis toks lokys, o mergaitė tai tikra princesė.”
Aha, princesė ir diabeto lokys.
“Paklausiau savo draugo Andriaus Užkalnio, sakau, kur tu perki kvepalus. Sako: Creme de la Creme.”
Į galą knyga prisimena, kad ai — čia knyga. Reikia konflikto! Ar Timui/Merkiui/Užkalniui likt superžvaigžde grafikos dizaineriu (lol) su nesveikai gražia Aiste, ar grįžti į Angliją, kur jis neturi draugų, nemėgsta šeimos ir dirba nuobodų darbą?
Sprendimai sprendimai, ką čia pasirinkti.
Šioje kryžkelėje Timas pusiau netyčia sutinka... Užkalnį! Taip, Užkalnio surogatas Užkalnio knygoje kalbasi su Užkalniu.
O vaikyti, o chebriukaiti, istorija degraduoja į mokyklinuko rašinį. Prasideda — PAM PAM PAM — vitaminų siužetinė linija!
Skyriuje “Užkalnis rašys apie tave knygą” autorius Užkalnis aprašo veikėją Užkalnį: “Į barą įėjo didelis vyras.” Aha, didelis. Kai pamatai Užkalnį, iškart pagalvoji — o koks didelis vyras. Tiesiog pirmas žodis, kuris šauna į galvą. Didelis.
Timas/Merkys turi svarbų projektą — paleidinėja lietuviškus vitaminus “Tik protingiems vyrams.” Sutapimas — Užkalniui irgi siūlė dirbti su vitaminais… KONKURENTAI. Bet Užkalnis atsisakė, nes konkurentai nusamdė feministes fašistes, kad jos sukeltų skandalą per vitaminų pristatymą.
NIEKO NEPRIDĖJAU, BŪTENT TAIP VISKAS PARAŠYTA.
Užkalnis prisistato kovotoju prieš politiškai korektiškus maitvanagius ir pateikia veiksmų planą: keičiam renginio vietą ir datą, nusamdom gražių, mažai apsirengusių aktorių, kad patrauktų dėmesį nuo feminisčių ir — kozirių koziris — vitaminus pervadinam į “Vitaminai tik protingiems vyrams. Kad jie prilygtų moterims.”
Sprogstanti galva, Štrauso gabalas iš Kosminės odisėjos, švenčiausios mergelės Marijos ašaros.
Timas, tiksli citata, “Sėdėjau netekęs žado. Planas buvo puikus, bet kaip man jį parduoti tai bendrovei, kuri pasamdė mane?” (Koks tikroviškas rašytojo sakinys. Juk visi taip kalbame: “Labas moterie, su kuria gyvenu, einu į tą darbą, kurį dirbu.”)
Užkalnis sutvarko net ir tai! Susiskambina su “bendrove, kuri pasamdė”, liepia Timui/Merkiui važiuot į Palangą, kur jis susitiks su **vitaminų direktoriumi**. Ar jis Faustos namų darbų inkorporavo į knygą?
Dar geriau — ar Užkalnis parašė grožinės literatūros kūrinį, kuriame sau davė superagento guru stratego vaidmenį ir už pagrindinį veikėją išsprendė jo problemas?
Aukštosios literatūros šedevras. Faulkneris po velėna pravirko suvokęs, kad jį pamirš, o Užkalnio amžinosios frazės lydės žmoniją iki tolimo jos saulėlydžio.
Iš trijų pagrindinių veikėjų, du yra Užkalnis, trečia Aistė, kuri turi dvi savybės: graži ir klausia ar nuryti sėklą.
“Aistė gulėjo ant lovos visiškai nuoga, tik su prisegamomis kojinėmis, susirišusi plaukus, kaip man patinka, į garbanotą uodegą, susikėlusi kojas aukštai ant pagalvių ir ilgais pirštais glostinėjo savo meilės korį, lyg bandydama jį nublizginti.”
Meilės korys nušvito man ir tau, aš stebiuosi kokį lobį atradau.
Kol Aistė Timui čiulpia, jis telefonu kalba su Zuoku (knygoje Arūnas Cuokas, laimėjęs rinkimus prieš Merigijų Šabašių, juokinga, kai iškraipo vardus) ir sutaria jam dirbti, tada baigia.
Aistė, “Kaip norėtum, kad nuryčiau — ar kad man nubėgtų per smakriuką, kaip tau patinka? Kaip blogai išdykėlei?”
Timas apakęs, “tokių dalykų nebūna Anglijoje”. Gerai gavęs pisti nusprendžia likti Lietuvoje.
Pabaiga.
Tai vargiai knyga. Neskubėdamas perskaičiau per 4 valandas (daugiausiai ant tūliko, buvo gaila tikro laiko). Padaryta viskas, kad knyga atrodytų kuo storesnė: puslapiai neperšaunami, šriftas akloms močiutėms, kiekvienas sakinys ištemptas, nesibaigiantis, prifarširuotas būdvardžiais, ištęstas, ar jau sakiau ištemptas?, Aistė graži, prieš dvi eilutes reikėjo baigt rašyti, va toks jausmas.
Tekstas vietomis tiesiog nachuj: “Paskutinę sekundę ji pamatė ant žemės išsitiesusį Vainikį ir bandė peršokti jį, bet paslydo viena koja ant gleivėto ir kruvino Vainikio danties, kuris suveikė kaip maža žaislinė mašinėlė filme “Vienas namuose”, kur ant tokių mašinyčių pargriuvo plėšikai.”
Nerangu, nesiskaito, galima trumpint per pusę: “Ji bandė peršokti Vainikį, bet paslydo ant jo kruvino danties, kuris suveikė kaip žaislinė mašinėlė iš “Vienas namuose””.
Vargina kartojimas. Pristato veikėją, po penkių puslapių pristato vėl. Jei draugas iš Irano, gyvenęs JAV, tai kiekvieną kartą jam pasirodžius, sužinai, kad jis iš Irano, gyvenęs JAV.
Knygos turinys mišrainė, atskirų fragmentų nejungia nei siužetas, nei tematinė linija, nei jausmas. Nėra dramos, konflikto, humoro, nebent pravardžiavimasis skaitosi. Veikėjai neplėtojami, Timas neturi vidinio pasaulio, nučiulptas sunkiai supranta, kad Lietuvoje geriau. Tai kūrinys be žanro.
Arba, kaip rašo leidėjas Obuolys, “Užkalnio fantazijų pasaulyje pinasi seksas, prievarta, pramogų pasaulio tuštybė ir kandus humoras.”
Pabaigai, penkios citatos. (Manrods Užkalnis turi kažkokią problemą su moterimis.)
PENKTA APIE MOTERIS
“Mergina nebuvo stora, tiesiog dideliems papams buvo dviem dydžiais per maža liemenėle, kurią ji nusipirko, nes galvojo, kad tokiu būdu jos papai atrodys mažesni.”
KETVIRTA APIE MOTERIS
“Viena iš priežasčių, kodėl daugelyje įmonių tiek moterų dirba buhalterijose, yra ta, kad jos visos turi kuo daugiau plakti liežuviais, kiek kas uždirba, viena kitai ir visiems aplinkiniams, kurie tik klausosi.”
TREČIA APIE MAMONTOVĄ, VISIŠKAI IŠ ORO
“Lietuviai labai mėgsta sakyti, kad jiems patinka Andrius Mamontovas. Aš, tai yra Merkys, irgi jį mėgstu, kadangi šiek tiek pažįstu: jis yra mąslus ir geranoriškas, ir užsidaręs, ir niekam nenori blogo, tačiau ar man patinka jo muzika? Nežinau, bet negali būti bloga muzika to, ką taip dievina visi šalies gyventojai.”
ANTRA APIE RAČĄ
Palangoje, liūdnoje galios fantazijoje Timas/Merkys/Užkalnis susiduria su Sraču (juokinga, kai iškraipo vardus). Perpasakoju išrinkęs VISUS dialogus ir kelis aprašymus:
Timas stovi Basanavičiaus gatvėje, žiūri į marozus.
Sračas jam sako, “Ko žiūri, ką, bliat?” Pakartoja, “Ko žiūri?”
Timas, “Eik nachui.”
Sračas, “Tu čia man? Tu bliat, ką, čia man?”
Timas, “Tau, urode. Pakartoti? Neišgirdai?” Įsidrąsina. “Ateini čia, nuopisa. Kažko norėjai? Su tavim kalbu, gandone.” Aplinkos aprašymas: “Praeiviai nekreipė jokio dėmesio, tik praeinančių nepilnamečių šliundrų pulkelis springdamos žvengė iš savo pačių juokų ir aptarinėjo, kiek vakar kuri nusmaukė nepažįstamų pimpalų.”
Timas prieina, “Netikėtai ir staigiai trenkiau dešine jam iš apačios į smakrą, kaire iš šono į svyruojančią kaip supuvęs moliūgas galvą ir spyriau į kelį taip, kad jis sukosėjo ir susmuko inkšdamas.”
PIRMA APIE BAČIULĮ
“Bačiulis buvo iš kviestinių žvaigždžių, maža to, mes numatėme pasinaudoti jo įtaka, kad vitaminus parduotume ir kariuomenei.” Čia būtų viešųjų pirkimų įstatymų pažeidimas, tik tiek.
This entire review has been hidden because of spoilers.
November 21, 2024
Iki praeito sekmadienio blogiausia kada skaityta knyga buvo Tiškevič Vyvenimas. Stabiliai laikė auksą kokius 5 metus. Bet šituo tamsiu periodu pradėjo klausimas suktis galvoj - gal visgi tai ne pabaiga, gal yra dar kokių šūdinesnių knygų parašyta. Trumpai pasikonsultavau su Paulius Ambrazevičius ir sakau nu pamėginsiu pažiūrėt ką visgi Užkalnis rašo. 3 eurai, blizganti knyga, atrodo kaip geras variantas ir turim naują lyderį, kuris ojėzau kaip stipriai pralenkė Vyvenimą. Ir tai tik dar viena pamoka ateičiai - reikia nenustot ieškot blogesnių dalykų nei galvoji. Tokia kaip ir motyvacija gaunasi.
Apie Užkalnį aš beveik nieko nerašysiu, nes čia apie jo knygą, o ir šiaip negražu gal juoktis ir šaipytis iš žmonių, o gal gražu, nežinau. Kuo buvo Užkalnis po to turbūt buvo Lastauskas, o dabar Koncevičiūtė, ar kažkaip taip čia progresuojam, nelabai seku, toj pačioj lentynoj susėdę turbūt Tiškevič, Ostapenko, Minedas, Antanas Nedzinskas ir panašiai. Nu bet apie knygą, o ne apie juokingus žmones.
250 puslapių knygą perskaičiau per 5 valandas ir taip va pasirinkau leisti sekmadienio popietę. Bet tas ir yra žavu su tokiu trashu - laikas bėga, nesupranti ką čia skaitai ar žiūri ir paskui tik atsipeikėji ir galvoji WTF, kur aš, kas čia buvo. Mėginau apie ją pirmadienį ryte, vadinasi karštais įspūdžiais, papasakoti savo anglakalbiams kolegoms ir po poros sakinių supratau, kad pats atrodau kaip ganėtinai atsilupęs žmogus, kuris šneka kažkokius atsitiktinius žodžius. Tai netęsiau, jie vis tiek neperskaitys, manau gerai.
Knygos veikėjas atsibunda Užupio rūsy Vilniuj, jis yra anglas, bet moka skaityt lietuviškai ir atsimena, kad buvo Timas, bet dabar yra Merkys ir taip va tiesiog pradeda eit Vilnium kažkur. Rašymo stilius visumoj yra absoliučiai idiotiškas. Veikėjas britas pasitikrina savo lietuvišką banko sąskaita ir tada sako “jei jums įdomu kaip aš žinojau savo prisijungimus” ir aiškina kaip rado viską kur nors užrašyta. “Žinojau, kad esu Vilniuje, kuriame niekada anksčiau nebuvau, supratau, kad kažkodėl kalbu lietuviškai ir suvokiau, kad turiu telefoną…” Žinojau/supratau/suvokiau, būtų autorius radęs ketvirtą sinonimą, šitiems žodžiams, būtų dar ką nors įpiešęs. “Ant stalo stovėjo kompiuteris - didelis, profesionalus, galingas…” ir panašūs tokie užpildymai, nes aišku jei kompiuteris didelis, tai jis galingas ir be abejo profesionalus nu ir panašiai. Žodžiu rašymo stilius yra labai šūdas ir tikrai spekuliuoju, bet įtariu, kad redaktorius ar kas perskaitęs tiesiog paprašė tam tikras vietas užpildyt paaiškinimais, nes “skaitytojas gali nesuprasti”. Ten kaip atsibunda veikėjas rūsy, nieko neturi, paskui eina į kavinę nusiperka kavos ir pasirodo jis turėjo ten pinigų kišenėj kažkaip, nors iš pradžių neturėjo, bet tiesiog kad neapsižiūrėjo ir nesužinojo, kad turi.
Bet reikia grįžt prie siužeto, nes čia įklimpti galima stipriai. Tai tas Merkys aiškinasi kas jis toks, skambina į Angliją savo šeimai, į darbą, niekas jo neprisimena, Merkys liūdi, važiuoja į Angliją pats kad viską gyvai pamatyt, vis tiek niekas nieko apie jį nežino ir paskutiniu momentu paskambina vieninteliam žmogui, kuris veikėją atsimena - iraniečiui Fardinui. Fardinas nenustemba, kad Timas atsibudo Užupy ir sako kad taip būna kartais gyvenime, ir pasakoja apie Lietuvą, nes žino apie Sabonį ir Užkalnį. Apsišvietęs žmogus žodžiu. Pasakoja, kad Užkalnis maladec ir Sabonis šiaip nusipelnęs, turi kavinę Palangoj. Čia jau truputį skauda smegenis skaityt, bet nieko, vis tiek pramoga. Nu tada jau Timas/Merkys susitaiko, grįžta į Lietuvą, skambina savo panai Aistei ir jie kažką ten bendrauja ir knyga verčiasi į antrą pusę. Merkys pasirodo yra dizaineris, eina pas Petruškevičių į pristatymą, visi trenkia pitakais, kad geras kvepalų dizainas ir ten paragrafas tiesiog žmonių vardinimo. Realiais vardais ir visa kita. Kažkokios atsiranda padrikos šalutinės linijos, kad ten Merkio merginos eks yra Gintaras Vainikis kur jau traukia veidą vien šitą rašant, tas Vainikis gėrė, mušosi, kas svarbiausia gyveno tam pačiam Vilniaus rajone kur aš gyvenu, tai bent tiek malonu, bet Merkys labai užstoja savo paną ir yra stiprus kaip titanas.
Staiga netikėtai kažkuriuo metu suprantu, kad skaitau tiesiog kelintą puslapį įprastinio Užkalniui rant’o apie tai kaip jam nepatinka kaimo turizmo sodybos ten ir drožinėtos skulptūros ir jis maždaug 3 puslapius vardina visokias drožinėtas skulptūras ir kodėl jos yra nefainos jam. Galų gale knyga kaip ir artėja link galo ir staiga pasirodo, kad tas Merkys ruošiasi kažkokius savo vitaminus paleisti į Lietuvos rinką ir jam yra problemų su feministėm, nes vitaminai yra “tik vyrams”. Jei kas nors matėt bent viena kokį Tromos filmą ar kitokio trash’o, tai neriam maždaug į tokio gylio nesąmonę, bet kita vertus gerai, kad iranietis Faridas kaip tik atskridęs į Lietuvą Merkį supažindina su … ogi Užkalniu. Užkalnis turi labai gražią paną, savo mūzą (dabar marods jau nebeturi), yra didelis vyras, protingas, santūrus ir turi labai daug kontaktų ten valstybėj ir viską gali. Ko gero veikėjo pokalbis knygoj su Užkalniu buvo viena skausmingiausių vietų ir taip galvojau, kad jei ateinančias dienas ir nebesugebėsiu sudėt logiško sakinio, nieko tokio - bent būsiu įspūdingą knygą perskaitęs.
Nu ir knygos finalas - Užkalnis (ne tas kur parašė knygą, bet tas kur knygoj susitiko su pagrindiniu veikėju, tas maladec didelis vyras galingas) sudėlioja ten visą strategiją vitaminų paleidimui, Merkiui wow koks įspūdis, viskas sėkmingai ir staiga įšokam į skyrių kur kaip buvo tiesiog varymas kaip blogai kaimo turizmo sodybos, tai ten apie tai kaip blogai yra Palanga. Keista ar ne, bet ten iš tikrųjų truputį jau pradeda patikti visas chaosas ir absurdas, nes kažkur jau nemėginama net įtaikyt į logikos rėmus. Jei būtų tokia visa knyga, tai gal sakyčiau, kad tiesiog mėginimas va absurdo literatūrą rašyt. Baukutė zyghailina, bėgioja po Palangą, išsukinėja lemputes šviesoforuose ir panašūs dalykai, nu net nepagalvočiau. Tai čia yra ko gero tas knygos išrišimas. Aš tokią panašią fantastiką mėginau rašyt antroj klasėj ir gavau pliauską iš mokytojos, nes užduotis buvo sugalvoti fantastinę istoriją apie savo vasarą. Aš papasakojau kaip keliavau iš Palangos į savo kaimą Šilutės rajone per Japoniją ir mokytoja sakė, kad čia ne fantastika, o nesąmonė, nes niekas į Šilutę nejuda pro Japoniją. Nu bet šitam autoriui taip niekas niekada nesakė matyt.
Žodžiu laikas baigti. Jei kas nori knygos - parašykit, padovanosiu arba reikės židinį prakurt. Kol kas turbūt reikia grįžt prie tradicinės literatūros, truputį atsigaut, o paskui jau kada nors susikaupsiu ir gal Lastauską perskaitysiu, kuris visai gali imt prizinę šūdiniausių knygų vietą nu arba koks kitas influenceris išleis savo romaną. Pagyvensim pamatysim, nes "Taip gyventi verta" (t.y. skaitant labai blogas knygas ir žiūrint labai blogus filmus)
Apie Užkalnį aš beveik nieko nerašysiu, nes čia apie jo knygą, o ir šiaip negražu gal juoktis ir šaipytis iš žmonių, o gal gražu, nežinau. Kuo buvo Užkalnis po to turbūt buvo Lastauskas, o dabar Koncevičiūtė, ar kažkaip taip čia progresuojam, nelabai seku, toj pačioj lentynoj susėdę turbūt Tiškevič, Ostapenko, Minedas, Antanas Nedzinskas ir panašiai. Nu bet apie knygą, o ne apie juokingus žmones.
250 puslapių knygą perskaičiau per 5 valandas ir taip va pasirinkau leisti sekmadienio popietę. Bet tas ir yra žavu su tokiu trashu - laikas bėga, nesupranti ką čia skaitai ar žiūri ir paskui tik atsipeikėji ir galvoji WTF, kur aš, kas čia buvo. Mėginau apie ją pirmadienį ryte, vadinasi karštais įspūdžiais, papasakoti savo anglakalbiams kolegoms ir po poros sakinių supratau, kad pats atrodau kaip ganėtinai atsilupęs žmogus, kuris šneka kažkokius atsitiktinius žodžius. Tai netęsiau, jie vis tiek neperskaitys, manau gerai.
Knygos veikėjas atsibunda Užupio rūsy Vilniuj, jis yra anglas, bet moka skaityt lietuviškai ir atsimena, kad buvo Timas, bet dabar yra Merkys ir taip va tiesiog pradeda eit Vilnium kažkur. Rašymo stilius visumoj yra absoliučiai idiotiškas. Veikėjas britas pasitikrina savo lietuvišką banko sąskaita ir tada sako “jei jums įdomu kaip aš žinojau savo prisijungimus” ir aiškina kaip rado viską kur nors užrašyta. “Žinojau, kad esu Vilniuje, kuriame niekada anksčiau nebuvau, supratau, kad kažkodėl kalbu lietuviškai ir suvokiau, kad turiu telefoną…” Žinojau/supratau/suvokiau, būtų autorius radęs ketvirtą sinonimą, šitiems žodžiams, būtų dar ką nors įpiešęs. “Ant stalo stovėjo kompiuteris - didelis, profesionalus, galingas…” ir panašūs tokie užpildymai, nes aišku jei kompiuteris didelis, tai jis galingas ir be abejo profesionalus nu ir panašiai. Žodžiu rašymo stilius yra labai šūdas ir tikrai spekuliuoju, bet įtariu, kad redaktorius ar kas perskaitęs tiesiog paprašė tam tikras vietas užpildyt paaiškinimais, nes “skaitytojas gali nesuprasti”. Ten kaip atsibunda veikėjas rūsy, nieko neturi, paskui eina į kavinę nusiperka kavos ir pasirodo jis turėjo ten pinigų kišenėj kažkaip, nors iš pradžių neturėjo, bet tiesiog kad neapsižiūrėjo ir nesužinojo, kad turi.
Bet reikia grįžt prie siužeto, nes čia įklimpti galima stipriai. Tai tas Merkys aiškinasi kas jis toks, skambina į Angliją savo šeimai, į darbą, niekas jo neprisimena, Merkys liūdi, važiuoja į Angliją pats kad viską gyvai pamatyt, vis tiek niekas nieko apie jį nežino ir paskutiniu momentu paskambina vieninteliam žmogui, kuris veikėją atsimena - iraniečiui Fardinui. Fardinas nenustemba, kad Timas atsibudo Užupy ir sako kad taip būna kartais gyvenime, ir pasakoja apie Lietuvą, nes žino apie Sabonį ir Užkalnį. Apsišvietęs žmogus žodžiu. Pasakoja, kad Užkalnis maladec ir Sabonis šiaip nusipelnęs, turi kavinę Palangoj. Čia jau truputį skauda smegenis skaityt, bet nieko, vis tiek pramoga. Nu tada jau Timas/Merkys susitaiko, grįžta į Lietuvą, skambina savo panai Aistei ir jie kažką ten bendrauja ir knyga verčiasi į antrą pusę. Merkys pasirodo yra dizaineris, eina pas Petruškevičių į pristatymą, visi trenkia pitakais, kad geras kvepalų dizainas ir ten paragrafas tiesiog žmonių vardinimo. Realiais vardais ir visa kita. Kažkokios atsiranda padrikos šalutinės linijos, kad ten Merkio merginos eks yra Gintaras Vainikis kur jau traukia veidą vien šitą rašant, tas Vainikis gėrė, mušosi, kas svarbiausia gyveno tam pačiam Vilniaus rajone kur aš gyvenu, tai bent tiek malonu, bet Merkys labai užstoja savo paną ir yra stiprus kaip titanas.
Staiga netikėtai kažkuriuo metu suprantu, kad skaitau tiesiog kelintą puslapį įprastinio Užkalniui rant’o apie tai kaip jam nepatinka kaimo turizmo sodybos ten ir drožinėtos skulptūros ir jis maždaug 3 puslapius vardina visokias drožinėtas skulptūras ir kodėl jos yra nefainos jam. Galų gale knyga kaip ir artėja link galo ir staiga pasirodo, kad tas Merkys ruošiasi kažkokius savo vitaminus paleisti į Lietuvos rinką ir jam yra problemų su feministėm, nes vitaminai yra “tik vyrams”. Jei kas nors matėt bent viena kokį Tromos filmą ar kitokio trash’o, tai neriam maždaug į tokio gylio nesąmonę, bet kita vertus gerai, kad iranietis Faridas kaip tik atskridęs į Lietuvą Merkį supažindina su … ogi Užkalniu. Užkalnis turi labai gražią paną, savo mūzą (dabar marods jau nebeturi), yra didelis vyras, protingas, santūrus ir turi labai daug kontaktų ten valstybėj ir viską gali. Ko gero veikėjo pokalbis knygoj su Užkalniu buvo viena skausmingiausių vietų ir taip galvojau, kad jei ateinančias dienas ir nebesugebėsiu sudėt logiško sakinio, nieko tokio - bent būsiu įspūdingą knygą perskaitęs.
Nu ir knygos finalas - Užkalnis (ne tas kur parašė knygą, bet tas kur knygoj susitiko su pagrindiniu veikėju, tas maladec didelis vyras galingas) sudėlioja ten visą strategiją vitaminų paleidimui, Merkiui wow koks įspūdis, viskas sėkmingai ir staiga įšokam į skyrių kur kaip buvo tiesiog varymas kaip blogai kaimo turizmo sodybos, tai ten apie tai kaip blogai yra Palanga. Keista ar ne, bet ten iš tikrųjų truputį jau pradeda patikti visas chaosas ir absurdas, nes kažkur jau nemėginama net įtaikyt į logikos rėmus. Jei būtų tokia visa knyga, tai gal sakyčiau, kad tiesiog mėginimas va absurdo literatūrą rašyt. Baukutė zyghailina, bėgioja po Palangą, išsukinėja lemputes šviesoforuose ir panašūs dalykai, nu net nepagalvočiau. Tai čia yra ko gero tas knygos išrišimas. Aš tokią panašią fantastiką mėginau rašyt antroj klasėj ir gavau pliauską iš mokytojos, nes užduotis buvo sugalvoti fantastinę istoriją apie savo vasarą. Aš papasakojau kaip keliavau iš Palangos į savo kaimą Šilutės rajone per Japoniją ir mokytoja sakė, kad čia ne fantastika, o nesąmonė, nes niekas į Šilutę nejuda pro Japoniją. Nu bet šitam autoriui taip niekas niekada nesakė matyt.
Žodžiu laikas baigti. Jei kas nori knygos - parašykit, padovanosiu arba reikės židinį prakurt. Kol kas turbūt reikia grįžt prie tradicinės literatūros, truputį atsigaut, o paskui jau kada nors susikaupsiu ir gal Lastauską perskaitysiu, kuris visai gali imt prizinę šūdiniausių knygų vietą nu arba koks kitas influenceris išleis savo romaną. Pagyvensim pamatysim, nes "Taip gyventi verta" (t.y. skaitant labai blogas knygas ir žiūrint labai blogus filmus)
This entire review has been hidden because of spoilers.
February 28, 2017
Lengvas skaitalas. Daug Užkalnio pasakojimų sudėtų į vieną, rišlų tekstą. Tikrai daug kam gali nepatikti. Blogiausia, kad būtent tiems, apie kuriuos tiek daug parašyta.
Bet paties Merkio įsimintiniausias momentas knygoje buvo "nemaniau, kad turiu teisę į laimę". Visiška tiesa. Patys save stabdome būti laimingais. Nevertiname to, ką turime. Nepastebime, kokie išties esame ar galime būti laimingi. Esame apnuodyti amžino nepilnavertiškumo komplekso. Gerai jei atsiranda kas nors, kas pabaksnoja pirštu.
Pabaigoje linksmai nuteikė neįtikėtinas siužetas :)
Skaitosi lengvai ir greitai. Pilna kasdienės kalbos, kas suteikia visišką realybės jausmą, o ne tą pojūtį lyg būtum Miltinio dramos būrelyje.
Po daugelio metų, tikiuosi, bus skaitoma ir stebimasi, negi tokie dalykai galėjo iš tiesų vykti. Galėjo ir vyko, kol neatėjo kažkoks "Etatinis bylotojas ir profesionalus moralizavimo karys" Užkalnis ir nepabadė pirštu į tuos pūlinius.
Bet paties Merkio įsimintiniausias momentas knygoje buvo "nemaniau, kad turiu teisę į laimę". Visiška tiesa. Patys save stabdome būti laimingais. Nevertiname to, ką turime. Nepastebime, kokie išties esame ar galime būti laimingi. Esame apnuodyti amžino nepilnavertiškumo komplekso. Gerai jei atsiranda kas nors, kas pabaksnoja pirštu.
Pabaigoje linksmai nuteikė neįtikėtinas siužetas :)
Skaitosi lengvai ir greitai. Pilna kasdienės kalbos, kas suteikia visišką realybės jausmą, o ne tą pojūtį lyg būtum Miltinio dramos būrelyje.
Po daugelio metų, tikiuosi, bus skaitoma ir stebimasi, negi tokie dalykai galėjo iš tiesų vykti. Galėjo ir vyko, kol neatėjo kažkoks "Etatinis bylotojas ir profesionalus moralizavimo karys" Užkalnis ir nepabadė pirštu į tuos pūlinius.
January 1, 2019
Ech. O gi buvo proga parašyti tikrai neblogą knygą. Tema įdomi, kabinanti, bet išpildymas... Viskas jau išsamiai parašyta kitose apžvalgose. Nuliūdino veikalas.
Kas patiko tai vieta kur knygos veikėjas sutinka Andrių Užkalnį (kaip netikėta) ir aiškina veikėjui (t.y.pats sau, kaip ir) ką tas atranda, praranda ir kas yra akivaizdu (ten toks trigubas Andrius(o turėjo būti trys skirtingi veikėjai, bet visur tas pats balsas), kuris pats su savimi kalbasi knygoje). Įdomu buvo skaityti iš tos pusės, kaip autorius bando pats save aprašyti (nes visas tekstas šaukte šaukia, kad knyga Andriui apie Andrių), kaip aprašo savo dilemą, kurią patyrė atvažiavęs iš Anglijos(nes visa tai, kas yra knygoje mes jau skaitėme straipsniuose), svarstydamas ką davė Anglija ir ką duoda Lietuva. O tokia knyga galėjo būti. Ech.
Kas patiko tai vieta kur knygos veikėjas sutinka Andrių Užkalnį (kaip netikėta) ir aiškina veikėjui (t.y.pats sau, kaip ir) ką tas atranda, praranda ir kas yra akivaizdu (ten toks trigubas Andrius(o turėjo būti trys skirtingi veikėjai, bet visur tas pats balsas), kuris pats su savimi kalbasi knygoje). Įdomu buvo skaityti iš tos pusės, kaip autorius bando pats save aprašyti (nes visas tekstas šaukte šaukia, kad knyga Andriui apie Andrių), kaip aprašo savo dilemą, kurią patyrė atvažiavęs iš Anglijos(nes visa tai, kas yra knygoje mes jau skaitėme straipsniuose), svarstydamas ką davė Anglija ir ką duoda Lietuva. O tokia knyga galėjo būti. Ech.
May 29, 2018
Bandžiau nekreipti dėmesio į čia esančius blogus knygos vertinimus, nes galvojau, kad jie yra tokie dėl dabar esančios mados skųstis dėl Užkalnio. Deja, perskaičiusi tikrai nusivyliau. Nors labai mėgstu jos autorių, apie knygą negalėčiau pasakyti nieko gero. Atrodo, kad tiesiog labai skubėjo išleisti dar vieną knygą prieš knygų mugę, susirinko, ką kažkada rašė facebook, kai kurių žinomų žmonių vardus pakeitė, o kitų paliko - nes tikrai jau laiko nebuvo likę. Ir tiek. Tikiuosi, kad visgi jis romanų nerašys, o toliau dirbs ties tuo, ką moka geriausiai. Rašyti apie kelionės ir maistą.
November 19, 2018
Trumpai tariant ir cituojant serialo Black Books Bernard Black: „It's dreadful, but it's quite short“. Perskaičiau per kelias valandas, ir tikriausiai pamiršiu per kelis mėnesius.
O išsamiau, romanas, kuri ir šiaip negali pasigirti įdomiu pasakojimu, turi ir pakankamai didelių literatūrinių trūkumų. Dėl istorijos - kas išties knygoj įvyksta? Nėra nei įtampos, nei kulminacijos: Timas/Merkys pabunda Lietuvoje, truputį apsipranta, pamato, kad jo naujasis gyvenimas - pasiektas be jokių pastangų - jam malonesnis, nei praeitas ir, galiausiai, su juo susitaiko.
Nes pasirinkimas tikrai sudėtingas: ar gyventi nuobodų gyvenimą Anglijoj, be artimų draugų, dirbant neįdomų, nemėgstmą darbą, vienišam po skirybų? Ar maloniau turėti gražuolę merginą (kurios nereikėjo pačiam sužavėti), įdomią bei pelningą karjerą (į kurią tiesiog įkrenta, be jokio įdirbio, ir išmoksta reikiamus įgūdžius iki tol nežiomų talentų dėka), naudingas pąžintis..? Ar pasirinkimas būtų toks pats paprastas, jei likimų loterijoj Timas ištrauktų eilinio žmogaus, dirbančio tą patį eilinį darbą, bet šįkart už lietuvišką atlyginimą?
Pats herojus Merkys manęs neįtikino. Jis nuotaikos, reakcijos ir veiksmai neatrodė tikroviškai - kas nebūtinai blogas dalykas, bet norint sukurti veikėją, kuris skaitytoją sudomina ir įtraukia, nepakanka kelių abstrakčių štrichų. Baigusi romaną, aš Tim0/Merkio vis dar nepažįstu: žinau tik jo darbą, šaltus santykius su šeima ir go with the flow požiūris į gyvenimą. Merkys net neturi unikalaus balso: jo kalbos stilius ir tonas toks panašus į Užkalnio publicistiką, kad labai sunku skaitant atskirti veikėją nuo rašytojo. Kai knygoje išnyra Andrius Užkalnis - veikėjas, ne autorius - viskas susimaišė dar labiau.
Galiausiai, knygos žanras. Jei sužinočiau, kad autoriui kas kelis skyrius pabosdavo stilius ir jis loterijos principu rinkosi naują, pernelyg nenustebčiau. Pirmi 160 puslapių pakankamai paprasti, tipiška romano pradžia. Nieko beprotiško. Toliau - keli skyriai straipsnio stiliumi, kurių turinys, bent jau dalinai, yra figuravęs Delfi puslapiuose. Romanas baigiasi koncentruota satyra. Manau, čia trūko kiek aršesnio redagavimo. Jei stiliai labiau persipintų arba bent jau vientisiau susilietų, romanas būtų organiškesnis ir geresnės kokybės. Kitas variantas būtų išskirti knygą į tris dalis, kas, bent jau mano nuomone, būtų potencialiai įdomus sprendimas.
Tad veiksmas, herojus ir stilius - pagrindinės Taip gyventi verta problemos. Mažesnis, bet mane tiek pat sunervinęs elementas: ir viršelyje, ir padėkoje, mano, kaip skaitytojos, lūkesčiai buvo nepelnytai išpūsti. „Lietuva. Įžymybės. Beprotybės. Seksas. Baisybės. Laimė.“ - žada paantraštė. Bet beveik nieko tokio įpatingo romane nebuvo - „beprotybės“ ir „baisybės“ egzistuoja tik jei auditorija neįprastai jautri, sekso scenos pakankamai švelnios ir miglotos...
O pikčiausia, kad padėkoje, 9-ame knygos puslapyje, rašoma:
Žinoma, autorius turi tikėti savo kūriniu, bet pažadėti tokią tikrovišką fikcinę realybę, o po to net nesukurti įtikinamo pagrindinio veikėjo, yra niekšiška, arba bent jau pigus clickbait . Nežinau, ar esu tas „profesionalus skaitytojas“, kurį Andrius Užkalnis mini 194-ame puslapyje, bet aš iš literatūros tikiuosi daugiau.
O išsamiau, romanas, kuri ir šiaip negali pasigirti įdomiu pasakojimu, turi ir pakankamai didelių literatūrinių trūkumų. Dėl istorijos - kas išties knygoj įvyksta? Nėra nei įtampos, nei kulminacijos: Timas/Merkys pabunda Lietuvoje, truputį apsipranta, pamato, kad jo naujasis gyvenimas - pasiektas be jokių pastangų - jam malonesnis, nei praeitas ir, galiausiai, su juo susitaiko.
Nes pasirinkimas tikrai sudėtingas: ar gyventi nuobodų gyvenimą Anglijoj, be artimų draugų, dirbant neįdomų, nemėgstmą darbą, vienišam po skirybų? Ar maloniau turėti gražuolę merginą (kurios nereikėjo pačiam sužavėti), įdomią bei pelningą karjerą (į kurią tiesiog įkrenta, be jokio įdirbio, ir išmoksta reikiamus įgūdžius iki tol nežiomų talentų dėka), naudingas pąžintis..? Ar pasirinkimas būtų toks pats paprastas, jei likimų loterijoj Timas ištrauktų eilinio žmogaus, dirbančio tą patį eilinį darbą, bet šįkart už lietuvišką atlyginimą?
Pats herojus Merkys manęs neįtikino. Jis nuotaikos, reakcijos ir veiksmai neatrodė tikroviškai - kas nebūtinai blogas dalykas, bet norint sukurti veikėją, kuris skaitytoją sudomina ir įtraukia, nepakanka kelių abstrakčių štrichų. Baigusi romaną, aš Tim0/Merkio vis dar nepažįstu: žinau tik jo darbą, šaltus santykius su šeima ir go with the flow požiūris į gyvenimą. Merkys net neturi unikalaus balso: jo kalbos stilius ir tonas toks panašus į Užkalnio publicistiką, kad labai sunku skaitant atskirti veikėją nuo rašytojo. Kai knygoje išnyra Andrius Užkalnis - veikėjas, ne autorius - viskas susimaišė dar labiau.
Galiausiai, knygos žanras. Jei sužinočiau, kad autoriui kas kelis skyrius pabosdavo stilius ir jis loterijos principu rinkosi naują, pernelyg nenustebčiau. Pirmi 160 puslapių pakankamai paprasti, tipiška romano pradžia. Nieko beprotiško. Toliau - keli skyriai straipsnio stiliumi, kurių turinys, bent jau dalinai, yra figuravęs Delfi puslapiuose. Romanas baigiasi koncentruota satyra. Manau, čia trūko kiek aršesnio redagavimo. Jei stiliai labiau persipintų arba bent jau vientisiau susilietų, romanas būtų organiškesnis ir geresnės kokybės. Kitas variantas būtų išskirti knygą į tris dalis, kas, bent jau mano nuomone, būtų potencialiai įdomus sprendimas.
Tad veiksmas, herojus ir stilius - pagrindinės Taip gyventi verta problemos. Mažesnis, bet mane tiek pat sunervinęs elementas: ir viršelyje, ir padėkoje, mano, kaip skaitytojos, lūkesčiai buvo nepelnytai išpūsti. „Lietuva. Įžymybės. Beprotybės. Seksas. Baisybės. Laimė.“ - žada paantraštė. Bet beveik nieko tokio įpatingo romane nebuvo - „beprotybės“ ir „baisybės“ egzistuoja tik jei auditorija neįprastai jautri, sekso scenos pakankamai švelnios ir miglotos...
O pikčiausia, kad padėkoje, 9-ame knygos puslapyje, rašoma:
<....> gerai parašyta istorija tampa realybe.
Mitas yra tikrovė tiems žmonėms, kurie jį pakankamai rimtai priima. Ir aš esu dėkingas visiems, kurie rimtai priima mano rašymus, nes kas gali būti geresnio, nei susikurti sau naują realybę.
Žinoma, autorius turi tikėti savo kūriniu, bet pažadėti tokią tikrovišką fikcinę realybę, o po to net nesukurti įtikinamo pagrindinio veikėjo, yra niekšiška, arba bent jau pigus clickbait . Nežinau, ar esu tas „profesionalus skaitytojas“, kurį Andrius Užkalnis mini 194-ame puslapyje, bet aš iš literatūros tikiuosi daugiau.
March 8, 2018
Niekada nesižavėjau Užkalniu kaip asmenybe. Man jis žmogus arogancija. Žinoma buvau nusiteikusi ir prieš jo knygas, sakiau, kad niekada neskaitysiu, neįdomu ir visiškai nenoriu. Bet pasiskaičiau apie ką ši knyga, na ir visai susigundžiau pamėginti ją perskaityti. Akį traukiantis viršelis, stori lapai, didelės raidės, tokia labai smagi. Nebeleidau abejonėms daugiau mane valdyti ir pradėjau ją skaityti. Vienu prisėdimu surijau pusę knygos. Tikrai nemeluosiu, knyga pasirodė labai įdomi, įtraukianti, šmaikšti, privertė juoktis. Nekantriai laukiau kada galėsiu ją užbaigti. Nuo vidurio knyga manęs taip nesudomino kaip iš pradžių, buvo kiek nuobodoka, nebesimėgavau skaitymu. Tad ši knygos dalis kiek nuvylė. Tačiau bendrai knyga skaitosi labai lengvai ir greitai. Autoriaus rašymo stilius labai paprastas, daug kasdieniškos kalbos. Man visai patiko.
July 3, 2023
„Laime visada yra mūsų pačių pasirinkimas, bet kartais dar šiek tiek ir pasiseka.“
Jeigu reikėtų vertinti tik istorijos idėją, o ne jos išplėtojimą, duočiau visas penkias žvaigždutes. Tikrai pati asmeniškai nieko panašaus nesu skaičiuosi, labiausiai su kuo galėčiau palyginti, tai su filmais, kuriuose 17-metė ir jos motina apsikeičia kūnais, tik čia žmogaus sąmonė kaip tokia atsiduria visiškai jai svetimame kūne, buvo ir linksma, ir kai kuriuos vietose visiškai netikėtai vertė pamąstyti, pabandyt suprasti, galiausiai - pagalvoti, ką daryčiau, kaip jausčiausi aš, jeigu man taip atsitiktų.
Labai labai gaila, kad trūko pačios istorijos išvystymo ir didesnio vedimo į kažką svarbiau.
Jeigu reikėtų vertinti tik istorijos idėją, o ne jos išplėtojimą, duočiau visas penkias žvaigždutes. Tikrai pati asmeniškai nieko panašaus nesu skaičiuosi, labiausiai su kuo galėčiau palyginti, tai su filmais, kuriuose 17-metė ir jos motina apsikeičia kūnais, tik čia žmogaus sąmonė kaip tokia atsiduria visiškai jai svetimame kūne, buvo ir linksma, ir kai kuriuos vietose visiškai netikėtai vertė pamąstyti, pabandyt suprasti, galiausiai - pagalvoti, ką daryčiau, kaip jausčiausi aš, jeigu man taip atsitiktų.
Labai labai gaila, kad trūko pačios istorijos išvystymo ir didesnio vedimo į kažką svarbiau.
October 29, 2018
Nuobodu! Viskas jau skaityta Delfyje ar Užkalnio žurnale. Toks jausmas, kad reikėjo greitai "sukalti" knygą ant populiarumo bangos.
April 24, 2020
Labai daug pagiežos. Skaičiau praėjus 3 metams po knygos pasirodymo ir kai kurių aliuzijų jau nesupratau. Pavyzdžiui, ilgai galvojau, kas tas Sračas.
Jeigu būtų paliktas tik humoras ir ironija, vertinimas būtų 4*. A. Užkalnis moka rašyti (kas tuo abejotų) ir pasijuokti (10 balų, kad nebijo pasijuokti ir iš savęs), tačiau laikas nuo laiko vemteli pagieža. OK, skaitai, įmini į š, nusivalai ir toliau skaitai.
Knyga pristatoma kaip A. Užkalnio susitaikymas su Lietuva. Nors labiau pasirodė kaip pasiteisinimas, kodėl turėdamas (ar skelbdamas, kad turi) visas sąlygas gyventi užsienyje, grįžti į Lietuvą.
Skaitant įdomu sekti, spėlioti su kuo autorius draugauja, sutaria, o su kuo susipykęs ir kam šia knyga keršija. Arba, pasak nugarėlės, susitaiko.
P. S. Skaitydamas lyginau su kito Andriaus – Tapino – „Prezidentu“. A. Užkalnis geriau valdo plunksną, tačiau A. Tapinas ne toks pagiežingas. Bet rezultatas tas pats – abu čia ir dabar. Po 5 metų gali nieko nebesuprasti.
Jeigu būtų paliktas tik humoras ir ironija, vertinimas būtų 4*. A. Užkalnis moka rašyti (kas tuo abejotų) ir pasijuokti (10 balų, kad nebijo pasijuokti ir iš savęs), tačiau laikas nuo laiko vemteli pagieža. OK, skaitai, įmini į š, nusivalai ir toliau skaitai.
Knyga pristatoma kaip A. Užkalnio susitaikymas su Lietuva. Nors labiau pasirodė kaip pasiteisinimas, kodėl turėdamas (ar skelbdamas, kad turi) visas sąlygas gyventi užsienyje, grįžti į Lietuvą.
Skaitant įdomu sekti, spėlioti su kuo autorius draugauja, sutaria, o su kuo susipykęs ir kam šia knyga keršija. Arba, pasak nugarėlės, susitaiko.
P. S. Skaitydamas lyginau su kito Andriaus – Tapino – „Prezidentu“. A. Užkalnis geriau valdo plunksną, tačiau A. Tapinas ne toks pagiežingas. Bet rezultatas tas pats – abu čia ir dabar. Po 5 metų gali nieko nebesuprasti.
May 3, 2017
Pliaže tinkama knyga, tokia kažkokia dviguba ironija ir milžiniškas autoriaus ego; taip gaunas, kad gal pirmas popliteratūros toks bandymas, o šiaip tai čia nepanašu į romaną, panašu į Andriaus straipsnius.
March 21, 2020
Lengva sauni knygele. Uzkalnis nenuvyle su savo tiesumu ir tikrumu. Labiausiai atitiko Palangos aprasymas, tikrai. Aciu dievui ten buvau tik pora kartu, po antro karto nusprendziau kad Portugalija geriau. Andriau rasyk ir toliau romanus 👍
January 1, 2018
Tragedija
April 3, 2018
Greitai susiskaitė, geras pasirinkimas norint "kažko lengvo". Knygoje apstu Užkalniui būdingo negatyvo. Antrą kartą neskaityčiau.
August 15, 2018
Vienintelis pliusas, kad lengvai skaitosi. Prasčiausia autoriaus knyga.
December 8, 2018
Man pati prasčiausia Užkalnio parašyta knyga. Seku jį soc. medijose, tai mano akimis šioje knygoje jo straipsnių ir postų kratinys. Visos mintys jau skaitytos.
March 23, 2019
Net nežinau ką ir pasakyti...
April 28, 2023
Prieš išeinant šiai knygai, skaičiau kelias jos ištraukas Delfi, jos man nepatiko, ypač scena su Rasa Jabnutiene, bet perskaityt šią knygą vis tiek labai norėjau. Čia mano pirmoji perskaityta Užkalnio knyga.
Man patinka jo tekstai, man niekada netrukdė Andriaus vartojami keiksmai ir t.t. (o juo labiau jie manęs nežeidė :D), man jo negatyvas, kuriuo visi skundžiasi - kaip vanduo nuo žasies. Turbūt todėl, kad sugebu suvokti teksto prasmę (nesvarbu koks autorius), tai man jokie "blet" ir panašiai įtakos nedaro. Net ir tada, kai nesutinku su jo mintimis ar išsakyta pozicija, man vis tiek nesinori jo išdergt ir pult verkt dėl kiekvieno man nepatikusio žodžio, kaip daugumai.
Knygą perskaičiau per dieną, įdomi istorija, nors man taip norėjosi to paaiškinimo, kaip įvyko tas pasikeitimas iš vieno žmogaus į kitą. Nors galbūt knyga būtų mažiau įdomi su tuo paaiškinimu, o dabar tą pasikeitimą galiu interpretuoti kaip tik man norisi.
Maždaug iki pusės knygos, veikėjo mintys buvo dėstomos įtikinamai (nors ir pradėjo erzinti nuolat rašomas "Merkys, t.y. aš"). Vėlesniuose knygos skyriuose prasidėjo detalūs pastebėjimai ir aprašymai apie Palangą, giminės balius, vyrus ir moteris, ir juose pačiuose nieko blogo nėra. Net baisu, kiek ten tiesos, ir kiek man pačiai yra tekę patirti tokius dalykus. Tačiau skaitant tuos skyrius, jaučiausi skaitanti Andriaus tekstus, o ne Merkio pastebėjimus. Jie nors ir teisingi, tačiau per daug detalūs, žmogus žino apie ką šneka, ir tos žinios atrodo sukauptos iš ilgų metų gyvenimo Lietuvoje, tokie detalūs patirčių aprašymai, palyginimai - sunku įsivaizduoti, kad taip galėtų mąstyti anglas, kuris vos kelias savaites pagyveno Lietuvoje, nors ir puikiai moka lietuviškai . Tiek daug specifikos reikia žinoti apie Lietuvą, norint tokius tekstus parašyti. Man sunkiai sekėsi atskirti Andrių ir Merkį.
Aistės ir Merkio sekso scena Palangoje - cringe. :D
Knygoje man trūko kulminacijos. Po skyrių su pastebėjimais apie Lietuvą, greitai peršokama prie vitaminų pristatymo ir... viskas. Kažkoks chaosas su reportere, Jabnutiene, Tomu Zabrausku, dar ir Ramanauskas su Bačiuliu įkišti.
Nepaisant visų knygos trūkumų, knygą rekomenduočiau amžinai gyvenimu Lietuvoje nepatenkintiems žmonėms - mums dar toli iki daugelio dalykų, kuriuos turi kitos, pažangesnės už Lietuvą šalys, tačiau per amžiną skundimąsi ir verkšlenimą, net nesugebam pamatyti, kiek gėrio yra tame mūsų lietuviškam mėšle.
Man patinka jo tekstai, man niekada netrukdė Andriaus vartojami keiksmai ir t.t. (o juo labiau jie manęs nežeidė :D), man jo negatyvas, kuriuo visi skundžiasi - kaip vanduo nuo žasies. Turbūt todėl, kad sugebu suvokti teksto prasmę (nesvarbu koks autorius), tai man jokie "blet" ir panašiai įtakos nedaro. Net ir tada, kai nesutinku su jo mintimis ar išsakyta pozicija, man vis tiek nesinori jo išdergt ir pult verkt dėl kiekvieno man nepatikusio žodžio, kaip daugumai.
Knygą perskaičiau per dieną, įdomi istorija, nors man taip norėjosi to paaiškinimo, kaip įvyko tas pasikeitimas iš vieno žmogaus į kitą. Nors galbūt knyga būtų mažiau įdomi su tuo paaiškinimu, o dabar tą pasikeitimą galiu interpretuoti kaip tik man norisi.
Maždaug iki pusės knygos, veikėjo mintys buvo dėstomos įtikinamai (nors ir pradėjo erzinti nuolat rašomas "Merkys, t.y. aš"). Vėlesniuose knygos skyriuose prasidėjo detalūs pastebėjimai ir aprašymai apie Palangą, giminės balius, vyrus ir moteris, ir juose pačiuose nieko blogo nėra. Net baisu, kiek ten tiesos, ir kiek man pačiai yra tekę patirti tokius dalykus. Tačiau skaitant tuos skyrius, jaučiausi skaitanti Andriaus tekstus, o ne Merkio pastebėjimus. Jie nors ir teisingi, tačiau per daug detalūs, žmogus žino apie ką šneka, ir tos žinios atrodo sukauptos iš ilgų metų gyvenimo Lietuvoje, tokie detalūs patirčių aprašymai, palyginimai - sunku įsivaizduoti, kad taip galėtų mąstyti anglas, kuris vos kelias savaites pagyveno Lietuvoje, nors ir puikiai moka lietuviškai . Tiek daug specifikos reikia žinoti apie Lietuvą, norint tokius tekstus parašyti. Man sunkiai sekėsi atskirti Andrių ir Merkį.
Aistės ir Merkio sekso scena Palangoje - cringe. :D
Knygoje man trūko kulminacijos. Po skyrių su pastebėjimais apie Lietuvą, greitai peršokama prie vitaminų pristatymo ir... viskas. Kažkoks chaosas su reportere, Jabnutiene, Tomu Zabrausku, dar ir Ramanauskas su Bačiuliu įkišti.
Nepaisant visų knygos trūkumų, knygą rekomenduočiau amžinai gyvenimu Lietuvoje nepatenkintiems žmonėms - mums dar toli iki daugelio dalykų, kuriuos turi kitos, pažangesnės už Lietuvą šalys, tačiau per amžiną skundimąsi ir verkšlenimą, net nesugebam pamatyti, kiek gėrio yra tame mūsų lietuviškam mėšle.
March 11, 2019
Pūlinys savose sultyse
Displaying 1 - 19 of 19 reviews