Žmonės keičia kitų žmonių gyvenimą. Žmonės, net nepastebėdami kuria kitų žmonių likimus. Neįmanoma nuspėti, kokių ornamentų gali nupiešti šių žmonių gyvenimo linijos.
Bėgdami nuo savo likimų, šeši romano herojai svetima valia apsigyvena nuošaliame name miesto pakrašty. Ciniškos jų intonacijos slepia nusivylimą, bet išduoda artimų sielų ilgesį ir vienatvės baimę. Jie dedasi, kad jiems neskauda, kad dabar jiems viskas vis vien. Tačiau juos supančioja praeities klampumas ir persmelkia jų mintis bei jausmus. Rytojus ateitų, jeigu jie sugebėtų peržengti praeitį. Rytoj būtų rytoj, jei nebūtų ir vėl kaip vakar.
Žmonės ne perskelti į vyrą ir moterį, jie ne atskirti. Jie skirtingi pagal sumanymą, jie kitaip sukurti, jie visai, visiškai nesuderinamai kitokie. Žmonija pagal planą nuo pat pradžių yra padalinta į vyrus ir moteris, ir todėl jie supriešinti amžinai.
Liutauras Degėsys (g. 1953 m. spalio 1 d. Vilniuje) – poetas, filosofas, Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) Filosofijos katedros docentas.
1971 m. baigė Vilniaus 15-ąją vidurinę mokyklą, 1976 m. Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakultete – psichologijos studijas. 1979-1982 m. VU Filosofijos katedros aspirantas. Filosofijos mokslų daktaras (1982 m.), docentas. 1984 apgynė daktaro disertaciją tema „Gnoseologijos problemos Džordžo Santajanos filosofijoje“, humanitarinių mokslų (filosofijos krypties) daktaras. Stažavosi Prahos (Čekija) ir Budapešto universitetuose (Vengrija), tobulinosi ir dėstė Švedijoje bei JAV.
1976-1979 m. Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto Filosofijos katedros asistentas. Nuo 1982 m. VPU dėstytojas. Taip pat dėsto Vilniaus kolegijoje. 2008 m. buvo išrinktas vienu iš 10 geriausių Lietuvos dėstytojų[1].
Nominuotas vaikų rašytojos Astridos Lindgren premijai 2011 metais gauti.
VPU Istorijos fakulteto mokslo tarybos pirmininkas. Nuo 1990 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Respublikinėje spaudoje debiutavo 1967 m. Rašo filosofinio pobūdžio knygas ir straipsnius, kuria eiles[2]. Rengia kultūros komentarus (Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“)[3].
Monografijų, mokslinių straipsnių, vadovėlių vidurinėms bei aukštosioms mokykloms, esė rinktinių ir 8 poezijos knygų autorius. Taip pat yra vadovėlių vidurinėms mokykloms „Etika 7-9 klasei”, „Mano ir Tavo šalis Lietuva” (sociokultūrinio ir pilietinio ugdymo vadovėlis ir mokytojo knyga), vadovėlio aukštajai mokyklai „Etika, kaip loginio mąstymo teorija ir praktika” autorius ir bendraautoris. Savo esė skelbia žurnale Fortūna.
Poetinę veiklą pradėjo rašydamas apie „Baltą vaikystės triušelį nuo verkimo raudonom akimis“. Ši ištrauka iš pačios pirmosios Liutauro Degėsio parašytos knygos „Žalias paukštis“ (1984 m.). Eilėraščiai – berniukams ir mergaitėms (iliustravo dailininkė Inga Gilytė). Knygos dizainas: eilėraščiai berniukams skaitomi iš vienos knygos pusės, mergaitėms – iš kitos (pirmą kartą Lietuvoje leidinys išleistas 2 formatais).
Roko grupės „Faktas" dainų tekstų autorius (1989 m. grupei „Faktas“ sukūrė vieną iš žinomiausių jų dainų „Vėjas“). Eilėraštis apie užtrauktuką (iš „Žvėrynas. Žolynas“. poezijos knygos) tapo daina (atlieka „Aktorių Trio“ ir Stasys Daugirdas).
Filosofinių pamąstymų čia nemažai, tik gana dažnai, trūkstant įmantresnių pasakojimo vingių, mintys kažkur nuklysdavo, o akys toliau sekė tekstą. Koncentruojamasi į pagrindinio veikėjo vidinį pasaulį ir kas įdomu, kad rašyta antruoju asmeniu, tad lyg ir atsiduri arčiau istorijos. Pagrindinis veikėjas nepatiko, toks išoriškai šaunus, o iš vienišumo ieškantis kažko kituose, ypač moteryse. Bendrai čia moterys nėra pateikiamos kaip vertingos būtybės, o prieš tai kaip tik skaičiau knygą kaip sunkiai istorijos eigoje kito patriarchalinis požiūris į moteris, tad pliuso už tai ši knyga neužsidirba.
"Gal todėl yra žmonių, kurie netiki pomirtiniais gyvenimais. Netiki iš vienatvės baimės. Pomirtinės vienatvės. Nes jeigu ir amžinybę reikėtų praleisti vienišam - būtų tikrai pernelyg. Žmogiškasis gyvenimas vienatvėje jau yra gerokas išbandymas."
„-Tie, kurie pirkdavosi šunis, kates, beždžiones ir papūgas, kaimuose - asilus, karves ir avis, dykumose - kupranugarius, tie irgi norėjo pabėgti nuo vienatvės. Nusivylę vienatve su žmonėmis, jie norėjo turėti nors kažką, kam galėtų pasižiūrėti į akis. Neviltis - žiūrėti pro savo kūno akis į kitas, mylimiausias akis ir vis tiek tose kitose akyse, deja, pamatyti save. Pamatyti, kad tu - atskirai. Net jei dabar atrodo, kad tu su kažkuo kartu, tavo paties atspindys to žmogaus akyse išduoda, kad tu vienas... kad tu - su juo, bet, deja, vis tiek greta, vis tiek atskirai.... - Ir todėl bučiuojantis norisi užsimerkti.“