„ŽMOGAUS IR DIEVO METAI“ – liturginių metų pamokslų ciklas. Liturginiai metai – tai kaip Dievo ir žmogaus gyvenimo ciklas. Prasideda puošniu ir spalvingu pasiruošiamuoju adventiniu laikotarpiu ir baigiasi Kalėdomis – Dievo ir žmogaus gimimu mūsų sielose, kur nereikia nieko vaidinti, nes nėra prieš ką. Esame tik mes, nuogi ir pažeidžiami, kažkur palikę savo tobulybės įvaizdžius. Liturginis laikas teka ir bręsta per įvairius kasdienius ir neeilinius gyvenimo įvykius. Eina asketiškos gavėnios dykuma – tai palaiminimo, širdies ir minčių apsivalymo metas, kulminuojantis per šv. Velykas, vedančias Žmogaus Sūnų per mylimo žmogaus išdavystę, per atstūmimą, bejėgiškumą, vienatvę, per juodžiausią neviltį ir mirtį į atgimimą. Taip peržengiame savo ribotumo ir galimybių ribas ir įžengiame mūsų sielos gelmėse į Dievo karalystę, esančią arčiau mūsų, nei mes patys sau esame. Visas likęs laikas iki pat paskutinio liturginių metų Kristaus Karaliaus sekmadienio yra skirtas velykinio įvykio tapsmui. „Žmogaus ir Dievo metai“ – ne vien pamokslų, bet ir mano sielos knyga. Kunigas Algirdas Toliatas Kunigo Algirdo Toliato pamokslai, man regis, yra XXI amžiaus kunigo kreipimasis į visus – tikinčiuosius, netikinčiuosius ir ieškančiuosius. Kai kurie jo žodžiai man atrodo tokie įtikinantys, kad pagaunu save galvojantį, jog turbūt pats mėginčiau savo ar draugo tikėjimą pažadinti panašiu kreipimusi ir jam artima tiesosakos forma. Leonidas Donskis, VDU profesorius Popiežius Pranciškus vis pabrėžia, kad ganytojas turi būti persismelkęs tų, kurie jo globai ir rūpesčiui patikėti, kvapu. Kunigas turi eiti pas žmones, kviesti visus į Eucharistijos šventę. Kun. Algirdas šiuo požiūriu yra pavyzdys. Jis atkakliai beldžiasi į žmonių širdis, kantriai beria Dievo Žodžio grūdus į kiekvieną dirvonuojantį lopinėlį. Andrius Navickas, Bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius Kunigo Algirdo Toliato meilė Dievui neužgožia meilės žmogui. Jis tikras dvasinis mokytojas, švelniai, atsakingai, su begaline kantrybe ir užsidegimu vedantis savo aveles į Aukščiausiojo išmintį. Jo pamokslai – tai kassavaitinė akistata su savo sąžine, raktas į širdį ir dar vienas laiptelis į Pasaulio ir Dievo pažinimą. Iš jo pamokslų visam gyvenimui išmokau, kad geriausia daugyba yra dalyba! Adrija Čepaitė, aktorė Tikėjimas yra vienas esminių tobulėjimo principų. Nesvarbu, kad esame skirtingų sričių specialistai, kiekvienas siekiam savo tikslų, kad įvairius procesus vadiname skirtingai. Esmė išlieka ta pati: visi mes vienoje valtyje, todėl svarbu išmokti keliauti drauge, o jei besąlygiškai tiki, tai savo tikslą pasieksi. Kunigas Algirdas skleidžia šią gerąją žinią suprantama šiandienos kalba. Benediktas Vanagas, lenktynininkas
Algirdas Toliatas (g. 1978 m.) – Lietuvos kunigas, vyriausias policijos kapelionas. Baigė Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją, studijavo Prancūzijoje. 2007 m. buvo įšventintas kunigu. Po studijų Italijoje 2012 m. apsigynė dvasinės teologijos licenciato laipsnį ir buvo paskirtas kunigu Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje. Nuo 2013 m. eina vyriausio Lietuvos policijos kapeliono pareigas. Siekis nuolat dvasiškai augti, didžiulė energija ir veržlumas jau tapo A. Toliato „vizitine kortele“. Kaip ir motociklas bei ratuotų piligriminių kelionių organizavimas. Lietuvoje, Prancūzijoje, Italijoje teologiją studijavęs Šv. Pilypo Nerio oratorijos narys tikina, kad kunigystė jam pačiam buvo didžiulis netikėtumas. „Netikėtai įsimylėjau Dievą ir jau nieko nebegalėjau daryti kito“, – tikina kunigas Algirdas.
Iškart prisipažinsiu - niekada nebuvau tikinti tuo Dievu, kurį mums nuo seno piršto protėviai, knygos ar mūsų senoliai. Man, nuo pat mažų dienų yra susiformavęs kažkoks nevalingas atstūmimo jausmas, tokia nuostata, kad bažnyčios lankymas ar 50 kartų pakartojimas "Šventa Marija..." nepadaro žmogaus šventesniu ir geresniu (ypatingai atsižvelgiant į vyresnio amžiaus žmones, nes didžioji dalis jų ir lankosi bažnyčioje (bentjau anksčiau)). Dabar pradėjau suvokti kodėl. Būdama vaikas niekaip negalėdavau suprasti, kaip žmogus vaikštantis į bažnyčią, melsdamasis ir tikėdamas Dievu, gali būti blogas, kenkti kitiems, skleisti apkalbas, šmeižtą ir kitus negerus dalykus... Taigi, atlikdamas visus tuos šventus dalykus, jis automatiškai turėtų būti GERAS! Ir prisipažinsiu, vaikystėje jausdavausi menkesnė bei labiau nusidėjusi už kitus vaikus, nes aš nebuvau priėjusi komunijos (kaip visi), sekmadieniais nevaikščiojau į bažnyčią, nekalbėjau poterių, netikėjau Dievu... Jaučiausi kalta ir nuodėminga. Vien dėl pradžioje išvardinto jausmo, aš nenorėjau elgtis veidmainiškai. Savarankiškai nusprendžiau, kad aš neprivalau vaikščioti į "šventą pastatą" ir klūpoti ant šaltų grindų, kad būčiau geresnis žmogus, kad galėčiau atjausti kitą, kad galėčiau nuoširdžiai išklausyti, patarti ir apkabinti. Galbūt dėl viso šito klaidingo įsivaizdavimo aš ir buvau kategoriškai nusistačiusi prieš tikinčiųjų politiką. BET atradusi kunigą Algirdą Toliatą, mano suvokimas apie tikėjimą pasikeitė kardinaliai (dėl ko esu labai laiminga). Šio žmogaus dėka aš pagaliau praregėjau ir suvokiau, ką Jėzus norėjo paaiškinti savo pamokymais, kokios yra evangelijos reikšmės, ką simbolizuoja Dievo namai ir pan.
Krikščioniškas mokymas pateikiamas įžvelgiant Biblijos tekstuose filosofinę mintį, tačiau ne ieškant racionalumo, o bandant juose įžvelgti tikrąją Kristaus žodžių prasmę. Pamokymai lengvi, trumpi, tačiau gilūs. Padeda ne tolti nuo Bažnyčios, kaip dažnai šv. Mišių metu šiais laikais gali kilti mintys, bet prie jos artėti. Ypatingai pabrėžiamas harmonijos tarp gailestingumo ir teisingumo siekimas, nėra dogmiškumo. Rekomenduočiau visiems ateistams ir abejojantiems, kuriuos nuo Dievo skiria tik neteisingas jo suvokimas. Taip pat krikščionims, kad savo tikėjimą sustiprintų.
Šilta, miela knyga kiekvienam <3 Įdomūs pasakojimai, pamokslai. Aš skaičiau neskubėdama, kad įsiminčiau mintis ir tinkamas taikyčiau sau. Kalėdos gali būti visus metus, o ne tada kai ateina tikrosios...
Turbūt pirmas kunigas parašęs taip nuoširdžiai, paprastai ir prieinamais apie tikėjimą.Jokių griežtų dievobaimngumo nuostatų, jokių"modernių" kunigų perdėto jumoro apie Dievą pritraukti zmones. Išties pamoko pažiūrėti į save, į mūsų tikėjimą, į kitą žmogų is visai kito kampo, be brukimo, be grumojimo pirstu su gasdinimu apie pragarą. Tikrai rekomenduoju.
Skaičiau daugiau nei metus. Po skyrių (pamokslą) prieš miegą, tadailga pertrauka ir pabaigiau. Tekstai kaip ir geri, bet, bent jau man, visai “neužkabinantys”. Vakar baigiau skaityt ir negaliu prisimint apie ką buvo paskutinis skyriau. Tai tiek ir naudos… minčių prieš miegą. Gal labiau būčiau norėjus daugiau biblijos aiškinimo