Jump to ratings and reviews
Rate this book

Vilniaus iliuzionai

Rate this book
Pirmas kino teatras Vilniuje – „Iliuzija" – atidarytas 1907 m. ul. Bolšaja 60, o apskritai pirmieji kino teatrai buvo vadinami „iliuzionais". Knietėjo nustatyti, kur pirmų kino teatrų radimosi vieta, tačiau per šimtą metų Vilniaus gatvių pavadinimai, priklausomai nuo miesto „savininkų", keitėsi daugybę kartų, buvo rašomi rusiškai, lenkiškai, lietuviškai, vokiškai.

Kiekvieno kino teatro Vilniuje istorijos paieška buvo tarsi mėginimas pažinti žmogų. Todėl Vilniaus iliuzionų istorija sudėliota tarsi albumas – iš atskirų portretų: prisiminimų, laiškų, fotografijų, faksimilių, spėlionių, mokumentikos... Vieni monumentalūs, apimantys dešimtmečius, o kitus, gyvavusius vos metus, žymi keli štrichai.

Tikriausiai nėra žmogaus, kuris neturėtų ką papasakoti apie kino teatre pamatytą pirmą filmą, apie išgyvenimus „juodojoje dėžėje". Įnėrę į kino ekraną, kad ir kokie skirtingi esame, vienu metu leidžiamės į kosmines odisėjas, esame Johnai Malkovichiai ar kartu su Woody Allenu narpliojame jo herojų santykius, klaidžiojame po Zoną su Stalkeriu, tampame Šunimi vaiduokliu...

464 pages, Hardcover

First published January 1, 2015

3 people are currently reading
31 people want to read

About the author

Sonata Žalneravičiūtė

2 books1 follower

Ratings & Reviews

What do you think?
Rate this book

Friends & Following

Create a free account to discover what your friends think of this book!

Community Reviews

5 stars
1 (9%)
4 stars
4 (36%)
3 stars
6 (54%)
2 stars
0 (0%)
1 star
0 (0%)
Displaying 1 of 1 review
Profile Image for Barb. D..
318 reviews
October 16, 2022
Išties daug informacijos turinti knyga, kurios autorė stengiasi sausus faktus sušvelninti laisvo pasakojimo stiliumi. Gaila, kad tas stilius yra skirtas pakankamai siaurai auditorijai: mėtomos įvairios užuominos į Lietuvos kino pasaulio žmones, neretai juos vadinant tiesiog vardu, taip, kad tikrai abejoji, čia - autorės išgalvotas personažas, ar kažkas, iš ko ji tikrai surinko prisiminimus. Taip pat, natūralu, kad daug Vilniaus kino teatrų istorijos - iš sovietmečio metų, tačiau pasakojimuose apie tuos laikus šiek tiek erzino vietomis neironiškai nostalgiškas požiūris į tų dešimtmečių gyvenimą. Na, tiesiog, sakykim, kad tikrai nebuvo būtina cituoti tiek įsakymų ar papeikimų, ar nuolat referuoti į "broliškas respublikas", "plačiąją tėvynę" ir pan. Tokio teksto ironija bus suprantama daugiausia tam pačiam siauram ratui, iš kurio autorė susirinko informaciją knygai, nors potencialus knygos skaitytojas tikrai gali būti visoks ir jam gali reikėti visai kitaip "kabinančio" teksto.
Displaying 1 of 1 review

Can't find what you're looking for?

Get help and learn more about the design.