Po penkerių metų santuokos, vos gyva ištrūkusi iš smurtaujančio vyro Dano gniaužtų, dizainerė Klaudija slapčia sėda į autobusą ir sprunka į Berlyną. Jame Klaudijos niekas nelaukia, viską tenka pradėti iš naujo. Ji, kaip visi emigrantai, sunkiai dirba, neturi savo kampo, protą jaukia praeities baimė ir egzistenciniai klausimai, bet viską ištverti padeda paslaptingasis Štefanas. Jis pasakoja jai Berlyno istoriją, supažindina su kultūriniu jo gyvenimu. Ji įsimyli abu – ir šį miestą, ir šį vyrą. Galvoje gimsta naujų kūrybinių sumanymų, ji laisvėja, vis labiau pasitiki savimi ir jau net ima džiaugtis gyvenimu. Bet ar pavyks išvengti praeities šešėlių?
Jie abu tokie skirtingi ir susitikti galėjo tik Berlyne – mieste, kuriame susiduria Rytai ir Vakarai, kuriame taikiai bendrauja įvairių tautybių, rasių, profesijų atstovai, kuriame visi jaučiasi jauni, kad vis dar mokytųsi, ir pakankamai patyrę, kad nebijodami skleistų savo išmintį.
Lietuvoje žinomos žurnalistės, viešųjų ryšių konsultantės, romano „Objektyve meilė“ autorės Linos Ever antrojo romano veiksmas vyksta Berlyne. Jame autorė gyvena su šeima jau ne vienerius metus. Romane justi emigrantiška autorės patirtis, netrūksta jos mylimo miesto gyvenimo detalių. Daugelio straipsnių autorė rengia individualias ekskursijas po Berlyną ir rašo tinklaraščius vilniusberlynas.blogspot.lt ir berlynodienorastis.blogspot.lt.
Lina Ever (Neverbickienė) gimė Panevėžy 1970 m. Studijuodama žurnalistiką Vilniaus Universitete pradėjo dirbti Respublikoje. Vėliau jai teko išbandyti ryšių su visuomene konsultantės, verslininkės, įmonės vadovės, valdininkės kėdes,tačiau ji sakosi širdyje likusi žurnaliste ir geriausiai jaučiasi tarškindama klavišais. Todėl neatsitiktinai jos pirmasis romanas - apie žurnalistų darbo užkulisius. Dabar Lina su vyru fotografu ir jauniausiuoju sūnumi gyvena Berlyne ir rašo antrąjį romaną. Savo įspūdžiais pasidalina žurnale „Moteris“ ir savo bloge berlynodienorastis.blogspot.com
Skaitydama šį lietuvės rašytojos gyvenančios Berlyne romaną, supratau, kam reikalingi "atostogų romanai", nes tikrai kartais norisi lengvos, su gražia pabaiga istorijos. Labai gražiai perteikiama Berlyno laisvės dvasia, tarsi ja kvėpuoji, jauti ir džiaugiesi. Dar viena, deja jau skaudi tema, kurią paliečia autorė - smurtas šeimoje, tas "lietuviškas" moters nuolankumas, kad reikia iškęsti, susitaikyti, nes niekas tuo netiki, niekas nepadeda. Bet labai tikiuosi, kad tai vis labiau nyksta šiuolaikiniame moterų gyvenime, nes matau aplink daug jaunų, protingų, drąsių ir savimi pasitikinčių jaunų moterų, kurioms toks susitaikymas yra tiesiog nepriimtinas.
Knygos viršelis nuteikė mane, jog knyga bus labai lengva ir saldžiai romantiška. Bet, žinoma, ne veltui yra sakoma, kad spręsti apie knygą iš jos viršelio negalima.
Kokia įtraukianti, dramatiška istorija slepiasi šioje knygoje… Tikėjausi, pasiėmus skaityti visiškai neapkraunantį, lengvą skaitinį, bet gavau visą kriminalinę istoriją, išskirtinį dviejų žmonių pažinties pasakojimą ir žavingą Berlyno atmorferą.
Tikrai labai įdomiai vertėsi kiekvienas puslapis, veikėjai itin ryškūs, išskirtiniai, su savo charakteriais. Be galo vaizdžiai aprašytos Berlyno vietos, rodos vaikštai po turgų, gatves pati. Aplinkos, vietų aprašymai taip meistriškai parašyti, kad tikrai nepobosta jų skaityti.
O kas nepatiko? Koją kišo tik labai smulkūs, mažai reikšmingi dalykai, kurie šiek tiek jaukė bendrą vaizdą ir kai kurias detales. Bet tikrai tą galima praleisti pro akis.
[...] O praeities šešėlių turime kiekvienas. Kartais jie išlenda, o kartais žiūrėk, ir pratūno visą gyvenimą nuošaliausioje širdies kertelėje. [...]
[...] Grįžk ir gal niekuomet nebenorėsi ištarti Goodbye to Berlin. [...]
"Man atrodo, kad Berlynas pakeičia ne tik mąstymą, bet ir kraują, gal net DNR. Tu pasikeiti ir jau niekada nebūsi toks kaip anksčiau, taip šis miestas paveikia visus, kas jame pagyvena, - taré Klaudija.
- Aš irgi jame buvau, bet man jis miestas kaip miestas - pilnas šiukšlių, skarmalių, pigių turkiškų parduotuvėlių, triukšmo, chaoso, besidarkančio jaunimo, išterliotų betoninių sienų, statybos aikštelių. Pusė gatvių užtvertos, automobilių aikštelėse nerasi laisvos vietos, dviratininkai iš visų kampų lenda po ratais. Katastrofa, ne miestas. Ypač vairuotojui.
-Tu buvai vos tris dienas, jo neprisijaukinai, nesušildei, nepamaitinai, nepaglostei, nebandei suprasti, ir gavai atpildą - jis tau - neatsivėrė. Jokio gyvo padaro neprisijaukinsi per kelias minutes, tam reikia kantrybės ir laiko."
"Rudenį aš taip čia pasikeičiau, kad jau negaliu gyventi Lietuvoj. Nebenorėjau grįžti į buvusį gyvenimą, prie senų įpročių, net gimtasis miestas nebeatrodė mielas, netraukė ir seni draugai. Miriau iš ilgesio tau ir šiam miestui. Užsimerkusi vaikščiodavau Berlyno gatvėmis, vėl klausydavausi tavo pasakojimų, atsidaviau metro traukinių ritmui, o vakarais svajodavau apie jaukų kamputį pas Anę. Lietuvoj troškau pamiršti praeitį, o už jos kasdien tik užkliūdavau. Man labiau patiko ta Klaudija, kuri vaikštinėjo rudenį po Berlyną. Turėjau surizikuoti. Jei tu nesuteiksi antros galimybės, ją man suteiks Berlynas."
Labai gera knyga. Suskaičiau per vakarą, net traukiant į naktį, nors žinant, kad ryte reikės keltis į darbą. Viskas tikroviška, rodos, viskas realu. Gal ir nuspėjamo siužeto būta, bet gero: trapi kasdienybė vienu akimirksniu gali tapti nepakenčiamu skausmu, o norint kažką keisti gyvenime- reikia tik ryžtis.
"Ar kas galėtų paaiškinti, kodėl taip nutinka gyvenime - iš šimtų, tūkstančių ar net milijonų pro tave praplaukiančių žmonių tik sutikus tas vieninteles akis kraujas užverda? Širdis nepaklūsta jokiems protavimams, ji iškart atpažįsta antrąją puselę." 🔗
Labai mielai susiskaitė knyga. Karantinas akivaizdoje leido grįžti mintimis į Berlyno gatves numindziotas. Kiekvienas elementas pasakotas apie Berlyną, berlyniečius ar ten atvykusius taip teisingai parasyta ir perteikta, tai tikrai miestas kuriam gali save atrasti!