Gražiausia, ką esu skaičius. Tikrai. Nuriedėjo keletas ašarų, išsprūdo keletas šypsnių ir ne kartą teko pridėti ranką prie krūtinės, kai švelniai suvirpėdavo širdis. Kokia visgi nuostabi ta melancholija, žmogaus gyvenimo beprasmybė ir net mirtis. Jaučiuosi svajinga.
Citatos:
„Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda.
Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti.“
„Aš nežinau, kodėl šiandien toks pavargimas
Sukaustė protą ir jausmus.
Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose.
Pasauli, man prasmingas ir gražus.“
„Ar liūdnesnio kas būti galėtų
Už likimą žmogaus šioj nakty?
Jo gimimas toks ilgas ir lėtas.
O mirtis — nelaukta ir staigi.“
„Bet... Kas gi bet?.. Norėtum dar ramint save,
Tačiau iliuzijos sudužę, jų daugiau nėra,
Ir nežinia, iš kur pasemt gyvenimui jėgų.
Bet, keista... pats savaime dingsta liūdesys,
Ir vėl džiaugies, ir vėl tikies galįs
Laikyt gyvenimą prasmingu ir didžiu.“
„Tu, žmogau, gyvenimo išsiilgęs
Amžino, — neamžinas esi.
Veltui mirštančiųjų burną vilgys
Amžinybės pasaka graži.“
„Aš, dar tik įpusėjęs dvidešimt trečiuosius,
Jaučiuos pavargęs ir pasenęs Vakarų žmogus.
Iš visko aš seniai ironiškai juokiuosi,
Į nieką netikiu, esu atbukęs, nejautrus.“
Iš tikrųjų galėčiau cituoti, ir cituoti, kol galiausiai nurašyčiau viską. Jo kūryba nepaprasta.