Pirmoje autoriaus Mykolo Saukos prozos knygoje „Grubiai" atsiskleidžia ironiškas ir skvarbus jauno žmogaus, puoselėjančio kūrybines intencijas, žvilgsnis į save, pasaulį ir kitus, daugiausia savo bendraamžius. Ironija pasitelkiama išryškinti neatitikimą tarp mūsų siekių ir galimybių, tarp rupios tikrovės ir naivių intelektualinių pretenzijų.
Novelėse dažnai priartėjama prie absurdiškų situacijų, ribinių psichikos būsenų, tačiau veriasi ne tiek žmogiškoji veikėjų prigimtis, kiek kalbinis bei kultūrinis idiotizmas, įsišakniję „meninės“ sąmonės prietarai.
Kalbinė novelių žaismė – vienas patraukliausių rinkinio „Grubiai" bruožų.
Tų, kurie ruošiasi paimti šią knygelę plikomis rankomis ir perskaityti nuo pradžios iki galo, laukia Sizifo meet‘as. Mat ji plonais viršeliais, piršto storumo – tuoj susilankstys, išsiteps, išiers po vieną lapą. Be to, gimiau ne taip seniai, 1989 metais, tai pirmoji mano knyga ir kils klausimas, ar baigęs skulptūros studijas, bet staiga nei iš šio, nei iš to sumanęs rašyti, nepadariau dažnai pasitaikančios pradedančiųjų klaidos – pradėti. O pradėjau akmenų skaldykloje. Iš granito gabalų krūvos turėjau išsirinkti drūtą nesuskilusį akmenį ir įžvelgti jame glūdinčią aristoteliškąją entelechiją. Tada naudodamasis svertais ir gervėmis iškelti, nuristi po stogu, kur paskui būčiau jį pjaustęs, tašęs, šveitęs ir poliravęs. Deja, neišmokau naudotis svertasi bei gervėmis, o man skirtasis akmuo, jeigu tokio apskirtai būta, taip ir liko gulėti krūvoje. Pamaniau, kad daug paprasčiau bus su skiemeninis, žodžiais ir sakiniais. Jie patys vyniosis į kamuolį ir vos paspirti lėks tolyn. Bet pasirodo – lekia į šoną. Kad išridenti sakiniai neišsibėgiotų kas sau, o pasiektų kalno viršūnę, nebeužtenka svertų ir gervių, – tam reikės jūsų pagalbos. – Mykolas Sauka
Manau kad tai puikus modernus apsakymų rinkinukas jaunesnei kartai, tačiau asmeniškai man knyga pasirodė minčių kratinys pripildytas ironijos - lyg pusiau nutrintas loterijos bilietas su galimu laimėjimu. Iš visų apsakymų, jei reiktų išskirti vieną kuris labiausiai patiktų tai sakyčiau būtų pats pirmasis "prieš ir po" - grubiai sušvelnintas.
Įdomus jausmas apima skaitant knygą, vis pagalvoji, kad, o jis ir apie tai parašė, juk vakar turėjau tokią mintį stovėdamas prie kasos, skaičiau internete ar pan. Ir prajuokino, labai prajuokino šita knyga, ironija čia labai taikli, laiku ir vietoje. Vienos novelės patiko labiau, kitos mažiau, bet visos turėjo bent vieną stiprų momentą. Knyga apie dabarties žmogų, jo buities painiavą, santykius, išgyvenimus, aktuali dabar. Labai patiko.
„Aš visada miegu ant nugaros, o ji kažin kaip susiraito. Jos įžambi koja, užmesta ant lygiagrečių mano kojų, sudaro ženklą „nelygu“. Ar tai ne aš turėčiau laikyti užmetęs koją? Ar tobulas vyras neturėtų priešintis lyčių lygybei? Atsitiktinai prabudęs nebegaliu užmigti. Abejonės, susijusios su ranka, dabar mane apima dėl jos kojos. Aš sutrikęs. Atsargiai numetu jos koją ir einu pasivaikščioti. Grįžtu, atsigulu ir dvejodamas vėl užsidedu jos koją atgal.“
„Ryte, vos atsibudęs, užsimetu kompiuterį ir prislegiu save prie patalynės visai dienai.“
„Pavyzdžiui, kai rašytoas suklysta, kmyga vadinasi „Vidurnakty lapai krito...“ arba „Išdainuosiu tau savo pavasarius...“ arba „Kai rasa tavuos delnuos sužibo...“ Dažniausiai – išduoda daugtaškis. Kai suklysta Dievas, tai vadinasi „Patologinė anomalija“.
„Ir tik tuomet staiga prisimenu, kad tos figūros – iš antro studijų kurso, kuomet per literatūros teorijos paskaitas mokėmės braižyti kvadratus. Semiotinius. Jie vadinami Greimo kvadratais. Vėliau paaiškėjo, kad kitoj žemės rutulio pusėj braižo trikampius... Peirc‘o trikampius. Mat semiotika yra mokslas, geometrinėmis figūromis ieškantis prasmės... Turbūt ir daugiakampiai, kurių pripiešiau popieriaus lape, rodo prasmės paieškas? Klausiu, ką apie visa tai mano Chanachas. „Mes dažnai darom klaidą. Laikomės įsikibę tų pačių formų, modelių, šablonų, struktūrų. Semiotikai taip pat, nes turi tik kvadratą ir trikampį. Ne viską gali paaiškinti kvadratu ir trikampiu. Semiotinis apskritimas, štai ko reikia. Padėkime liniuotes ir paimkime skriestuvus. Palikime kvadratus ir trikampius. Atsitraukim ir pamatykim kitokias galimybes. Kaip sakoma, think outside the box. Think outside the Greimas square.““
„Blogai tik tai, kad kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį tame kambaryje vaidendavosi karvė, kuri pasikorė karvidėje ant grandinės: neišlaikė įtampos, greito melžimo ritmo.“
„Aš, trapus sutvėrimas, na ir ji, taip pat trapus, bet kitaip, savaip trapus, kaip stambi lašelinė su kojomis.“
„Tai išgirdęs, užspringau konservuotu agurkėliu. Kad atsikosėčiau, žmona daužė mano sprandą, ir man pasirodė, jog tai jai visai patinka.“
„Dvi valandas baksnojau ekraną ir galvojau apie savižudybę, bandydamas nustatyti žadintuvą rytdienai.“
„-Tai ne pirštas, tai dezodorantas,- atkirtau. Bet ji atrodė nepatenkinta ir šiek tiek išsigandusi. Todėl patapšnojau jai per lipnų petį, pažadėjau: - Yra kontraceptikų tokiems atvejams. Ryte nueisim, susimesim tabletėms. – Ir užmigau. Ryte ėjome pirkti tablečių nuo nėštumo. Deja, jos brangios: penkiasdešimt litų! Nei aš, nei ji tiek neturėjo. Gimė dvynukai: dukrą pavadinome Reksona, sūnų – Menenspydstiku.“
„Apskritai su žmonėmis yra taip: iš pradžių juos jūsini, tada tujini ir galiausiai šūdini. Kartais, silpnumo akimirką, dar ir pagūglini.“
Nu koks skanus sveikai ciniškas sarkazmas. Žinia, ne visada patiko siužetų praskipinimai, toks įspūdis, lyg skubėta užrašyt tik tai, kas norėta, bet ne itin pasistengta išvinguriuot įvykius, tai sukelia įspūdį, kad tekstas surėdytas iš tokių epizodų. Dėl šito tos penkios žvaigždukės gal kiek su avansu, bet kad skaitydama net balsu prajukau ne kartą, tai velniškai geras jausmas. Ir stilius rašymo gana brandus pasirodė, toks ne grafomaniškas. Nu bet negaliu, kokia skani ironija, nu tipo ta prasme. Nujaučiu, skaitysiu dar kartą kada, o ir netgi tikrai nusipirksiu sau nuosavą egzempliorių, patiko, tikrai. Noriu dar.
Net Parulskis manęs neprivertė juoktis balsu taip, kaip juokiaus skaitydama Saukos apsakymų knygą. Skoninga, vietoje ir laiku panaudota ironija, smulkios kultūrinio šėšėlio detalės susipina į fucking nerealiai gerą miksą. Rekomenduoju visiems (ieškantiems SKANIOS ir KOKYBIŠKOS modernios lietuvių literatūros). Tikrai nenusivilsit!
Išskirtinis stilius, iki tol man nelabai kur sutiktas minčių reiškimo būdas, unikalios istorijos ir ganėtinai atviri pasakojimai, sužavėję mane visomis prasmėmis. Rekomenduoju, man velniškai patiko!