In seinem Roman „Der Kalligraph von Isfahan“ erzählt Amir Hassan Cheheltan von Isfahan im Jahre 1722, von Überleben, verbotener Liebe und Flucht, von Krieg und Hunger und vom Zusammenprall verschiedener religiöser Kulturen, vom ewigen Kampf fundamentalistischer Asketen gegen Wein, Musik und Tanz, Poesie und deren Wahrheit. Ein Manuskriptfund führt den Erzähler der Rahmenhandlung zurück in die Vergangenheit: Es sind die letzten Monate der Herrschaft der persischen Safawiden, die ihre Hauptstadt Isfahan zur prächtigsten Stadt der Welt ausgebaut haben und Handelsbeziehungen in die ganze Welt unterhalten. Aber vor den Toren der Stadt stehen afghanische Stammeskrieger und drohen sie zu erobern. Und es ist die Geschichte von Allahyâr, dem Enkel des berühmten Kalligraphen von Isfahan, eines alten Sufis und Wundertäters, der das einzige Exemplar von Rumis mystischem Hauptwerk besitzt. Für die strengen Mullahs, die bald allein herrschen werden, ebenso ketzerisch wie ein kleiner Teppich, in den das Bild einer nackten Europäerin eingeknüpft ist, der Französin Marie Petit. Sie ist Allahyârs Mutter…
Amir Cheheltan was born in 1956 in Tehran and has published eight novels, five volumes of short stories and a screenplay. Due to censorship, his first novel, The Mourning of Qassem, was only published in 2003, twenty years after it was written, and many of his novels have had to undergo revisions. Cheheltan supervises the creative writing workshop at the Karnameh Culture Centre in Tehran, and writes feature articles for international papers such as Frankfurter Allgemeine and Süddeutsche Zeitung.
Em, jo.... Pats sumanymas tikrai įdomus, bet kažkas su šita knyga ryškiai ne taip. Arba jau nuo pradžių parašyta blogai, arba versta blogai. Skaitant vietomis atrodydavo, kad kažkokių dalių tiesiog trūksta, o vietomis - kad parašė kažkas, kas nelabai moka rašyti. Nu kad ir ši pasakojimo vieta:
عندما وصلتني هذه الرواية بِرفقة كتب جديدة إلى المكتبة، لَفَتَ نظري عنوانها واسم مُترجمها، وحينها فقط قلت: سأقرأها دون تأخير. وبعد أيام قليلة شَرعت في قراءتها، استطاع الكاتب أن يَشُدّني معه من أول صفحة تقريباً! حيث يبدأ الراوي حكايته بيوم الأربعين لوالده المتوفي، ويُحدّثنا عنه وعن عائلته، ثم يأخذنا في حكاية طويلة عن خطاط أصفهان الأعظم.
تأخذنا الرواية إلى أصفهان عام 1722، فيحكي عن محاصرة الأفغان لأصفهان، وعن المجاعة التي ضربت المدينة في تلك الفترة، متتبعاً خُطى أجداده من خطاطي المدينة. أبرع الكاتب في وصف الحالة العامة للشخصيات والمكان، ووصفه تحديداً شخصية الخطاط وطريقة كتابته، فيحدثنا عن أدق تفاصيل الخط، حتى الإنحناءات لم يغفلها قط! وأنا أقرأ كنت أبحث على محركات البحث عن خط "النستعليق" المستخدم في الكتابة حينها.
رواية مدهشة ستجبرك على أن تمسك بها حتى خط النهاية. وزاد على جمالها روعة الترجمة التي قدمها لنا المترجم المميز غسان حمدان.
Istorinis romanas apie Safavidų valdymo metu vykusią Isfahano apgultį, miesto ir žmonių kančias karo metu.Trys pagrindinės pasakojimo kryptis - kaligrafijos meno grožis, religinės kovos ir veikėjo gyvenimo linijos. Labiausiai patiko pasakojimas apie kaligrafijos meną, jo atlikėjų kruopštumą, istoriją ir ypatumus. Tačiau pagrindinio veikėjo istorija labai silpna, netolygi, pilna lėkšto sekso scenų, kurios kūrinį suprastina iki romaniūkščio lygio. Gaila. nes nedaug trūko iki tikrai įdomios knygos.
sakyčiau, kad šios knygos banga jau senokai praėjo. tačiau tik dabar KALIGRAFAS pasiekė mano akiratį. nieko keisto, kad akį pirmiausiai patraukė įstabus viršelis, o po to sekė turinys. lengvu romanu to nepavadinčiau. knyga tikrai stipri. ypač rekomenduoju jei įdomu kaip gyveno Persijos žmonės didžiais bei badmečio laikais.
Skaitant radau daug baisių ir nesuprantamų dalykų, atrodo ar tikrai taip galėjo būti? Galėjo, nes tai autoriaus prosenelių šeimos tikras gyvenimas, pagražintas tik šiuolaikiškais žodžiais. ⠀ Knygos siunčiama žinutė tikrai sakyčiau yra stipri, bet su pačia knyga čia kažkas ne taip. Jautriai vaizdingo ir jaudinančio pasakojimo tikrai pasigedau. Uždrausta meilė, jos aistra galėjo skambėti gražiai, kaip Rumi poezija, o ne taip gašliai ir grubiai kaip šiame romane pasakojama. Kitas baisus ir šokiravęs dalykas, tai badas. Buvo valgoma viskas kas žaliuoja ant medžių ir viskas kas juda, nesvarbu ar tu gyvūnas, ar žmogus. ⠀ Perskaičius knygą taip ir nesupratau ar ji man visai nepatiko ar patiko. Tikėjausi rasti skambų tekstą, o radau lyg ir nebaigtas vietomis mintis. 🤷♀️ Žinau, tik tai, kad kitą kartą tikrai neskaityčiau.
It's a little creepy and scary... There is a lot of suffer in that book. It' s interesting which sides of human being come out, if people start being hungry. And it's sad as well.
I liked that parts about friendship, caretaking and love.
Labai sunku apibūdinti man šią knygą, nes ji man pasirodė labai dviprasmiška. Lyg ir įdomu ir įtraukia, nuolatos šokiruoja ir priverčia susimąstyti. Ir vietomis lyg kažkokia nesąmonė - kilimas su pavaizduota užsieniete moterimi, kuris gyvas legenda tame mieste ir vis masina vyrus, nors tuo pat metu ji įnirtingai vadinama kekše, bet jai atsispirti niekas negali. Bet vėl gi, žinant laikmetį kuriuo veiksmas pasakojamas ir vieta, nėra kuo stebėtis ir aikčioti. Bet kas patiko knygoje, tai aprašyti žiaurumai. Tikrai labai stipru. Istorija nukelia į 1722 m., į Irano miestą Isfahaną, kurį pradeda pulti afganai. Karo žiaurumai aprašyti labai labai įtikinamai - badas, skurdas, baimės ir socialinė nelygybė. Kai vieni nejaučia nei alkio, nei kažkokių gyvenimo sunkumų, pašonėje gyvena minia paprastų badaujančių miestiečių, kurie iš alkio valgo medžių lapus, šaknis, verda batus, ir medžioja lavonus, kad užkimšt kažkuom pilvus. Tačiau ir tokiu baisiu metu prekyba menu vyksta - tik šikart turtingieji sau leidžia pirkti sau meno leidinius mainais į kažkokį maisto davinį, nes pinigai praradę vertę.
Knyga mane labai įtraukė vien dėl pačio fakto,kad tai tikrais įvykiais paremtas kūrinys. Labai daug žiauriai, netgi galėčiau rašyti šlykščiai aprašytų dalykų čia apstu. Būtent dėl to man ir patiko. Tiesa, buvo nemažai vietų kuriose trūko minčių ar pačios situacijos užbaigtumo. Pati pabaiga liko kaip neatsakytas klausimas- ar ši istorija baigėsi gerai ar blogai? Knygą tikrai rekomenduoju istorinių knygų mėgėjams, ypač kas mėgsta knygas apie karus, taip pat kas domisi islamu. Veiksmas vyksta Irake,tai bent mane labai domino viskas kas susiję su šios šalies istorija,jos kultūra,tradicijomis.
Weiß ehrlich gesagt nicht so, was ich davon halten soll. Es zeigt zum einen wozu Menschen in Extremsituationen wie einer Hungersnot fähig sind, was teilweise echt erschreckend ist (Stichwort Kannibalismus). Es geht aber auch viel um die Sexualität des männlichen Protagonisten, und an manschen Stellen kamen - aus meiner Sicht - sexistische Inhalte zu Tage. Ich weiß nicht, ob das der Übersetzung zu verdanken ist, aber fand ich trotzdem etwas komisch. Ansonsten lernt man Einiges über die damaligen historischen Zustände sowie über die wunderschöne Kunst der Kalligraphie.
This entire review has been hidden because of spoilers.
عن تجربتي في القراءة ،إن القصص التي تكتمل فصولها تموت بسرعة حينما يستقوي الجوع على الإنسان ،فإنه يدفعه لأمر فظيع يخرج الإنسان وحشه الداخلي بلحظة لك أن تتخيل رائحة لحم بشري تسد به البطون الجائعة افواهها، إنها رائحة الجثث حين فاحت بسماء أصفهان " لقد قتل الصفويون علماء الدين في البلاد الذين كانوا أغلبهم من السنة وجلبوا من لبنان فقهاء شيعة حتى يتحكموا بمصائر الناس"
إن الإنسان على مر العصور يبهرنا كيف تتطور وحشيته _______ أسماء سليماني