Jauna mergina vardu Eleonora atvyksta į mažą Vilkijos miestelį dirbti istorijos mokytoja. Paaiškėja, jog miestelio gyvenimas nėra toks ramus, kaip ji tikėjosi. Neseniai buvo užpultas vienas mokytojų, o jo padėjėja paslaptingai dingo. Niekas nežino, ko siekia nusikaltėliai.
Merginą šiltai sutinka žavus mokyklos direktorius Baltazaras Juodvilkis, kuriam priklauso įspūdingas dvaras. Jis žavi Eleonorą, tačiau pasitikėti vyru trukdo gandai apie po dvaru esantį slaptą tunelį ir brolį dvynį, kuris slapstosi nuo teisėsaugos. Paties Baltazaro nuotaikos tokios permainingos, tarsi tai būtų ne vienas žmogus.
Nepaisant gandų į merginos širdį vis smarkiau beldžiasi meilė...
Na toks meilės trikampėlis.. Knygą vertinu vidutiniškai. Patiko veiksmo vieta, gražusis dvaras su daug miegamųjų ir apleistu sodu, perduodamas iš kartos į kartą. Su savo istorija, su paslaptimi. Du broliai dvyniai ir pagrindinė herojė, pradžioje besiblaškanti tarp jų.
Okay, prieš pradėdama turiu paaiškinti kelis dalykus.
1. Šią knygą pasiėmiau kartu su antrąja Indrės Vakarės knyga iš bibliotekos, kur jos gulėjo dailioje krūvelėje. Pasiėmiau, nes prisižadėjau sau susipažinti su jaunais lietuvių rašytojais, nes gėda, kad taip menkai juos pažįstu. 2. Nepaisant siaubingo viršelio, buvau girdėjusi, kad ši knyga trileris. Cha. 3. Turėčiau rašyti labai svarbų kursinį darbą, tad vakarus leidžiu su grožinėmis knygomis, nes jeigu neskaitysiu knygų, graušiu save, kad nedirbu. Kol skaitau, viskas gerai. Tokia logika vadovaujuosi nuo pradinių klasių, kai supratau, kad niekas nebaudžia tų, kurie vietoje namų darbų darymo skaito knygas. Ir štai todėl nemečiau knygos viduryje - jei būčiau metusi, būtų tekę užsiimti rimtais darbais.
Skaitydama šią knygą vis troškau įsijungti Goodreads ir dalintis citatomis ir klišėmis, tačiau greitai supratau, kad tai užtruks ilgiau nei visos knygos skaitymas. Ir taip, aš esu bjauri ir neturiu širdies. Tačiau, tiesą sakant, aš taip noriu, kad man patiktų lietuvių kūriniai! Juk turime turėti kažką, kas rašo gerą populiariąją literatūrą!
O ką galėčiau pasakyti apie pačią knygą? Iki skausmo banalūs dialogai, verčiantys griežti dantimis. Neišplėtoti charakteriai. Pagrindinė veikėja, kurią norėjosi išgrūsti iš Vilkijos vos tik jai ten patekus - taip, mes visi smalsūs, bet ji tiesiog kišo nosį į ne savo reikalus. Ir dar be jokios elegancijos! Ir tas jos noras visiems viską išpasakoti - moterie, turėk savigarbos! O blogiausia, kad knygos veiksmas pasibaigė 100 psl prieš knygos pabaigą. Na, kodėl man teko be jokio noro skaityti viską ir tikėtis, kad kas nors dar įvyks?...
Kita vertus, mane sužavėjo Eleonoros ir vieno iš veikėjų (nespoilinsiu) susirašinėjimas:
Nekenčiu savo šaltos lovos, į kurią kas vakarą atsigulu vienas. - nuvalkiota, bet nieko.
Mano lova šilta, ir joje galėčiau tilpri ne viena. E. - o štai čia man pasirodė visai gražu. Bent kada ši moteris atsakė kaip tik taip, kaip ir turėjo.
Eleonora netikėtai iš savo dėstytojo gauną pasiūlymą padirbėti pavaduojančiąją istorijos mokytoja Vilkijos miestelyje. Čia atvažiavusi susipažįsta su paslaptinguoju Gabrieliumi ir mokyklos direktoriumi Baltazaru Juodvilkiu- Juodvilkių dvaro savininku. Tačiau įvykiai ima suktis labai keistais ir paslaptingais posūkiais....
Taigi pagaliau gavau galimybę nusipirkti šitą išgirtą ir rekomenduotą knygą ir galiu teigti, jog ne veltui ji tokia išgirta. Perskaičiau ją per vieną naktį, nes taip įtraukė ir nepaleido, kad miegas man neberūpėjo- norėjau skaityti ir skaityti. Kiekvienas skyrius plot twist. Ir tokia intriga ir paslaptis išlaikyta iki paskutinių puslapių. Visą knygą negalėjau atskirti pagrindinių veikėjų ir taip masino skaityti bei sužinoti pabaigą.
Knyga parašyta pirmuoju asmeniu- iš Eleonoros pusės. Skyriai ilgoki, jų nedaug, bet istorijos įdomumas nustelbia viską ir puslapiai skriete skrieja! Man tikrai labai patiko ir manau po kol kas tai mėgstamiausia autorės knyga.
Tai pirmoji mano pažintis su šia lietuvių rašytoja Indre Vakare. Šios rašytojos knygų man dar nebuvo tekę skaityti.Visgi pirmasis įspūdis gan neblogas, pati pasakojama istorija įdomi. Pagrindinė veikėja Eleonora gauna pasiūlymą iš savo dėstytojo padirbėti Vilkijos miestelio mokykloje ir susipažįsta su mokyklos direktoriumi Baltazaru Juodvilkiu - Juodvilkio dvaro savininku. Netikėtai Eleonora yra įtraukiama į paslaptingų ir netikėtų įvykių verpetą iš kurios ištrūkti ne taip paprasta ir lengva. Įvykiai šioje knygoje keitėsi vienas po kito, buvo nemažai intrigos, detektyvų, meilės. Vis dėlto kažko trūko...Daug veiksmo vienu metu, suvelti įvykiai, vietomis ir pats veiksmas ne iki galo išplėtotas. Bet ramiam vakaro praleidimui ir atsipalaidavimui po sunkios darbo dienos lengvai "susiskaito"
Su prasidėjusiu pavasariu ir skaitomos knygos turbūt dažniausiai būna apie meilę. Nors nesu "meilių-seilių" gerbėja, tačiau ir aš ėmiausi lengvų romanų žanro. Tam pastūmėjo viena iš knygų iššūkio užduočių - perskaityti meilės istoriją. Tad šį kartą mano rankose atsidūrė lietuvių autorės Indrės Vakarės "Juodvilkio dvaras". Nors autorė yra girdėta ir mėgstama vyresnės kartos gretose, nepabūgau ir aš pasinerti į taip jau giriamas bei painias lietuviškas meilės istorijas, sugalvotas pačios autorės. Sakykit, ką norit, bet vos pradėjusi skaityti šią knygą, iškart nusikėliau į senus tarybinius laikus (nors veiksmas vyksta dabartyje), kai jauna miesto mergina atvažiuoja į provinciją dirbti mokytoja. Būkim biedni, bet teisingi, tačiau senais laikais dažniausiai taip ir būdavo, kad jaunos merginos iš miesto vykdavo pagal paskyrimą dirbti mokytojomis ar dar kažkuo kitu. Ir čia prasidėdavo intrigos intrigėlės: įsimylėdavo neturtingą kaimo berną arba dvaro poną. Šios knygos veikėja Eleonora įsimyli būtent pastarąjį, nežinodama, kad jos mylimasis slepia daugybę paslapčių. Na būsiu atvira, perskaičiau šį romaną vienu prisėdimu ir po poros valandų jis mano atmintyje išgaravo kaip dūmas, liko gal vienas kitas epizodas, bet ir tas nereikšmingas. Kaip sakoma, perskaičiau ir užsidėjau pliusą, kad įveikiau meilės istoriją, kuri man pasirodė tikrai banali, neišpildyta ir labai jau persaldinta. Žinau, kad yra žmonių, kuriems ši knyga patiko, bet kaip sakoma - visų skoniai skirtingi ir visiems neįtiksi. Matyt, aš iš tokių skaitytojų, kurios šis romanas nesužavėjo. Labai džiugu, kad ši autorė turi savo gerbėjų ratą, kurie jos knygas skaito su didžiausiu malonumu ir papildo jos skaitytojų gretas. Galbūt, kai aš būsiu vyresnė, man taip pat norėsis tokių romanų, tačiau dabar duoklę atiduosiu kitokio žanro knygoms.
Šią knygą tikrai pavadinčiau tikrų tikriausiu detektyvu su meilės linija, net nežinau ar tiktų vadinti detektyviniu romanu? Pirma pažintis su rašytoja, pirma pažintis su tokiu žanru. Imdama tikėjausi meilės romano (gal klaidingas viršelis, nes detektyvo buvo tikrai daugiau nei pačios meilės) bet man labai patiko! Autorė labai įtraukiančiai rašo, išlaikyta įtampa, daug smulkių detalių, ir labai orginali istorija!
Mano nuomonė: Apie rašytoją Indrę Vakarę esu daug girdėjusi, tik nieko nebuvau skaičiusi. Mano šeimos visos moterys labai giria Indrę ir labai laukia naujų knygų, ypač mama. «Juodvilkio dvaras» yra pirmoji mano perskaityta Indrės Vakarės knyga ir dabar jau tikrai žinau, kad nepaskutinė. Ten kur dvarai , ten paslaptys ir intrigos. O knygoje «Juodvilkio dvaras» kaip tik to buvo ir net su kaupu. Tikra tiesa, kad knygos neįmanoma padėti į šalį ir persiakitė per vieną dieną. Knyga lengva, labai daug veiksmo, įtampos ir paslapčių. Viskas gana susukta ir išaiškėja tik pačiame knygos gale, kuri yra labai graži ir tinkanti knygai. Knygai daug pliusų priduoda ryški pagrindinė veikėja Eleonora ir charizmatiškieji dvaro dvyniai. Jau ne vieną kartą esu sakius, kad kai knygos veikėjai įdomūs, jie knygai suteikia labai daug žavėsio, ją vertinant automatiškai prisideda papildomi balai. «Juodvilkio dvaras» yra apie meilės paieškas, likimo pamėtėtus sunkumus. Išeitų puikus lengvas trumpametražinis filmas, nes knyga tikrai labai kinomatografiška. Aš net neabejoju, kad filmas sulauktų susidomėjimo. Įsivaizduokit, Vilkijos miestelyje nufilmuotą gražią meilės istoriją su detektyvo motyvais. Knygai aukšciausi balai. Radau viską ko norėjau ir dar daugiau.
Buvau girdėjusi gerų atsiliepimų apie šią knygą , bet kaip dažnai būna , kitų išgirtos knygos mane retai sužavi . Knygos pradžia daug žadanti , autorė gražiai aprašo gamtą ir aplinką , supažindina su veikėjais , bet kuo toliau tuo labiau darosi neįdomu ir per daug supainiota . Tai nei detektyvas , nei meilės romanas , nors aiškiai buvo bandyta taikyti į S.Brown stilių , deja manęs neužkabino nei viena , nei kita pusė . Atrodo , kad autorė pati rašydama dar buvo neapsisprendusi kaip tiksliai užbaigs knygą ir kas tas blogasis veikėjas , o ką mergina vis dėlto įsimylės . Kažko šioje knygoje pritrūko nors pradinė idėja buvo tikrai nebloga , bet niekada nesprendžiu apie autorius iš vienos knygos , tad pamėginsiu perskaityti daugiau Indrės kūrinių .
Dar tokios keistos knygos man neteko skaityti, ir žinoma tokios pabaigos tikrai nesitikėjau. Aš dar net dabar nežinau, kuris yra kuris, bet man labiau prie širdies tikrai labiau patiko tas, kuris nebuvo mokyklos direktorius. Jo man tikrai buvo gaila, nes jam tikrai gyvenime nepasisekė. Žinoma brolis irgi geras šūdžius. Tik vietoj jo aš tikrai jau būčiau iš to kaimo ir to dvaro pabėgus ir kūrus kitą gyvenimą, gal būt net kitoje šalyje.
Romanas su detektyvo prieskoniu. Iki 5 žvaigždučių pritrūko daugiau romantikos, daugiau aistros, bet šiaip patiko, greit perskaičiau, nes tikrai įtraukianti knyga.