Atminties stalčiai: šortai

by Rolandas Rastauskas

Paskutinis paties Rolando Rastausko, daugeliui žinomo kaip RoRa (1954–2024), sudarytas trumpųjų esė rinkinys, gausiai iliustruotas jo ir dailininko Jokūbo Jacovskio atrinktomis spalvotomis ir nespalvotomis nuotraukomis. Dauguma tekstų, kuriuos jis vadino šortais, nuo 2021-ųjų buvo publikuoti kultūros žurnale "Literatūra ir menas".

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Rolandas Rastauskas laikomas esė žanro pradininku Lietuvoje, kurio rinktinės "Kitas pasaulis", "Privati teritorija" ir "Trečias tomas" tapo eseistikos klasika.

Giedra Radvilavičiūtė:

„Šortų knyga „Atminties stalčiai“ koncentruotai papildo RoRa eseistikos knygas,
išryškindama svarbiausius rašytojo kūrybos stiliaus bei mąstymo bruožus. Šortai galėjo atsirasti tik tada, kai autoriui laiko liko mažiau, nei jau nugyventa, o svarbiausios pažintys – praeityje. Nepaisant to, knygoje nėra liūdesio, nostalgijos, kategoriškų vertinimų ir kitų memuaruose paprastai pasitaikančių atributų. RoRa frazė, šioje knygoje skirta draugui, tinka jam pačiam: „Hiperaktyviai gyvenęs ir į kalendorių niekada nesižvalgęs charizmatikas.“ Autorius naujausiais savo tekstais mums sukuria šventę, kuri racionaliai
nepaaiškinamu būdu tęsiasi jam išėjus.“

„Visada manydavau, kad klausimai, į kuriuos nėra staigių ir vienareikšmiškų atsakymų, trumpam sustabdo patį žmogaus, daikto, netgi geografinio darinio egzistavimo laiką. Kol ieškai, ką atsakyti į paradoksinį klausimą, esi gyvas, dar žaidime, dar neišspirtas iš vaisingų santykių ir perspektyvų tinklo.“ (Rolandas Rastauskas)

176 pages, Paperback

Published January 1, 2026

Reviews

[Andrius Baležentis · Rating 5 out of 5]

Skaityti tokios prabos biografines esė man baugu, žavu, pikta ir įkvepia, nes tai yra visai kitas pasaulis ir kitas mastelis. Autoriaus pažintys ir asmeninės veiklos, išsiliejusios plačiuose intelektualiniuose horizontuose žiba lyg brangakmeniai skrupulingai nušlifuoti trumpuose juvelyriškuose šortuose. Visi akmeneliai stulbinamai nubriaunuoti, spindintys prasmėmis, laiko gelme ir asmenybių spalvų žaismu. Trumpučiai esė susijungiami į kultūros karūną – intelektualiai turtingą visumą, kurios galėtų pavydėti daugelis kūrėjų. Ir vis dėl to nepamečiau minties, kad tos karūnos svoris turėjo stipriai slėgti, ypač žmones artimoje aplinkoje.

[Neringa]

Knyga kaip tviskantis performansas su bohemos šešėliu. Čia viskas ne bet kaip ir kalbėtojas ne bet koks. Nors dalį “Amtinties stalčių” sekiau litmeny, vėl perskaičiusi suprantu, kad įspūdį man daro du dalykai: be abejo, Rastausko iškalba ir parodomos gyvenimiškos smulkmenos - saldžiausia valandėlė, kai kitas tavo portfelyje atpažįsta savo vaikystę, apėmęs nejaukumas, kai jau nori baigt pokalbį, bet negali. Rastauskas pastebi ir išryškina akimirkas, iš kurių šypsais ryte po gero vakarėlio, šluodama šukes ir trupinius. Mieli šitie tekstai, be poteksčių, bet su faktais ir įdomiom aplinkybėm. Ir nors autorius kartais taktiškai prirašo “Nutilk, liežuvi!”, jo tekstų žavesys ir slypi tame, kad liežuvis pasileidžia ir pakeliui viską pagražindamas rangosi. Tegu tik - kito tokio (turinio) nebus. Rastausko siužetėliai savaime rašyti kaip “ikoniniai”, t. y. be galiojimo laiko.

[Viktorija| Laisvalaikis su knyga]

Pusę knygos perskaičiau, bet toliau jau nelabai skaitosi.

[Vaiva · Rating 5 out of 5]

Gaila, kad tai paskutinieji ir daugiau jau nebus...

[Laurynas La'Dieta · Rating 5 out of 5]

Knyga, priverčianti aikčioti iš susižavėjimo su labai dažnu (kone kiekvienu) sakiniu. Kiekvienas šortas - lyg gurmaniškas delikatesas, kerintis tiek to delikatėso literatūriniu skoniu - prasme, humoru, gyliu - tiek tuos delikatesus kūrusio meistro sugebėjimais, sugebėjimais ne tik rašyti, bet ir gyventi taip, kad būtų, ką aprašyti. Skaitant pasigėrėjimas RORA persipina su melancholija ir praėjusių laikų nostalgija bei suvokimu, kad nebebus jau tokių RORŲ nei taip rašančių nei tokių, kuriems įėjus į salę alpdavo moterų pulkai (taip RORA rašė apie kitą poetą, nors panašu, kad pats buvo ne ką prastesnio kalibro). Baigėsi grandų, hitų ir meistrų laikai, visur ir viską užvaldė mainstreem'as.
Knyga turi vieną didėlį minusą nekantriam skaitytojui - suryji tuos visus delikatesus keliais prisėdimais, o po to gailiesi, kodėl neribojai savęs, kodėl į dieną suvalgydavai ne daugiau nei du šortus. Panašus jausmas buvo apėmęs ir perskaičius Alfonso Andriuškevičiaus "Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai, 2002-2015". Aišku knyga turi ir didelį pliusą - dažnas sakinys vertas skaityvo vis iš naujo vis vėl ir vėl, įsiklausant, įsoskonint iš lėto iš naujo pajuntant tą patį gilų ir gerą delikateso skonį.

[Eglė Lašinskienė · Rating 5 out of 5]

4,5 ⭐️

""Žilvine, Žilvinėėėl, jei tu gyvas, atplauk balta pieno puta, jei negyvas..."- kažkas be garso šaukė sapne, kuriame Eimuntas N. jau tiesė ranką paglostyti juodą Venecijos katiną ant viešbutėlio laiptų, prie pat sienos su Otelo laikus menančiais joje įstrigusiais patrankų sviediniais."

"Jo pasišiaušę antakiai gyveno atskirą nuo veido gyvenimą."

[Ilona · Rating 4 out of 5]

Lengvučiai gražučiai drugeliai, prismeigti sunkiais vardiniais smeigtukais. Papildoma * J. Jacovskiui už ochros kvadratą tinkamoje vietoje. Ir Pijui už:

mes pro langą susišaukiam dviese
mano balsas jo aidas- tai pjesė
bravūra dvasių flirtas bei reketas
o kaimynės tik stebi ir rūko
laukia scenos kai mes akmenuką
nesulaukęs atomazgos Beckettas