Dešimt metų po pirmosios knygos ėjau per tamsiausias ir šviesiausias savo gyvenimo patirtis. Ko išmokau? Kad ne tik saldumas, ne tik sūrumas, ne tik aštrumas ir ne tik švelnumas. Bet ir saldumas, ir sūrumas. Ir aštrumas, ir švelnumas. Viena pereina į kitą, mainosi, kinta.
Gali tapti puta, leistis nešama didesnės už tave bangos.
Arba pati gali tapti banga, ir tada jau niekas nedrįs tavęs sumažinti iki putos.
Vitalija Maksvytė
***
Vitalijos Maksvytės poezijos knyga – bandymas kalbėti apie sunkias, kartais ir ribines moters patirtis, tokias kaip smurtas, gimdymų istorijos, netektys. Neįtikėtina, bet tai turbūt pirmas toks bandymas lietuvių literatūroje, ir ne prozoje, o poezijoje. Bet kas yra poezija, kadaise klausė Czesławas Miłoszas, jeigu ji neišgano? Skaitai kaip drąsų, atvirą, išlaisvinantį, kitas moteris emancipuojantį liudijimą.
Knygos apimtis rodo, kad tai gana epiški eilėraščiai, ciklai, poemėlės: bent keturis epicentrus („Apie žvėris ir žmones“, „Vidudienio kronikos“, „Persikūnijimai“, „Ne kraujo, ne pieno“) įrėmina originalus Eglės ir žalčio mito perrašymas, kurio motyvas pasirinktas kaip šio poezijos rinkinio pavadinimas.
Dar svarbesnis man atrodo lyrinės subjektės kalbėjimas apie savo poreikius: meilės, santykių, autentiškos savasties, savivokos paieškas („Vidudienio kronikos“). Esame pripratę prie vyrų poetiškai išreikšto eroso, bet atėjo laikas normalizuoti ir moters rašymą seksualumo tema. Paneigiamas visuotinai susiklostęs stereotipas apie motinystę, kuri ne tik „užpildo nykias valandas ofisuose“, bet ir ištrykšta tiek daug ką pasakyti turinčiais eilėraščiais.
Vitalija Maksvytė (gim. 1981) – poetė, rašytoja, keturių vaikų mama, visuomenininkė. Profesinį kelią pradėjusi kaip tekstų kūrėja ir redaktorė, vėliau dirbo leidyklose, dalyvavo tėvystės ir motinystės iniciatyvose, tebedirba kaip mentorė, lektorė, švietėja, kūrybinių projektų vadovė. Pastaraisiais metais gilina žinias menų terapijoje, rašymo ir skaitymo praktikose, yra sertifikuota atidos mokytoja.
Kaip poetė debiutavo 2015 m. knyga „Kvėpuoju“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), už ją buvo apdovanota Zigmo Gėlės premija. Paskui kūrė vaikams, kartu su Ieva Juodelyte subūrė kūrybinę bendruomenę „Women Are Poems“, parengė to paties pavadinimo eilėraščių rinkinį („Dvi tylos“, 2021).
Turbūt esminis dalykas, mane patraukęs prie šios poezijos rinktinės buvo tai, kad kažkur Facebook’e pamačiau Vitalijos eilėraštį “Apie žvėris ir žmones”, kuriame autorė kalba apie seksualinę prievartą, jos statistiką. Juo prasideda “ne kraujo, ne pieno” ir iš karto užduoda toną, man artimą, svarbų, skausmingą, reikalingą, ne vien menišką ir literatūrišką, bet ir paremtą mokslu ir skaičiais, milijonus kartų girdėtomis frazėmis, vis tiek kas kartą pjaunančiomis iki kaulo. Visa rinktinė labai kūniška, labai man rezonuojanti šiuo gyvenimo laikotarpiu, būnant laukime, spėliojime, savo kūno padalinime ir kartais net atidavime, pirmą kartą jaučiant ką reiškia iš tiesų niekada, nė sekundei nebūti vienai.
Patiko, kad Vitalijai motinystė toli gražu ne visada dvasinė, šviesi, pakylėjanti patirtis. Išsipildymo motinystėje čia yra ir jis, žinoma, svarbus, bet gal net man arčiau, kai daug ir baimės, ir suvokimo, kad ne viskas (o kartais tai tiesiog niekas) priklauso nuo tavęs, nes dar ir aišku: “ji sako: gydytojau man nepatinka/paleiskit taip neturėtumėte/daryti aš nieko čia nesuprantu/bet // jei nesuprantat mamyte tai/ir tylėkite”. Nors pati Vitalija (ir ne tik ji) sakė, kad šią knygą gal būtų protinga palaikyti ateičiai, autorės įvardijamos baimės ir patirčių universalumas mane nuramino, ne išgąsdino. Validavo, ne pakenkė. Patiko, kaip atvirai kalbama apie seksualumą ir skyrybas, naujų santykių ir ryšio paieškas po jų, praeities nepritekliaus vaizdavimas ypač paveikus. Vietomis man atrodė, kad tai galėjo būti dvi atskiros rinktinės, bet vis tiek patiko.
Buvo labai įdomu skaityti būtent dėl to, kad dauguma eilėraščiuose fiksuojamų, eilėraščius įkvėpusių patirčių yra "ne mano". Nesu gimdžiusi, neauginu vaikų, nepatyriau seksualinės prievartos, mano pasaulėvoka, santykis su kūnu, su tėvais, su vyrais ir su aplinka gerokai kitoks nei eilėraščių subjektės. Mano net sapnai kitokie. Ir vis dėlto eilėraščiai artimi, "suprantami", kažkaip net savi. Atsiveria tarsi be pastangų suprasti, man įdomu pažinti kitą ir nekyla jokio poreikio nei būtinybės identifikuotis, tapatintis. Poetė randa autentiškų vaizdinių ir kultūros atminties struktūrų, savotiškai glotnų, sklandų raiškos būdą, leidžiantį perteikti, atverti jai svarbias patirtis, iš kurių centrinė tikriausiai yra moters savivoka. Ką reiškia būti moterimi ir kokia moteris aš esu šiame pasaulyje, kokia moterimi būti galėčiau, kokia būti norėčiau, kokia kiti nori, kad būčiau. Nerekomenduoju tikriausiai toms ir tiems, kuriems iš principo nepatinka moterų poezija. Nors gal kaip tik būtent šiai skaitytojų grupei labiausiai ir rekomenduoju:)
Supratau, kaip pavargau nuo istorijų apie moterystę ir bendrystę, besitęsiančias iš kartos į kartą, apie giminystės ryšius ir jų stebukliškumą. „Moteriškasis iracionalumas“ manęs neįtikina, tai jau tapę banalu.
Atrodo, kad moteriškumą aiškiai įvardinantys eilėraščiai ne praplėčia, o susiaurina bei suprimityvina tą būseną, patirtį. Geriausiai jį atskleidžia tekstai, kurie kone spjaudosi krauju, nuodais, keiksmais ir sperma – grubūs ir nepatogūs, neįprasti „moteriškai“ poezijos tradicijai.
Bet eilės apie sapnus, kas ką pasakė, su pasikartojimais labai suprimityvino išsakytas patirtis, vaizdinius, padarė juos naivius, „nepatikimus“. Jie suteikia daugiau sluoksnių knygai, bet yra tiesiog silpnoki tekstai. Skaitant tarp eilučių nuolat jautėsi protestas, angažuotumas, socialinis aktyvizmas, tik, deja, man jie pasirodė ganėtinai svetimi. Gaila, kad visa tai praskiedė bendrą įspūdį, nes yra tikrai stiprių, gerų eilių.
Pasiėmiau su trupučiu atsargos, nes paklausius pristatymo "Paviljone" liko įspūdis (kaip paaiškėjo, teisingas), kad rinkinyje žiauriai daug įvairiai suvokiamo moteriškumo, visokiausių moteriškų patirčių, kad ir kaip jas suprasim, ir nežinojau, ar turinys nenukilins. Su moterų vargais kaip tema, kaip kad Šmėkloj gerklėj, ne visada lengvai susigyvenu. Bet Maksvytės knyga patiko, pasirodė stipresnė ir įdomesnė už pirmąją (Kvėpuoju) - ne tik rimtesnė, bet sykiu ir žaismingesnė, ironiškesnė, tiesiog poetiškesnė. Daugelį dalykų ji, kaip ir savo PK, daro viena pirmųjų - rašo ne tik apie prievartą, bet ir apie moters masturbaciją, gimdymus ne kaip vienkartinį įvykį, bet kaip ilgą ir detalų daugkartinį procesą. Labai patiko ciklas apie moterį tinderyje, nežinau, ar tikslingas, bet labai gražus dialogas su Sauka, net ir patį Sauką pakylėjantis. Šitas pralinksmino (prisiminus apie Saukos eksperimentus bendrauti su jaunesne karta):
14.
tau juk patinka muzika? - įjungė spotifajų, nuėjęs į tualetą nusiplovė rankas, grįžęs atsagstė suknelės sagas, apkabino, kūnas judėjo ritmingai, pauzė, žvilgsnis į ekraną ir - gal varom į makdaką?
kai draugė sako, kad renkasi jaunesnius, žinau, kad man užteko paragauti (p. 50)
Na ir šitas:
5.
žinai, mano buvusioji visiška karvė, jai nė kiek nerūpėjo, kaip aš jaučiuosi, kas mane domina, žinai, daug keliavau, buvau austrijoje, vienoj buvau, paskui grįžau per varšuvą, galvojau, gyvensiu pas tėvus, bet, žinai, sostinė turi savo, kaip čia pasakius, žavesio, tai grįžau, nu dar ir sūnus, žinai, auga, kaipgi be tėvo, žinai, be tėvo tai jam būtų sunku, kai mano buvusioji tokia karvė, mokėk jai alimentus, dirbk, matai, kažkas vis netinka, tai aš dėl sūnaus, ne dėl jos, seniai esu vegetaras, taip, daug visko mačiau, pasaulio mačiau, medituoju, žinoma, turiu savo verslą, eko, auginu gėles, galima į salotas arba ant palangės, sakai, kaip parduodu, nu, turiu klientų feisbuke, bet mokesčiai dideli, tai stengiuos apeiti, žinai, ta valstybė, koks dar karas, galvoju, tu tokia visai nieko, gal norėtum šįvakar atlėkti, kodėl ne, nu juk paprasta, pasiimi boltą ir atvarai, vyno pakeliui prigriebsi, kaip tai ne, makaronų išvirsiu, pabūsim, žinai, kaip tai ne, pačios lendat, paskui nenorit, karvė tu, visai kaip mano buvusioji
(p. 36)
Skaičiau ir vis galvojau - ar Maksvytės tinderistė buvo susitikusi Saukos tinderistą? Gal čia jis jai porino apie eko ir mokesčius? Gal čia ji su juo važiavo prie ežero? Antras dialogo partneris (partnerė) visai padeda pamatyt šitą platformą kaip dramą, kurioje nuskamba tik kito veikėjo monologai, beveik niekada tavo paties ar pačios.
Pavieniai knygos eilėraščiai man lyg ir praslydo pro akis, bet tai, ką supratau kaip rinkinio atramas, - ciklas apie prievartą, eilėraštis tėvui, tinderio ir gimdymo istorijos, galiausiai dar kartą perpasakota Eglės ir Žilvino istorija, kur Žilvinas - ne grobikas, o mylimas vyras, - paliko stiprų įspūdį. Pasižymėjau ne vieną fragmentą, bet ryškiausias liko eilėraštis po tėvo mirties:
tėvui
kad turiu tėvą, pajutau tik jam mirus, trečią dieną prie karsto apėmė toks minkštumas, šviesa, supratau, kaip jį varžė jo fizinis kūnas
prie gedulingų pietų stalo viduje jutau virpant žinią, nedrąsu buvo ją perduoti, nejauku buvo kalbėti, tarsi užimčiau kunigo ar vyresniųjų vietą
teko priminti sau, kad tai mano tėvas, kad tai jo nebėra, kad dabar aš pati esu iš vyresniųjų
esam meilė gryniausiu savo pavidalu, esam meilė, kuriai negalioja jokios laiko anei erdvės idėjos, švytime sau tamsoje kaip šaltinis ir jūra, į kurią galiausiai ir sutekam
bet meilė be kūno yra tik žodžiai, tad renkamės nerti į mėsą, į visus tuos ląstelių, membranų, gyslelių pavidalus, kad išmoktume ne tik būti, bet ir veikti kaip meilė
kiek ilgai reikia keliauti, kol sutampame su savo veiksmais ir mintim, kiek ilgai reikia blaškytis, skaudinti kitus, tyrinėti savo balsą, rankas, seksualumą, kilnoti šaukštą prie burnos, sukinėti vairą, karpyti nagus, trumpint plaukus, ieškoti prie ko prisiglausti, į ką isikniaubti, bandyti suprasti, kodėl nepakanka apsikabinti pagalvės, kodėl norisi kaukti, spardyti, rėkti, kodėl vaikai gimsta greitai, o mokosi ilgai, kodėl vilkas ir žmogus ne tiek daug kuo skiriasi, kam mums reikalingi visi tie rakandai, jei patys esame elektra, kam mums reikia elektros
man atrodo, prieš mirtį mano tėvas jau buvo supratęs, kas jis yra ir kam mes visi esam, paskui pauzė kryžkelėje, ir aš jau stoviu prie medžio, į kurį jis pasirinko išeiti, sukeldamas kiek įmanoma mažiau skausmo
puodelis su kavos tirščiais ant mūsų vaikystės stalo, padangų žymės skersai kelio, jo kvapo dar persmelktas telefonas morge, juodu siūlo žingsneliu nužymėtas kūnas
narcizai jo namų kieme iki šiol taip kvepia, taip kvepia - - -
2019 06 02-2022 06 05
(p. 25-27)
Vis dėlto, nors knyga tikrai patiko, iki paties galo su ja nesusigyvenau, vis arba epizodiškai slydinėdavau, vienus tekstus perskaitydavau ir iškart pamiršdavau, ties kitais užkliūdavau, galvojau, nu kodėl tas moteriškumas, kai jis tampa apibrėžimo klausimu, toks didingas, visa apimantis, "Keturios pasaulio pusės / Tėra viena ir ta pati aš" (p. 151). Beveik visada, kur buvo pereinama į aiškinimą ar bandymus nusakyti, subendrinti ir metaforizuoti, tekstas man atrodydavo stringantis arba be reikalo išpūstas, nors gal tiesiog nesutapo poetiniai biolaukai. Priešingai, kai ji tiesio pasakodavo, buvo labai įspūdinga ir tie tekstai išliko galvoj. Todėl ne visos 5 žvaigždutės, nors rinkinys lūkesčius smarkiai pranoko ir tiesiog pradžiugino.
Pirmąją @vitalijamaksvyte knygą skaičiau prieš bene penkis metus. Tuo metu, pačiame antro vaiko laukimosi pike. Iki šiol atsimenu išprievartavimo temą. Stipriai tuo metu sukrėtė, stipriai reagavau. Knyga įsirašė kaip drąsus balsas to, kas visuomenėje dažniau būna nutylima. Ir dar poezijos forma.
Skaitydama naują knyga jau daug labiau suprantu, kad poezija nėra skirta tik šlovint, garbint, džiaugtis. Jau daug kartų ji man įrodė, kad yra skirta ir išvalyt, ir apnuogint, ir kelti ne visad keliamas temas į paviršių, ir šokiruot, ir kartais priverst gūžtis. Ji gali daug. O ši poezija verčia mane sustot, susigėst, permąstyt, praplėsti savo ribas, keliauti toliau, nei, galbūt, esu pratusi. Negaliu pasakyt, kad švelniai, vis su nuojauta, kad čia gali nebūt mano komforto zona ji vertė peržiūrėt savo nuostatas, ribas ir patirtis.
Knyga man buvo labai apie kūniškumą, geismą ir aistrą (visomis formomis). Tokia atvira, kiek aš pati šiose temose nedrįsčiau, ypač viešai. Bet tas atvirumas vertė apsinuoginti pačiai prieš save. Atsigulusi vakarais, vairuodama, gerdama arbatą staiga ėmiau galvoti apie savo patirtis. Jos kilo nesąmoningai. O aš tik žiūrėjau, kaip filmą. Nebūtinai ribinės patirtys, bet tos ankstyvosios savo kūno ir lytiškumo pajautimo/supratimo. Vienas po kito skriejo atsiminimai, kuriuose mačiau viską – vietas, žmones, jausmus, spalvas, baldus, prisiekiu, galėjau užuosti ir kvapus. Vietų, kurias buvau seniai pamiršus, žmonių, kurie nešmėžavo galvoje daugybę metų. Ši knyga pajėgė ištraukti tai, kas glūdėjo dulkėm apėję, supakuoti. Savo atvirumu, ji iššaukė mano atvirumą ir sukūrė saugią erdvę tas patirtis ten išsidėlioti ir akylai ištirti. Be baimės ar gėdos, be nusukamų akių, leido žiūrėti tiesiai ir smalsiai.
Kai kurie eilėraščiai buvo itin artimi – apie savas naujas dainas ant kalno basomis kojomis, plėtimąsi į visas puses, svarbiausią gyvenimo svečią, skyrybas, bei motinystės aritmetiką, upę, nuogumą, ir tai, kad kartais gyvenimas skauda. Ir Eglės su Žilvinu istorija išnešė!
„....
kad pasaulis yra koks yra nei žiaurus, nei gražus, nei teisingas kad jame viskas prasideda ir baigiasi taip pat iš tamsos ir šviesos po lygiai“
vieni eilėraščiai rinkinyje stipresni, kiti – silpnesni; vieni poetiniai vaizdiniai per daug (at)kartojami, per daug kartų girdėti ar per daug atgyvenę, o kiti – itin švieži, skaidrūs, talpūs. vertinčiau trimis, bet ketvirtąją žvaigždutę pridedu už eilėraštį apie moterų masturbaciją, neegzistuojančią mūsų literatūros kanone, savitai jautrią nėštumui–gimdymui–motinystei skirtą epopėją, kuri mane pravirkdė (perskaičiusi eilėraštį paskambinau mamai), ir už, mano manymu, vykusiai perkurtą ir supoetintą eglę žalčių karalienę. man, galų gale, visai gal ir patiko ir turbūt skaitysiu darsyk (tik ne visus eilėraščius).