Mama namuose. Trys valandos iš rytojaus

by Vaiva Rykštaitė

O kas, jeigu daugiavaikė mama nustotų pataikauti pasauliui ir anytai, liautųsi jaustis kalta, kad ne viską daro pagal psichologų rekomendacijas, ir pagaliau pasakytų, kaip iš tiesų jaučiasi? Jei ji dalintųsi ne patarimais, o patirtimi – kas vaikus auklėjant jai veikia, kas neveikia, o kas gal ir veiktų, jei tik turėtų daugiau valios ir kantrybės tas teorijas pritaikyti?

Kaip ir pati motinystė, knyga „Mama namuose“ sunkiai įspraudžiama į vieną žanrą – tai ir džiazas, ir išpažintis, ir kelionė vienu metu. Ji – apie tylą, jausmus, nuotykius. Apie santykius su vyru ir draugėmis, kurios vaikų neturi. Apie žaislus, ribas, cukrų.

„Mama namuose“ tai ir kultinės knygos „Pirmąkart mama“ tęsinys. Pastarojoje Vaiva Rykštaitė rašė apie virsmą – motinystę kaip esminį moters tapatybės pokytį. Šioje motinystė jau kaip kelias: nuo nežinojimo į žinojimą ir norą tuo žinojimu pasidalinti, kiekvieną moterį padrąsinti kurti tik savą, autentišką motinystę.

242 pages

Published November 24, 2025

Reviews

[Dar vieną puslapį · Rating 5 out of 5]

Ko jau tikrai vengiu, tai knygų dovanų iš lietuvių autorių. Man atrodo, kad savo tautiečių autorių dovanotos knygos sukuria tam tikrą įsipareigojimą, kurio negaliu garantuoti, o tai yra - gero atsiliepimo lūkesčius. Šalis nedidelė, visi vieni kitus pažįsta, tačiau vertinimo objektyvumas man yra svarbiausias. Net jei jis kažkam nepatinka. Iškitos pusės neslėpsiu - visada malonu, kai autorius kreipiasi ir siūlo paskaityti savo ilgo ir nuoseklaus darbo kūdikį, prašydamas nuoširdžios nuomonės. Šiuo atveju malionu malionu dar ir dėl to, kad knygą pasiūlė žmogus, kurį ilgą laiką seku socialiniuose tinkluose dėl jo nuoširdumo, atvirumo ir drąsos. Taip taip, kalbu apie Vaivą Rykštaitę. Daugelį Instagram Crush'ų atsekiau, nes natūraliai „išaugau“ iš jų turinio, bet Vaivą sekiau, seku ir seksiu toliau, nes ji man atrodo autentiška, įkvepianti ir turi dauuug vidinės drąsos.

Apie pačią knygą. Jeigu skaitėte "Pirmąkart mama“, apytiksliai galite įsivaizduoti stilistiką ir aktualijas. Tiesa, pirmoji knyga buvo labiau apie virsmą - kaip tampama mama ir kokį esminį pokytį tai atneša moteriai. Šįkart pasakojimas veda takais takeliais, atskleisdamas, ką iš tikrųjų reiškia būti mama ilgajame periode. Negaliu būti visiškai nešališka, nes vos gavusi knygą galvojau tik praversiu, o kai griebiau, taip ir nebepaleidau - teko atidėti visus kitus skaitinius. Iš kitos pusės, mokausi to vadinamojo go with a flow ir mokausi, kad kartais reikia mokėti paleisti ir skaityti tai, kas traukia labiausiai. Vaivos knygą skaičiau ir nuolat linkčiojau: čia tiesiog išrašyta tai, ką pati galvoju, kaip matau dalykus ir kaip gyvenu, o sau juk negaliu nepritarti. Ha ha :)

Mano manymu, Vaiva Rykštaitė Lietuvoje atrado ir užėmė labai svarbią nišą, sukuriančią moters-motinos-divos miksą. Toks pasakojimo tipas skatina nepamiršti savęs, bet ir netapti savanaude, apmąstyti savo, kaip moters, vaidmenį, tačiau leisti sau būti autentiška. Taip pat priminti sau, kad tu- diva ir tik pati esi atsakinga už gyvenimą, kurį susikuri. Bent jau aš jos tekstuose skaitau tokias žinutes.

Knygoje paliesta tiek daug įvairių buvimo mama niuansų, kad nugarėlėje panaudotas žodis džiazas yra geriausias apibūdinimas visam tekstui. Stilius išties džiazuojantis - aptinkame iki nuogiausio nuogumo atviravimų, įdomių filosofinių pamąstymų, mokslinių faktų ir viskas tiesiog teka tokiu žaviu, lengvu stiliumi, kad sunku padėti knygą ir nustoti skaityti. Paliečiamos tokios temos kaip nuovargis motinystėje, rutinos gniaužtai, siekis būti tobula, mamos kaip asmenybės augimas auginant vaikus, santykiai su vyru ir jų kaita. Bet, manau, vis tik tapatybės klausimas yra esminis ir viską apjungiantis knygos elementas. Viskas be galo pažįstama ir išjausta, bet skaityti taip įdomu, juolab, kad Vaivos humoras yra nepakartojamas. Ne kartą save prigavau garsiai skaitančią kai kurias vietas savo vyrui, nes knyga pripildyta tokia ironija, sarkazmu ir juokingu tiesmukumu, kad pasidalinti tiesiog privalėjau. Juokėmės abu.

Autorės tiesmukumas ir įvairūs teminiai nuokrypiai kartais šokiruoja gerąja prasme, nes tai suteikia netikėtumo efektą, kuris labai žavus - niekad nežinai, kas tavęs laukia kitame puslapyje. Be to, akivaizdu, kad Vaiva stebi pasaulio aktualijas ir yra jautri pamatyti vykstančius socialinius reiškinius: pertekliaus visuomenė, dėmesingumo stoka, „influencinimo“ tendencijos – iš visko labai smagiai pasišaipoma. Ne dėl to, kad reikia viską daryti atvirkščiai, o todėl, kad ji turi moralinį stuburą: per jį perleidus dalykus, atsakymai susidėlioja savaime.

Manau, kad tai yra vienas tų retų atvejų, kai ne tik gerai praleidi laiką, bet ir jautiesi išgirstas (nors tavo mintis išsako pati autorė), pamaitinęs savo sielą ir įkvėptas. Vaiva Rykštaitė yra autentiška, jos rašymo stilius unikalus ir šią knygą būtinai turi paskaityti kiekviena mama, kad rastų save, nebijotų savęs, nusiramintų, patikėtų savimi, įsikvėptų ir įgautų drąsos. Ši išsilavinusi moteris yra tikras įkvėpimas ir gera suvokti, kad po tuo gražiu fasadu irgi yra visko: nemigo naktų,betvarkės, sabejojimo savimi, bet svarbiausias dalykas ko moko ši moteris - tikėti savimi ir būti drąsia, o visa kita jau kaip nors susitvarkys. Aš puikiai praleidau laiką su šia knygą ir leisiu jai keliauti per savo bičiulių ratelį, nes jos tiesiog turi tai perskaityti.

📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi

[Agnė · Rating 1 out of 5]

Ačiū draugei už paskolintą knygą, nes labai labai gailėčiaus dėl tokio pirkinio...
Lengvas max 3 valandų pseudointelektualinis skaitalas. Didžioji dalis teksto yra apie tai, kaip autorė nekenčia savo vaikų, kaip nori reelsus pažiūrėt, knygą paskaityt ir daug kitų pamastymų apie ją pačią ir jos poreikius bei norus - kas "truputėlį" prieštarauja autorės didžiajai idėjai, jog motinystė prisidėjo prie jos ego mirties.
Puikus vadovėlis, kokia mama nereikia būti.

[Zvirbliukas · Rating 1 out of 5]

Labai neįdomi knyga, vos perskaičiau. Atrodo autorė visiškai išsikvėpusi, aprašinėja sapnus, knygas, influenceres.
Daug psichologinio ir net kažkiek fizinio smurto prieš vaikus. Tokia kaip asociali motina iš 24 valandos laidos tik kad iš Havajų, o ne kažkokio Lietuvos užkampio.
Nerekomenduočiau niekam. Atrodo tikrai prasta rašytoja, prastai parašyta, daug anglicizmų, atrodo rašytojos žodynas skurdus. Kad ir sunkiai skaitėsi greit perskaičiau, nes didelis šriftas, dideli tarpai tarp eilučių ir daug palikta tuščios vietos lapuose, įdomu koks žodžių kiekis knygoje, tikrai galima padaryti daug plonesnę knygelę pataupant popieriaus. Autorė apsimeta ekologiška, bet būtų užtekę ir daug mažiau popieriaus.
Nekeista, kad pati autorė leido šitą knygą, nes jokia normali leidykla ją perskaičiusi nebūtų išleidusi.

[Agnė · Rating 1 out of 5]

Kadangi knygą skaičiau ne autorės dovanotą bei nesu susijusi su autore ar kitaip įsipareigojusi, galiu drąsiai palikti nuoširdų ir sąžiningą atsiliepimą - vienintelė visą laiką skaitant kirbėjusi mintis buvo, kad ši labai atmestinai parašyta, neredaguota knyga yra asocialumo manifestas.
Nors autorė vaizduoja patyrusią daugiavaikę mamą, manančią, kad gali pamokyti ir bevaikes drauges, ir kitas mamas, pati suklumpa ties pačiais menkiausiais ir lengviausiai išsprendžiamais gyvenimiškais iššūkiais ir bazinių vaikų poreikių patenkinimu.
Neįsivaizduoju kokiai auditorijai knyga skirta ar galėtų patikti. Neįsivaizduoju kas galėtų tapatintis su knygos autore/pasakotoja. Ne visi asmeniniai užrašai verti būti spausdinami.

[Gabija · Rating 1 out of 5]

Rykštaitės kūrybą labai puikiai apibūdina du lietuviški posakiai, net nežinau, kuris taiklesnis - "pilstymas iš tuščio į kiaurą" ir "iš šūdo spausti vašką". Pastarasis į galvą ateina matant, kad autorė jau kelis metus perrūšiuoja savo mintis knygose, feisbuke, LRT straipsniuose ir t.t. pristatydama tai kaip kažką naujo. Knyga susiskaitė kaip labai nelaimingo ir viskuo nepatenkinto žmogaus dienoraštis su TV Pagalbos žanro elementais. Bandyta savo mintis pritempti prie mokslu paremtų straipsnių, tačiau tai padaryta labai paviršutiniškai. Taip pat tekste minimos kelios mamystės tema skaitytos knygos, būtent tos pastraipos buvo ilgesnės ir informatyvesnės, tačiau visai ne originalios autorės mintys.

Vis dėlto, labiausiai skaityti trukdė rašytojos visažinės tonas, nors įvairiose knygoje aprašytose situacijose tapo akivaizdu, kad visažinyste ten net nekvepia. Pavyzdžiui, knygos pradžioje autorė teigia, kad dėl daug ko gali ginčytis su pediatrais, o knygos viduryje paaiškėja, kad namuose net neturi "paprasčiausio ibuprofeno" ir su sergančiu vaiku porą kartų vien dėl jo turi vykti į skubiosios pagalbos skyrių. Kelis kartus pašiepiamos "vaikų neturinčios draugės" ir jų patarimai, nors kai kuriuos iš jų tikrai galėtų duoti ir daugiavaikės mamos. Savo soc. erdvėje autorė vis pasigiria, kad jau n metų nevartoja alkoholio, kad jos vaikai nėra matę jos apsvaigusios, o knygoje atvirai rašo kaip apsivartojusi grybų guli prie savo kūdikio. Žodžiu, the list goes on.

Knygoje pasakojama apie propaguojamą prieraišią motinystę, tačiau pakartotinai vis primenama, kad norisi tėkšti savo vaikus į sieną. Daug skundžiamasi, kad turima per daug darbų ir kad su vaikais nėra galimybių jų atlikti. "Sugebu mėgautis savo buvimu mama namuose", pabaigoje rašo Rykštaitė. Nežinau kokiu alternatyviu būdu ji įsivaizduoja prieraišią motinystę, bet jei savu noru pasirinkus šį motinystės modelį ir leidžiant kiekvieną dieną su savo vaikais jai kyla agresija bei nuolatinis nepasitenkinimas dėl nenudirbtų darbų, gal vertėtų permąstyti savo sprendimus?

Knygoje taip pat nemažai klaidų, tiek gramatinių (pvz. pasikartojantis "Makarešas"), tiek loginių (pvz. "vaikų neturinčios mamos"). Pastraipos trumpos, tarp jų dideli tarpai, tad tiesiog susidaro įspūdis, kad buvo paimtas internetiniam blog'ui skirtas tekstas ir iš jo sulipdyta šiokia tokia knyga.

[Beatričė · Rating 5 out of 5]

Esu įsitikinusi, kad motinystė įgalina pamatyti ir jausti tokius dalykus, kurių neįmanoma papasakoti moterims, neturinčioms vaikų. (Džiugu, kad ši mano nuostata rezonuoja su Autorės) Taip pat ir su šia knyga - esu įsitikinusi, kad neįmanoma jos suprasti neturint 2(+) mažų vaikų.

Ši knyga man pasirodė kaip kolektyvinės mamų sąmonės liudijimas. Visos autorės išrašytos mintys labai surezonavo ir atliepė. Jaučiuosi kaip po gero ir atviro pokalbio su drauge. Negalvojau, kad tiek minčių gali sutapti - apie lyčių stereotipų vengimą, apie gausą-perteklių, …. (O gal dauguma nūdienos mamų taip jaučiasi?). Autorė tekste duoda užuominų, kurias mamų smegenys atpažįsta ir pasipildo savo patirtimis. Ne veltui V. Rykštaitė knygos pradžioje parašė, jog istorijomis dalinasi tam, kad mamos geriau išgirstų save.

Pamačius įvertinimus, kad Autorei reikia vaikų teises kviesti - ieškojau kas jau čia bus tokio pikantiško - ir neradau. Jaučiausi perskaičiusi tris dienas iš savo namelio. Ar tai reiškia, kad ir man jau tiek blogai? O gal viską ramiau priimu, nes jaučiu, kad man jau geriau? Didžiausią įsisukimo į motinystės pasiutpolkę ir savasties praradimo etapą pavyko išgyventi.

Svarstau - kada tinkamas laikas skaityti šią knygą? Aš priėmiau ramiai, su šypsena veide ir dažniausiai pritariamai linksinčia galva. Manau, kad jei būčiau skaičiusi prieš dvejus metus - kai motinystė tarp mažylių buvo ypatingai intensyvi - knyga būtų suveikusi kaip terapinė. O gal po dešimtečio skaitydama sakysiu - nesąmonė, šis laikotarpis nebuvo sunkus ir išvis kaip galima gyventi ne tik vaikams ir apie vaikus?

[Beatričė Bitė · Rating 5 out of 5]

Esu ta paminėta bevaikė teta, kuri leidžia savo sūnenaičiams ir dukterečioms bei draugų vaikams viską. Ir nors savo misiją visada supratau būtent leidžiant viską ir būt linksmybių uostu - knyga labai smagiai apibrėžė šią rolę iš mamos jausmų pusės ir kaip ta mato mamos (nors tai tik maža dalis knygos, bet matyt kiekvienam surezonuoja artimiausios sau vietos). Ir apskritai daug pasakojimo yra apie tai, apie ką net negalvotum neturint vaikų. Smagu ir tai, kad knygoje užrašyta, kaip moterys gali jaustis ir kaip tie jausmai ne visada rožiniai, pozityvūs ir vienprasmiški - dabar to begalo trūksta. Tikiu, kad po šios knygos kiek jautriau ir su daugiau atjautos būsiu šalia mamų.
Nuostabi knyga pasakojanti apie rimtus dalykus, kuriuos visi pamiršta arba apsimeta nesančius. Šiek tiek juokų, gyvenimiškos patirties, mokslu grįstų dalykų, pasvarstymų.
Vertinu labai teigiamai ir tikrai rekomenduosiu ir toms bevaikėms (nes žinojimas kas laukia tapus mama - įgalina) ir toms su mažaisiais pypliais, kad priminti, kad jaustis galima visai ir tai yra ok!

[Ilona · Rating 5 out of 5]

Labai laukiau šios knygos pasirodymo ir galiu drąsiai sakyti – ji visiškai nenuvylė. Knyga labai patiko, o autorė, kaip visada, įtraukė nuo pat pirmos pastraipos. Vaivos Rykštaitės rašymas man be galo artimas – jame tiek tikrumo, jausmo ir atpažinimo, kad skaitant norisi sustoti, pagalvoti, o kartais ir nusišypsoti ar nubraukti ašarą.

Tai knyga apie be galo mylinčią mamą, kuri viską daro dėl savo vaikų, kad tik jie užaugtų su gražiais, šiltais prisiminimais. Skaitant labai lengva atpažinti save, savo mintis, abejones ir pastangas būti gera mama, net kai kartais tam pritrūksta jėgų.

Tikrai rekomenduosiu šią knygą ir mamoms, ir draugėms, kurios dar neturi vaikų – kad jos galėtų geriau suprasti mane, motinystę ir tai, kas vyksta mamos širdyje. Tai šilta, jautri ir labai reikalinga knyga, kuri dar ilgai išlieka mintyse.

[Evelina Verbickaitė · Rating 5 out of 5]

Mama namuose šią knygą spėjo suskaityti, kai vaiko namuose namuose nebuvo arba šis ryte su tėčiu dar saldžiai miegojo. Galvojau, jog tai bus paskutinis mano 2025 metų skaitinys, tačiau buvau pagauta, įtraukta ir vos tik radusi laiko griebdavau ne skrolinti, o skaityti.
Man ši knyga tikrai daug geresnė nei Pirmą kartą mama, o taip yra todėl, kad čia aptikau daugiau autentiškos patirties, kai subjektyvaus balso tiek neslepia cituojami skaityti tyrimai, knygos, o tai irgi yra natūralu, nes mamystėje jau pabūvota, jau daug patirta, pereita ir išmokta. Nesuprantu moterų, kurios nepriima Vaivos patirties ir išskira kažkokius nereikšmingus niuansus... Man būtent ši knyga yra girtina dėl savo autentiškumo ir bandymo būti tokia mama, kokia yra geriausia savo autentiškiems vaikams. Nebūtina tapatintis, siekti ar atsiriboti, svarbiausia - priimti, matyti ir suprasti. Ačiū, Vaiva!

[Dovilė Bačinskė · Rating 5 out of 5]

Vaiva labai taikliai aprašinėja motinystę. Atrodo įžvelgia tokius dalykus kur net pati nepagalvočiau, bet skaitant vis norisi linksėti ir kartoti “yep, yep, yep..”
Neabejoju, kad knygą iš esmės supras tik turinčios jau kiek paaugusių vaikų. Pati neseniai susilaukiau antrojo, tad knygą tikrai pajutau visa širdimi. Daug linkčiojau pritardama, šypsodamasi ar su liūdesiu.
Labai patiko, kaip ir kitos autorės knygos.

[Marga Rita · Rating 4 out of 5]

Vaivos knygų visada labai laukiu. Jose tiek daug autentikos, nuogo atvirumo, to nepatogaus sąžinės balso, kurio net pats baidaisi. Daug tikrumo iš savo pačios vaikystės, ypač tiems, kas gyveno dar tais anais laikais. Mano vaikai jau suaugę, bet buvo taip faina iš naujo išgyventi tuos patyrimus ir savęs atradimus auginant Žmogų.

[Adelina · Rating 4 out of 5]

Labai vertinu autorės atvirumą, pažeidžiamumą. Nepagražinta motinystė gąsdina, bet kokia privilegija, kad dabar jau galime apie tai laisvai kalbėti.