Ryškiausios mūsų istorijos asmenybės ir šiandien menkai žinomi, bet Lietuvai nusipelnę žmonės. Erdvios vilos ir dailūs medinukai. Itališkos architektūros mados ir kalbos šeštadieniai, kuriuose gimsta lietuviški žodžiai. Knyga „Namai ir likimai“ kviečia leistis į kelionę po dešimtį tarpukario Kauno namų.
Trečiojo dešimtmečio pradžioje Kaunas dar tik laukia sužydėjimo. Pirmąkart jame apsilankantis italų žurnalistas Giuseppe Salvatore susiima už galvos: negali būti, kad toks neišvaizdus, menkas ir dvokiantis bažnytkaimis tapo Europos šalies sostine. Tiesa, vėliau jo nuomonė apie Kauną kardinaliai pasikeis, bet juk pasikeis ir pats Kaunas.
Pravėrus dešimties namų duris ir susipažinus su ten gyvenančiais žmonėmis, knygoje skleidžiasi įvairiapusis, toli gražu neidealizuotas jaunos Lietuvos gyvenimas: visuomenės lūkesčiai ir planai, kuriuos kartais lydi nesėkmės ir nusivylimai, kad ne viskas einasi taip greitai, kaip norėtųsi. Deja, tai, kas kuriama taip aistringai ir viltingai, sulaukia žiauraus likimo Lietuvai praradus laisvę. Nepasigailima nieko, kas bent kiek primena modernią ir laisvą valstybę: griūva daugybės šeimų gyvenimai, liūdnas ir taip kruopščiai jų kurtų namų likimas. Ši knyga ypač skaudžiai parodo, ką, pasak prof. Danutės Gailienės, jie mums padarė.
Galbūt ateityje, kai sulauks restauratorių rankų, Petro Klimo vilos „Eglutė“ sienos atskleis dar daugiau istorijų ir paslapčių. Kaip Leonardo da Vinci „Mona Liza“, kurios reprodukcija daugybę metų kabėjo Klimų namuose. Vėliau paveikslą savo namuose pasikabino P. Klimo brolio anūkas Remigijus Gulbinas. Tik prieš kelerius metus su žmona nusprendę atnaujinti jo rėmus ir išėmę reprodukciją apstulbo: po „Monos Lizos“ šypsena visus tuos metus slėpėsi kitas išspausdintas kūrinys – „Tautiška giesmė“.
„Namai ir likimai“ – tai ne tik tarpukario Kauno istorija. Tai mūsų visų istorija. Mūsų namai. Ir mūsų likimai.
Viktorija Vitkauskaitė – žurnalistikos ir viešųjų ryšių profesionalė, ekskursijų apie tarpukario Kauną „Vienos dienos atostogos“ sumanytoja ir gidė, nuo 2025 m. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto menotyros doktorantė. Anksčiau dėstė kūrybinį rašymą Vilniaus universiteto žurnalistikos studentams, rengė publikacijas kultūrinėje žiniasklaidoje. „Namai ir likimai. 10 tarpukario Kauno istorijų“ – pirmoji autorės knyga.
Ši knyga apjungia tris mano mylimas sritis: gimtąjį miestą Kauną, nepaaiškinamą nostalgiją tarpukario Lietuvai ir ilgametį mėgstamą darbą nekilnojamojo turto srityje. 10 pastatų ir jų gyventojų istorijų, apimančių nepriklausomą Lietuvą, okupacijas, karą, sovietų represijas, nacionalizaciją. Labai įdomu, bet kartu ir liūdna, kaip susiklostė žmonių likimai. Tikrai verta knyga paskaityti.
Kaip istorijų populiarinimui ir didesniam žmonių rato pasiekiamumui skiriu 5 žvaigždutes. Tačiau… Pritrūko gilesnio ir detalesnio pasakojimo apie pačius pastatus, neužtenka tik architekto vardo, norėjosi pamatyti pastatų brėžinius (tikiu, kad bent vieno iš jų buvo galima rasti archyvuose) trūko daugiau interjero nuotraukų ir architektūrinio pasakojimo nuoseklumo. Pačios herojų istorijos papasakotos tikrai įtraukiai ir įdomiai. Knyga vertinga dovana kiekvienam kauniečiui ir ne tik 👍🏻
Kaune esu pragyvenęs trejus metus. Kai mokiausi vidurinėje. Vėliau - lankydavausi pas draugus, net truputį dėsčiau VDU. Neblogai pažįstu Kauną! Bet dabar, perskaitęs Viktorijos V. knygą, jau gerokai kitaip, žvelgdamas nuo Kauko laiptų apačios aukštyn, suvokčiau Žaliakalnį: oho, kokio čia tarpukariu būta bityno, dūzgusio visos Lietuvos labui! Valstybininkai, kultūrininkai, visuomenininkai...
Šiaip jau nemėgstu skaityti žinomų politikų ar visuomenės veikėjų biografijų: jos atsiduoda konjunktūra, klišėmis, o jų herojai - gerokai palakuoti. Netrūksta jose ir nudėvėtos žurnalistinės frazeologijos bei "poetizmų". Viktorija irgi atiduoda "kas Dievo - Dievui, kas ciesoriaus - ciesoriui", bet - padoriai, saikingai. O jos kalba išties nebloga, knyga skaitosi sklandžiai, maloniai (na, nebent tų "įamžinti" reikėtų kiek praretinti). Ir šilumos, intymumo veikale išties daug. Čia autorei labai talkina pasirinktasis principas: sujungti personažų gyvenimus su jų būstų istorijomis, aptarti tų būstų architektūrines savybes, atliepusias ir patį šeimininkų gyvenimo būdą. Juk visai kas kita ne tiesiog sužinoti, kad diplomatas Petras Klimas, grįžęs iš sovietinės tremties, negalėjo gyventi savo pasistatydintoje viloje, o perskaityti pasakojimą, kaip jis, glausdamasis pas kaimyną, pro langą stebi, ką veikia jo namuose nekviesti įnamiai. Arba - kaip istorikas, teisininkas, bibliofilas Augustinas Janulaitis prašo jo namą projektuojančio Arno Funko "darbo kabinete langus kilstelėti aukščiau, kad sodo vaizdinių nesimatytų".
Labai smagu buvo sužinoti, kad autorė, ruošdamasi rašyti šią knygą, keletą dienų net pagyveno architekto Stasio Kudoko namo art deco stiliaus bute!
Nors Viktorija V. nedaug remiasi archyvais (kur kas daugiau - savo pokalbiais su herojų giminaičiais ar pažįstamais), o geroką dalį jos šaltinių sudaro įvairios publikacijos (bet kiek darbo buvo jose suieškoti reikiamus faktus ir sutelkti į vieną vietą!), skaitydamas sužinojau nemažai įdomių dalykų. Tarp jų, žinoma, ir keliančių šypseną. Na, pavyzdžiui, kad Maironis kalbos šeštadieniuose pas Sofiją Čiurlionienę pasigedęs daugiau "dailiosios lyties" atstovių ): O štai tasai pats Janulaitis, neįstengdamas Maskvoje esančiam Baliui Sruogai sumokėti už jo prašymu nupirktas knygas, siunčia poetui tris pūdus cukraus... Nestinga ir dar nenudrengtų anekdotinių situacijų. Iš jų man fainiausia - kaip Petro Klimo duktė Eglė, sužinojusi, kad sovietai atima Lietuvos atstovybę Paryžiuje ir jinai nebegalės čia gyventi, ant sieninių veidrodžių lūpdažiu užrašinėja rusiškai "čiort vozmy" ("velniai griebtų")...
Privalu paakcentuoti, kad Viktorija tuos Žaliakalnio "namus", su kuriais susiję jos personažų "likimai", pagrįstai pateikia kaip puikią anuometinės moderniosios mūsų architektūros kūrinių kolekciją. O jų architektūrines savybes (ypač - vidaus) aprašo ir asmeniškai, ir drauge - dalykiškai.
Vis dėlto. Esama vieno kito abejotinai autorės traktuoto istorinio epizodo. Be to, mano skonis sako, kad kažin ar derėjo tokią rimtą ir skausmingą knygą užbaigti operetiniu, kažkiek orientuotu į smetonmečio tipo "ateitį šviesią", vaizdeliu Tūbelių viloje. Todėl tenka kiek sumažinti Viktorijai pažymį už jos pirmąją knygą.
Kokio nuostabumo knyga! Kaip per įdomiausią ekskursiją man atgijo mintinai žinomi mano mylimo gimtojo Kauno namai ir juose gyvenusiųjų man paslaptimi iki šiol buvę likimai. Jau nuo pirmojo skyriaus nebegalėjau nieko per ašaras matyti, nes anotacijoje esantis sakinys šią knygą apibūdina geriau, nei aš kada sugebėčiau: “Ši knyga ypač skaudžiai parodo, ką, pasak prof. Danutės Gailienės, jie mums padarė.” Ir tikrai, tas slogutis, net jei autorė ir vis užliūliuoja viltingumu, grožiu, gėriu, bendryste, žavingomis smulkmenomis, viso skaitymo metu niekur nesitraukia. Ir kaip galėtų? Vos pasijauti įsikvėpęs, pasibeldžia realybė per mūsų okupantus, per jų šitiek trukusį skausmo ir blogio skleidimą, visišką purvą, kuriuo tepė visus, kuriuos sugebėjo, o pirmiausia, aišku, pačius šviesiausius, įspūdingiausius.
Tekstas labai gyvas, puikiai perteikiantis tokias skirtingas asmenybes ir jų gyvenimus. Nuotraukų nemažai, bet čia turbūt ir vienintelis mano priekaištas šiai knygai: nemažai, bet per mažai. Ypač trūko aprašomų namų vidaus, tų minimų detalių. Suprantu, kad ne viską parodyti įmanoma, bet gi kai kur autorė aprašo, kad ją ir įsileido, ir aprodė… Kaip norėtųsi ne tik įsivaizduoti. Bet tai, žinoma, tik godulys mano lūpomis kalba, nes kai prasiskleidžia tokia mūsų istorijos užuolaida, norisi į save siurbti kiekvieną smulkmeną. Ir tas gumulas gerklėje niekur nedingsta, tačiau dėl to knyga tik dar reikalingesnė: kad dar stipriau įsikibtume į tai, kas svarbiausia, dar labiau vertintume ir dar mažiau pakantumo turėtume priešui, kuris vis dar taikosi. Rekomenduoju: skaityti ir kitiems dar šį gėrį padovanoti. Nuostabi knyga.
Žurnalistės ir gidės Viktorijos Vitkauskaitės knygoje „Namai ir likimai. 10 tarpukario Kauno istorijų“ per dešimties Kauno pastatų architektūrą pasakoja jų savininkų bei gyventojų – žinomų tarpukario asmenybių – gyvenimo keliai. Pasakojimuose apie modernistinio tarpukario Kauno namus atskleidžiama ne tik fasadų, interjerų estetika, bet ir tai, kas vyko už jų durų. Knygoje pasakojamos žymių tarpukario asmenybių ir jų šeimų istorijos, kurios dažnai baigdavosi tragiškai – tremtimis, kalėjimu ar emigracija dėl sovietų okupacijos. Knyga atskleidžia trumpą, bet labai dinamišką tarpukario Kauno – laikinosios sostinės klestėjimo etapą.