Kas yra Lietuvai Amerika? Tiksliau sakant, kas mums yra užjūriuose atsidūrę artimi mūsų tėvų giminaičiai? Ką sovietmečiu lietuviams reiškė didžiuliai siuntiniai, tų giminaičių apsilankymai ir „apipirkimai“ garsiosiose „dolerinėse“ parduotuvėse? Pagaliau kaip mes būdavome priimami, kai atsirado galimybė pasisvečiuoti užjūriuose? Ar neprimena mūsų amerikonai „Bayer“ aspirino tabletės - nekalčiausio, labiau guodžiančio negu gydančio vaisto, kurio plastmasinį buteliuką jie įsprausdavo į Lietuvą vežamo lagamino kertėje. Bet ar esame pagalvoję, kaip toks bendravimas atrodė žvelgiant iš anos pusės, kaip jausdavosi svečiai iš Amerikos, patekę į kietą giminių glėbį?
Pirmas žodis, kuris įsliūkina į galvą, yra – drąsu, nes nepatogu. Juk taip norisi idealizuoti, o reflektuoti, dar gi atvirai, sunku. Juk ten mūsų tėveliai, seneliai, proseneliai… Kaip kitaip, jei ne tik gerai.
Tada gal asmeniškai? Manau, autorė būtent tai ir siūlo – kažką asmeniško. Ir čia jau nebesvarbu, ar istorijos herojų vardai išgalvoti, ar ne, nes net ir šiandien, pasikeitus laiko koordinatėms, atpažinau. Kad ir štai tokia tartum smulkmena stalo kultūroje: pas mus svarbu bent penketą kartų pasiūlyti, o vakariečiui tai atrodo kaip įkyrus reikalavimas, nes ir taip aišku, kad stalo vaišės būtent ir skirtos… vaišintis. Arba (ne)svarba susėsti prie stalo kartu. Arba čierkelės visomis gyvenimo aplinkybėmis... Niuansai. Nereikšmingi, bet ar ne jų dėka mes susikalbame arba ne?
Ir dievaži, kas gi aš tokia, kad teisti ar vertinti? Vargu ar pusę tiek pakelčiau. Labiau iš to, kad tikiu savistabos svarba: kur visame tame esi, kur paliečia, ką nuskaitai, ko nesupranti? Ką tai sako? Ar tai tenkina... Bet ak, apie ką vėl aš čia – kas gi kito ta literatūra, jei ne veidrodžių kambariai tau pačiam.
Žinoma, jei tik parašyta gerai. O čia savęs pamačiau tiek ir taip, kad be 5* neina skirstytis.
Mes visi užstrigę savo pusėje, kad ir kuri ji bebūtų, kaip paukščiai mediniame narvelyje.
Nuostabi knyga apie kaltę ir nesusikalbėjimą, apie emigranto nepatogų ryšį su Lietuva, kurią paliko, bet ne tokia, kokia ji yra, ir apie lietuvio ryšį su išeiviais. Labai rekomenduoju, daug kam rezonuos, manau, net tiems, kurie to balanso nepatyrę, bet gal būt galinėjasi su savo dabartiniais emigrantoniais kaltės demonais.