Ši knyga puikiai papildo profesoriaus Valdo Rakučio bestselerį „Prieš panyrant į sutemas“. Neprilygstamas karo istoriko ir žurnalistės Žilvinės Petrauskaitės tandemas šįkart pasakoja apie tai, kas XVIII amžiuje dėjosi už Abiejų Tautų Respublikos sienų. Savo rankose valdžią sutelkę Europos valdovai tada ne tik leido pinigus beprotiškai asmeninei ištaigai, bet ir vykdė įvairias valstybės reformas, dėjusias pagrindus pramonės perversmui. Šviesiausi Lietuvos protai, suprasdami, kad mūsų valstybė išgyvena nuopuolį, aktyviai dairėsi aplink ir diskutavo, kurios sėkmingos valstybės modelį galima būtų pasiskolinti. Vieni žavėjosi Prūsija, kiti siūlė sekti jūrinėmis valstybėmis, dar kitiems darė įspūdį Saksonija ar Prancūzija. Absoliutinės monarchijos epocha – tai visų pirma valdingi karaliai. Šioje knygoje jų poelgiai, jau tapę istorija, stebina, stulbina, žavi, piktina. • Kurios valstybės karalius iš taupumo uždraudė laidoti mirusiuosius karstuose, esą šiems pagaminti tik švaistoma mediena? • Kuris parėmė pirmosios enciklopedijos leidybą? • Kurio karaliaus, praminto Šiaurės Liūtu, didžiausi priešai buvo danai ir lietuviai? • Kuris Lietuvos kunigaikštis savo valdose mėgino kurti karalystę, panašią į Prūsiją? • Kurios valstybės valdovas, keršydamas jo nepalaikančioms senosioms giminėms, gerbiamam žmogui prievarta užkabindavo ant kaklo medalį su užrašu: „Girtuoklis“ ir tas privalėdavo jį nešioti?
Požiūrio kampas įdomus, bet knyga gavosi kiek sekloka. Laikotarpis ir geografija gana platūs. O puslapių kiek virš 300, iš kurių beveik pusė - iliustracijos. Tai kai kur pritrūksta konteksto, kai kur jausmas, kad labai paviršiumi prabėgama. Gal istorikams tas nekliūna, nes jie žino daugiau fono, ko nėra pasakyta. Bet man, kaip žmogui iš gatvės trūko to užpildo. Iliustracijas, žemėlapius tai labai mėgstu. Bet šiuo atveju labai erzino, kad žemėlapiai įdedami kaip screenshot’ai iš kažkur. Daugelis legendų, pavadinimų neryškūs, nesuprantami (buvo kažkas ir kirilica). Suprantu, kad gal norėta, kad istoriniai žemėlapiai atrodytų autentiškai, bet tokiu atveju jie labai mažai informacijos neša. Apskritai, atidesnė redaktoriaus akis nebūtų pamaišiusi.
Skaityti ar klausytis Rakučio visuomet šventė. Patiko tai, kad jautėsi autoriaus nuomonė, tai nebuvo tiesiog sausas vadovėlinis skaitinys. Papildžiau savo užrašus keliais dar negirdėtais ir įdomiais istoriniais faktais. Tačiau tikrai būtų pravertusi akylesnė redaktoriaus peržiūra - pasitaikė klaidų. Taip pat keistai pasirodė tai, kad apie vienas valstybes skyriai ilgi ir informatyvūs, o apie kitas pateikta vos keletas puslapių.
Mėgstu V. Rakučio knygas, bet ši knyga tiesiog klaidų rinkinys, nejau autoriai neperskaitė, ką parašė? Primaišyta datų, pilna faktinių klaidų... Labai gaila :(