Džiaugiuosi pristatydama jums knygą, kurioje dalinuosi savo patirtimi ir įžvalgomis, kaip šiandieninėje visuomenėje būti tvirtesne, labiau užtikrinta mama ar pasitikinčiu tėčiu.
Man, keturių vaikų mamai ir sveiko proto motinystės šalininkei, svarbu, kad kiekviena mama jaustųsi girdima ir palaikoma. Todėl knygoje nagrinėju mums, mamoms, svarbias temas:
•dirbančių mamų iššūkiai ir prieraišioji motinystė
•emocijų valdymas ir vaikų potencialo atskleidimas
• technologijų vaidmuo ir santykių svarba šeimoje.
Esu socialinių mokslų daktarė. Švietime dirbu jau 30 metų, sukaupiau daugiau nei 15-os metų patirtį savo sėkmingai veikiančiuose „Vaikystės sodo“ darželiuose ir Karalienės Mortos mokykloje, todėl siūlau realius ir mokslu grįstus sprendimus bei skatinu sąmoningą tėvystę.
Lengvai susiskaitė per porą vakarų. Labai gerbiu autorę, jos žinias ir patirtį, daugeliu atveju pritariu jos požiūriui, bet iš šios knygos tikėjausi kiek daugiau - daugiau gylio, sužinoti kažką naujo. Daug kalbama apie mokslinius tyrimus, tačiau pasigedau išnašų, nuorodų į šaltinius. Kai kur mintys kartojasi, kai kurios temos pasirodė apžvelgtos gana paviršutiniškai.
Tiesa, patiko labai konkretūs pasiūlymai ir pavyzdžiai, kaip su vaiku komunikuoti tam tikrose situacijose, realios situacijos iš autorės šeimos gyvenimo.
Tikiu, kad Austėjos Lansbergienės pristatinėti nereikia. Bent jau aš seniai seku jos interviu, skaitau straipsnius ir knygas, žiūriu interviu. Tikriausiai nėra žmogaus Lietuvoje įsigilinusio į edukacijos temą labiau nei Austėja, tad iškart pasakau - žaviuosi ja, nežinau ar pavyks būti objetyvia, bet man patinka Austėjos knygos, jos mokyklos ir asmenybė. Heiteriai, čia nieko skanaus sau nerasite.
"Sveiko proto motinystė" - nėra grožinė knyga, bet savo pagaulumu gali konkuruoti su ne viena grožinės literatūros knyga. Kaip keturių vaikų mama, ambicinga karjeristė ir socialinių mokslų daktarė Austėja pasakoja apie motinystės iššūkius bei kaip nepamesti galvos bandant suderinti visus savo vaidmenis realiame gyvenime. Įdomu buvo ne tik inkorporuoti moksliniai pastebėjimai iš įvairių konferencijų ar skaitytų knygų, bet ypač smalsu buvo autorės reali gyvenimiška patirtis. Manau, kad ne vienam stebint Austėją kyla klausimas - kaip ji viską spėja. Čia bus galimybė šiek tiek nuimti tą paslapties šydą ir sužinoti.
Čia tiek daug temų ir tiek daug naudingų patarimų, kad niekaip neapleido mintis - kodėl tokių knygų nebuvo kai aš laukiausi savo mažylės. Tikrai būtų buvę naudinga, nes, kiek atsimenu, tuo metu turėjai spėti viską ir tas tobulos mamytės, žmonytės ir darbuotojos vaidmuo tiesiog varė į neviltį. Blogiausia, kad visos kaip susitarusios vaidino šitą tobuluolių spektaklį ir galėjai tikrai pasijausti nevykėle, nes visko spėti yra neįmanoma. Austėja knygoje paliečia prieraišios motinystės temą, dirbančių mamų iššūkius, technologijas mūsų gyvenime, šeimos tradicijų bei taisyklių kūrimą ir dar daug kitų naudingų temų.
Man labai imponavo rašymo stilius - jis draugiškas, patariantis ir palaikantis. Taip, vietomis yra labai aiški ir teorija grįsta autorės viena kita pastaba, bet yra vietų, kur taip aiškiai pozicija nėra apibrėžta, bet Austėja nevengia dėstyti savo nuomonės ir kuo ji vadovaujasi savo gyvenime. Tas man patiko, kad autorė neliko už brūkšnio, o atvirai dalinosi savo pozicija.
Man patiko. Daug naudingų praktinių patarimų ir neįtikėtinai didelis malonumas skaityti. Atrodo, skaičiau ir girdėjau galvoje Austėjos balsą. Pasakysiu taip - jeigu ieškote išties naudingos knygos tėvystės tema su daug aktualių šiai dienai klausimų - ši knyga kaip tik Jums. Ji padrąsins, pamentoriaus, bet kartu nevers pasijusti nevykusiu, o kaip tik nurodys aiškias kryptis kaip vieną ar kitą klausimą spręsti savo šeimoje.
Knyga kuri tinka ne tik mamoms, bet ir žmonėms dirbantiems su vaikais. Nors pradžia man nelabai patiko, pasirodė taip per 'šalta' ir per 'kieta', bet knygos vidury radau ir įdomių sau temų. Labai patiko požiūris apie keliones su vaikais, laiką su seneliais, mobilaus telefono naudojimą vaikams. Tai knyga apie įvairaus amžiaus vaikus, apie skirtingus ir labai svarbius brendimo etapus, kurių tėvai negali praleisti. Labai labai svarbi tema apie lytiškumą, apie jo svarbą ir kalbėjimą būtent namų aplinkoje. Labai tvirtos taisyklės, tėvų sprendimai ir dalinai lankstumas kai to reikia. Visas auklėjimas atrodo daug paprasčiau, kai gauni vertingų patarimų, kurie patikrinti ir veikia. Tikrai rekomenduoju perskaityti.
🖋 ..kiekvienas vaikas, net ir jau pats turintis vaikų, privalo turėti saugią erdvę, kur visuomet galėtų sugrįžti, ten nusiraminti, apmąstyti susiklosčiusią situaciją, o tada jau aiškintis santykius. <...> Tėvų namai turi garantuoti stabilumą, saugumą ir komfortą. 🖋 ..paauglystėje reikia erdvės sau. Vaikystėje tėvai buvo labai arti, nuosavos erdvės būta nedaug, tad paauglystėje, kyla noras visus atstumti - ir netgi tiesiogine prasme, kad galėtum pamatyti, kas esi, pažinti savo erdvę, kvėpuoti savo oru. Vaikui reikia tos erdvės, tad kartais verta atsitraukti ir palikti jį ramybėje. 🖋 Už vaiko ir senelių santykį atsakingi seneliai, nes jie yra suaugę žmonės.
Kaip ir su beveik viskuo sutinku, tik tikėjausi iš knygos daugiau. Pasigedau kažkokio apibendrinimo, pabaigos žodžio; knygos apimtis pasirodė išpūsta: didelis šriftas, lyg bulvarinio ripo žurnaluose išdidintos citatos; neradau šaltinių. Galbūt vieną kitą patarimą panaudosiu, tačiau šiaip skaitant buvo jausmas, jog lyg ir viską pati jau žinau. Kita vertus - gal tai ir patvirtina, kad esu sveiko proto motina :)
Negrožinės knygos retai mane sudomina. Knyga man atsipalaidavimo terapija, nemėgstu būti super susikaupus skaitant/klausant knygą. Tačiau šįkart didelės kančios nepatyriau 🫣 knyga parašyta lengvai, autorė dalinasi savo patirtimi tiek auginant keturis vaikus, tiek begalę metų dirbant edukologe. Informacija pateikta paprastai, suprantamai, tačiau nustebau, kad didžiąją dalį jau esu girdėjus. Stebuklingų receptų, kaip užauginti nerėkiantį žmogų, tikrai nerasite, bet knyga primins tam tikrus niuansus įvairiose situacijose ir iš dalies pateiks pasiūlymus, kaip autorė elgtųsi/elgėsi ar kas yra rekomenduojama remiantis tyrimais.
Motinystė yra unikalus šio pasaulio kūrinys, ne visiems duotas, ne visiems norimas, bet tiems, kurie pasirinko eiti šiuo keliu, linkiu neprarasti sveiko proto. Nes patarimų milijonai, sunku pasimesti, bet geriausiai žino mama (noriu tikėti). Taip ir su šia knyga - informacijos, patarimų, tyrimų nemažai, bet ar reikia jais sekti, ar tai mano kelias? Kiekviena iš mūsų pasiims tai, kas pačiai priimtiniausia.
Knygos vertinti nenoriu, su negrožine man visad sunku, bet tikiu, kad kiekviena mama ras bent 1 patikusią mintį ;)
„Tyrimais įrodyta, kad net lygiai tokios pačios patirtys vieną vaiką traumuoja, o kitą - užaugina, sustiprina ir įkvepia. Negalime žinoti, ką vaikas mums pasakys sulaukęs trisdešimties. Dėl to turime elgtis geriausiai, kiek tik galime, ir suvokti, kad vieną dieną jis turbūt vis tiek pasakys, jog kažką darėme ne taip.“
Aiškiai, paprastai, lengvu stiliumi parašyta dar viena Austėjos Landsbergienės knyga apie motinystę. Ne su visomis Austėjos įžvalgomis sutinku, tačiau su dauguma - tikrai taip. Patiko, kad knygoje yra pateikiami pavyzdžiai ir šalia jų net žodžiai, kuriuos reikėtų pasakyti savo atžaloms. Smagu skaityti, kad Austėja nebėra tokia griežta, o į motinystę ima žvelgti platesnėmis ir sveiko proto pilnomis akimis.
Per pusdienį sukramčiau šitą knygą. Tikrai gera ir labai patiko! Labai lengvai skaitėsi ir sužinojau naujų dalykų. Man, kaip dirbančiai su vaikais, tai pravers :)
Knyga lengvai ir greitai skaitėsi, pabaigus vieną skyrių norėjosi skaityti kitą. Daug aktualių temų. Autorė dalijasi savo gyvenimiška patirtimi, ir kursų-studijų medžiaga.
"Visuomenė tikisi, kad moterys dirbs taip, lyg neturėtų vaikų, ir augins vaikus taip, lyg nedirbtų" Amy Westervelt citata Austėjos knygoje, kartu su faktais - 7 iš 10-ties moterų jaučiasi kaltos derindamos profesinę veiklą su vaikų auginimu.
Linkiu perskaityti visoms MAMOMS, tikiu padės kaltės jausmą sumažinti nors šiek tiek bei lengviau atsipūsti dėl reikalavimų sau. Ši knyga APIE SVEIKĄ PROTĄ ir apie tai, kaip jį išlaikyti su konkrečiais bei įgyvendinamais patarimais. TĖČIAMS, seneliams, močiutėms ir mokytojams irgi rekomenduoju:)
Perskaičiau vienu prisėdimu, na gerai, trim :) Bet tik dėl to, kad neturėjau vienu kartu laiko. Esu skaičiusi daugumą Austėjos knygų ir gera pasisemti ne tik patarimų, bet ir palaikymo bei motyvacijos. Tik ankstesnės knygos skaitėsi lėtokai, o šios likęs perskaityti puslapių skaičius tiesiog tirpo. Lengvas, bet tuo pačiu įkvepiantis skaitinys.
Kaip sako paveikslų yra tiek, kiek žiūrinčių į jį žmonių, taip ir su knygomis, jų yra tiek, kiek žmonių skaito, ypač ne grožinės knygos, nes iš jų kiekvienas pasiima tai, kas jam tuo metu aktualu.
Mano vaikams 10 ir tuoj 15-a, tad kai kurie skyriau jau nebeaktualūs, tačiau daug radau sau svarbių minčių. Skaičiau su pieštuku ir liniuote rankose bei lipniais knygų žymekliais. Reikėjo dažnai. Kai kurias knygas perskaitai ir paleidi gyventi toliau, o šį knyga liks mano bibliotekoje pakartotiniam pervertimui svarbiose pažymėtose vietose. Sako ir mano knygą taip skaito, būna vienas malonumas pasirašyti taip suskaitytas knygas. :D
Kai kuriuos skyrius ar vietas buvo labai malonu skaityti, nes atrodo, kad išdėstytos mano mintys :D Pastebėjote, kad mums patinka tie mokytojai (sritis nesvarbu), kurie sako tai, ką mes mąstome/ darome? Gauni lyg ir patvirtinimą, kad gerai darai. Gavau. Daug :D
Bet gavau ir naujų įkvėpimų, pavyzdžiui, netikėtas požiūris į NERIMĄ. Kaip tik su bičiule apie tai kalbėjome, kad tai gali būti varomoji jėga, skatinanti krutėti ir siekti tikslų. Aišku iki to momento, kai jis ima veikti paralyžiuojančiai. Kitaip visą laiką galėtum gulėti ant sofutės, nes gerai ir taip.
Apie tai, kad reikia stiprinti vaiko stipriąsias puses, o ne tik užtaisinėti spragas. Identišką diskusiją turėjau Instagram'e, kai pasidalinau, kad savo sūnų vedu į smegenų mankštą, nors jis puikiai mokosi. Manęs klausė ar neužtenka ir taip, jei ir taip labai gerai mokosi, dėl ko "kankinu vaiką". Bet juk mes visi mėgstame, kai mums sekasi, tai kodėl nepastiprinti gebėjimų?
Tą padarėme, dabar pereiname prie antro etapo, kad vien smegenų nepakanka :) reikia dar ir darbo idėti. Nes dabar kartais vaizdas susidaro, kad arba turi gebėjimus, arba ne ir nuo to priklauso tavo pasiekimai. Tad Austėjos knygoje, kaip leitmotyvas - nori turėti - daryk.
Ypač įdomus buvo požiūris į PAŽYMIUS, kad jie svarbūs ne įvertinti, o identifikuoti spragas! Kad žinotum kur ir ką dar reikia pasimokyti. Šitą skyrių sakyčiau visiems tėvams ir mokytojams reikėtų perskaityti. Aš jaus skaičiau 2 kartus ir skaitysiu dar. Išdėstomas ne tik požiūris, bet ir KAIP KEISTI situaciją, kokius klausimus užduoti, ką skatinti vaiką daryti. Kaip ir mityboje, pavyksta keistis ne iš pirmo karto.
Norisi, kad vaikai būtų genijai, bet faktiškai būtent vidutinių gebėjimų pasiekia daug ir gyvenime jaučiasi komfortiškiau, labai aiškiai išdėstoma kodėl ir kad tėvams verta pagalvoti apie tai, kokios gyvenimo linki savo vaikui.
Labai patiko tokia trumpa, glausta santrauka apie motinystę ir jos iššūkius. Labiausiai rekomenduoju mažamečių (iki3m.) vaikų tėvams ir visoms supermamytėms :)
Autores poziuris labai artimas mano pasauleziurai Ir suvokimui apie vaiku auginima, skaitant kyla noras vis pasakyti “tai butent, visada taip ir sakiau- aciu, kad kazkas tai pagaliau parase”. Labai rekomenduoju
Paprastai parašyta, apžvelgta ne viena tema. Nepasakyčiau, kad radau kažką labai negirdėto. Pagrindinės žinutės tėvams - išlikite tvirti, brėžkit ribas, daug kalbėkitės, būkit atviri, kuo vaikas jaunesnis - tuo daugiau taisyklių ir tėvų kontrolės reikia.
Patiko paliečiamos auklėjimo temos – bendravimas ir ryšio kūrimas su vaikais bei santykiai su partneriu. Autorė pabrėžia vaikų rutinos ir taisyklių svarbą. Pavyzdžiui, vaikams rekomenduojama eiti miegoti anksti, kad gerai pailsėtų. Tai ypač populiaru Belgijoje, kur vaikai dažniausiai eina miegoti apie 19–20 valandą. Be to, svarbu, kad tėvai bent vakarais skirtų laiko vienas kitam ir sau. Taip pat aptariami toksiški santykiai su šeimos nariais, kurie gali išlikti ir suaugus. Jei bendri šeimos susitikimai ar šventės kelia stresą ar traumą, ir jaučiat, kad santykiai yra toksiški, verta juos mažinti arba net nutraukti. Negalima leisti net artimiausiems manipuliuoti mūsų jausmais ar saviverte. Taip pat nereikėtų leisti, kad mus nuolat klausinėtų nepatogių klausimų, pavyzdžiui: „Tai kada turėsi antrą pusę?“, „Susituoksi?“ arba kalbėtų apie valgymo įpročius ir svorį, jei tai kelia mums diskomfortą. Jei tokie klausimai kartojasi ir jaučiamės nepatogiai, verta mažinti arba nutraukti tokius susitikimus.
Knyga patiko, gavau naujų žinių, kai kurios vietos privertė susimąstyti. Tačiau turiu keletą pastabų. Visų pirma, pritrūko išnašų. Kai kuriose vietose nepatiko kaip autorė įvardija tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, ,,susirasti antrą pusę” (tai taip išeina, kad iki kol neturi partnerio, ,,vaikštai tik su viena savo puse?!”) ,,sirgti mėnesinėmis” (nuo kada menstruacijos yra liga?!). Labiausiai nuvylė ir net supykdė skyrius apie nerimą: akivaizdu, kad autorė išsirinko vieną mokslininkę, kuri patvirtina autorės vidines nuostatas apie šią emociją, tačiau pati dirbu psichikos sveikatos srityje, turiu patirties, todėl tikrai autorės vietoje nedrįsčiau teigti, kad vaistai negydo, nes yra tam tikros psichiką veikiančių medikamentų grupės, kurios gydo. Taip, tiesa, kad dažnas įsivaizduoja, jog nerimo visai neturėtų jausti ir tai yra klaidingas įsitikinimas, vis tik, neretai pasitaiko ir patologinio nerimo, kur vien tik įsitikinimų keitimas aka kognityvinė elgesio terapija ar klasikinės psichoterapijos kryptys nepadeda net ir po kelių metų konsultacijų ir papildomai prireikia kitų priemonių.
Net būdama nėščia su pirmuoju sūnumi, klausiau autorės podcast'o "Mamos be dramos". Jau tada autorė sugebėjo pateikti motinystę paprastai, be išankstinių nusistatymų. Atrodo, viskas ateis su laiku.
Ir štai po 5 metų skaitau jos naujausią knygą apie sveiko proto motinystę. Klausant audio knygos, ar skaitant popierinę, ta motinystė būtent taip ir atrodo. Nereikia visko taip sureikšminti, lygintis su kitomis. Tačiau turi būti ir taisyklės, griežtesnis požiūris į mūsų šeimai rūpimus klausimus.
Kai kurios idėjos ar mintys kartojasi A. Landsbergienės podcaste, girdėtos ne viename interviu. Bet gal būtent to ir reikia, jog informacija liktų mintyse ir neišgaruotų vos perskaičius.
Knyga verta dėmesio. Ji ypač gali būti naudinga tėvams, kuriems yra sunkiau brėžti ribas, užtikrinti nuoseklią šeimos rutiną ir taisykles – o tai vaikams yra svarbu ir prisideda prie saugumo pojūčio. Autorės mintys ir žinios taip pat gali būti svarbios toms / tiems, kurie jaučiasi save praradę vaikų auginime.
Kita vertus, šią knygą reikia skaityti su tam tikru kritiškumu, kadangi A. Landsbergienė kai kuriais klausimais yra gana kategoriška.
Pasirodė, kad autorė apie nerimą, psichikos sveikatą ir šios srities specialistus kalba kiek vienpusiškai, taip subtiliai prisidėdama prie psichikos sveikatos bei specialistų stigmatizavimo. Pavyzdžiui, apie specialistus ji kalba gana generalizuodama (nerimas yra problema, nes psichologai ir kt. profesionalai teigia, kad tai yra problema; specialistai skiria per daug vaistų ir pan.).
Manau, kad tokie teiginiai kai kuriuos skaitytojus gali paskatinti nuvertinti savo sunkumus ar specialistų pagalbą – o tai nepagalbu.
Svarbu, kad autorė apibrėžė, kas yra nerimas – jog tai spektras nuo adaptyvaus nerimo iki panikos, kuri žmogui gali trukdyti funkcionuoti. Kita vertus, knygoje apie aukštą nerimo lygį kalbama daugiau kaip apie nuostatų, įsitikinimų, klaidingo mąstymo rezultatą. Visgi svarbi yra ir genetika, kontekstas (net ir aplinkos, kurioje žmogus būna, triukšmo, taršos lygis ir pan.), patirtys, miegas bei mityba. Labai svarbi ir fizinės sveikatos būklė – pavyzdžiui, esant kai kurių organizmo funkcijų sutrikimams (skydliaukės, širdies ir kt.), taip pat gali būti būdingas aukštas nerimo lygis. Jis gali būti ir kitų, rimtesnių, psichikos sveikatos problemų dalis.
Labai svarbu, kad psichikos sveikatos problemų ar sutrikimų patiriantis žmogus gautų kompleksinę pagalbą, nes vien medikamentai gali būti nepakankamai efektyvūs ar tvarūs. Kita vertus, klinikinėje praktikoje gana dažnai tenka susidurti su klaidingais įsitikinimais apie psichiką veikiančius vaistus, daugybe baimių, nors tikrai yra sutrikimų, kurių negydymas vaistais gali atnešti ilgalaikės žalos. Platesniame kontekste autorės teiginys, jog „reikia keisti nuostatas, o ne vartoti vaistus“, yra klaidinantis, nes ne visais atvejais pakanka vien dirbti su savimi. Darbas su savimi kai kuriems žmonėms (dėl būklės sudėtingumo) gali būti beveik neįmanoma, kol nepradeda veikti medikamentai. Taip būna ir vaikams, paaugliams, ne tik suaugusiesiems.
Žinoma, svarbu kalbėti apie tai, kad vaikai ir suaugę turi pasirinkimų, gali priimti sprendimus ir stengtis, kad jaustųsi geriau. Taip, svarbu ugdyti savo gebėjimą išbūti su nemaloniais išgyvenimais. Tačiau nerimo ir psichikos sveikatos temos yra ženkliai kompleksiškesnės. Net ir autorės siūlomos kvėpavimo praktikos gali tikti ne visiems, nes nedidelei daliai žmonių kvėpavimo pratimai netinka – jie sukuria dar daugiau įtampos bei minčių, jog „man ir tai nepavyksta“.
Gydytoja vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė
This entire review has been hidden because of spoilers.
Apie A. Lansbergienę nuomonių yra įvairiausių. Vien jos pavardė kai kuriems žmonėms kelia pagarbą, kitiems – alergiją 😊.
Žinau vieną – išsilavinę žmonės visuomet savyje nešiojasi išminties perlus, kurie daugybės praktikos, literatūros ir tyrimų dėka būna nugludinti iki spindesio.
Nors vienas kitas knygos akcentas man nepatiko, tačiau „Sveiko proto motinystė“ – atviras ir tiesus žvilgsnis į nelengvą tėvų kelią. Kaip tvarkytis su užklupusia atsakomybe? Kada verta suklusti, o kada – atleisti vadeles?
Knyga man tikrai patiko ir su malonumu rekomenduočiau ją visoms būsimoms ir esamoms mamoms. Čia galima rasti labai daug: nuo palaikymo, iki pamokymo.
Motinystėje ribos yra plastiškos, nes kiekviena šeima susidėlioja gyvenimą su vaikais taip, kaip jiems labiausiai priimtina. Tačiau nereikia pamiršti, kad yra tam tikrų kertinių momentų, kada ribos turi būti aiškios, o tėvų įsitraukimas – maksimalus.
Austėja Lansbergienė apžvelgia skirtingus etapus: kūdikystę, vaikystę ir paauglystę ir dalinasi savo patirtimi ne tik kaip edukologė, bet ir kaip 4 vaikų mama. O tie, kas turi nors vieną žino, kad tai jau tikras iššūkis.
Ši knyga yra apie tai, kaip būti pedagoge savo vaikams. Sveiko proto tame tikrai yra, bet širdies — mažai. Taip “pedagogiškai” auginti vaikai dažnai užauga sėkmingi, nesiginčiju, bet kiek jie laimingi, atsakyti gali tik patys. Kaip pati autorė ir teigia — tėvų reikalas yra pasirūpinti vaikų gerove, bet laimę susikurti turi patys. Gal aš naivi, bet man norisi, kad vaikas su manimi augdamas būtų ir laimingas, ne tik aprūpintas ir išauklėtas, puikiai taisykliu besilaikantis ir gėdos nedarantis mažas suaugėlis. Kitas aspektas, susidarė toks įspūdis, jog autorė labai prašosi būti pagirta, kokia ji šaunuolė, kaip teisingai viską daro. Va, imkite pavyzdį iš Austėjos, jos vaikai neva suaugę net pasakė, kad vaikystėje mama galėjo juos dar labiau spausti. Minčių, kurioms galima pritarti, ir naudingų patarimų knygoje yra. Labai patiko skyrelis apie lytinį švietimą, daugeliui lietuvių vertėtų pasimokyti, kaip kalbėti su savo vaikais šia tema.
Austėja Landsbergienė man yra didelis autoritetas. Tai, ką ji kalba, ji geba pagrįsti moksliškai arba praktiškai, remiantis savo ilgamete pedagogine ir mamos patirtimi. O nuostabiausia man tai, kad autorė pripažįsta, kad pavyzdžiui, prieš 10 metų jos nuomonė buvo kitokia. Juk gyvenimas keičiasi ir žmogaus stiprybė tame, kad geba permąstyti savo įsitikinimus, keisti nuomonę. Nors viską, ką perskaičiau, žinojau iš Austėjos straipsnių ar įdomių tinklalaidžių, negaliu duoti mažiau negu 5 ⭐️⭐️⭐️⭐️⭐️
3.5⭐️ "Tyrimais įrodyta, kad net lygiai tokios pačios patirtys vieną vaiką traumuoja, kitą- užaugina, sustiprina ir įkvėpia. Negalime žinoti, ką vaikas mums pasakys sulaukęs trisdešimties. Dėl to turime elgtis geriausiai, kiek tik galime, ir suvokti, kad vieną dieną jis vis tiek turbūt pasakys, jog kažką darėmene taip. Beliks jam atsakyti: Elgiausi taip, kaip man atrodė geriausia. Nepaprastai tave mylėjau ir myliu. Apgailestauju, kad tau nepatiko, ką aš dariau, - atsiprašau. Kurk savo gyvenimą ir jauskis laimingas, o aš visad tave palaikysiu."
Viskas ok, didžiajai daugumai minčių pritariu, bet man trūksta gylio ir išsiplėtimo - jei iš keleto puslapių skyriaus būtų 20 - vertinčiau daugiau. Šiaip tikrai rekomenduočiau draugėm, gavau ir naujų minčių apie sveika protą tam tikrose temose :)
Tikėjausi truputį daugiau, gilesnių įžvalgų. Pati knyga labai lengva, greit skaitosi, bazinius dalykus užkabina, kaip neišeiti iš proto ir brėžti ribas būnant mama - mama irgi žmogus, privatus žmogus :D
Gera knyga, nemažai pasižymėjau, nemažai pasikartojau, susidėliojau savo mintis. Paliesta daug įvairių temų, remiamasi faktais, o ne jausmais ar nuojautomis, pateikiamos bendros rekomendacijos - tikrai dėmesio vertas skaitinys.
Daktarė, o nulis nuorodų į šaltinius, kuriais remiasi rašydama knygą. Skyrius apie nerimą išvis vertas 2 - pasiklausiau vieno pranešimo ir jau esu ekspertas. Bet buvo ir gerų patarimų, įžvalgių minčių.
Labai patiko. Šiaip audio suklausiau, bet džiaugiuosi turėdama popierinę. Galėsiu pabraukt kai kurias vietas ir duot vyrui perskaityt :D Atrodo, kad knyga atliepia visus šiandieninius klausimus - tradicijos, bendravimas su seneliais, lytiškumo ugdymas, draugystės, telefonai, emocinis ugdymas, t.t.
Labai lengvai skaitėsi. Nemažai aptartų dalykų kaip ir savaime suprantami arba skaityti kitose knygose ar straipsniuose, bet greta gyvų pavyzdžių iš autorės patirties arba jos aprašamų galimų situacijų, atrodo lengviau pritaikomi realybėje. Apskritai mintys pasirodė artimos ir priminė pačios pamestą kursą moginystėje. :)
Puiki knyga apie motinystę, aptarta daug aktualių temų. Skaitėsi lengvai, ypač patiko skyreliai apie vaikų emocijas, mokymąsi, lytinį švietimą. Knygą dar tikrai atsiversiu ateityje sūnui augant. Tiesa, norėjosi, kad kai kurios temos būtų labiau išplėtotos ir šiek tiek pritrūko nuorodų į tekste minimus mokslinius tyrimus.