Pažadėk mane gražiai palaidot

by Povilas Šklėrius

Pagrindinis romano veikėjas Nika Benetas, spaudžiamas merginos susirasti kokį nors normalų darbą, sutinka padirbėti mokytoju. Darbas, susidūrimai, ginčai, konfliktai ir įdomios diskusijos su mokiniais pripildo jo gyvenimą naujų spalvų. Pasakodamas apie savo patirtį mokykloje, veikėjas pamažu grįžta atgal į savo mokyklą – tragikomišką gyvenimą su mamyte, karštai mylėjusia jo tėvelį, tėveliu, nuolat užtraukiančiu nelaimes šeimai, ir močiute, mokiusia vaiką išgyventi toje šeimos beprotybėje.

Šis romanas – tai pasakojimas apie netradicinę šeimą, mokytojo darbą bei meilę. Ir apie tai, kas lieka, kai meilės iliuzija neišsipildo.

Apie autorių

Gimiau 1987 rugpjūčio 30 d. Šiuo metu, kai rašau šį tekstą, Žemėje esu praleidęs 13 233 dienas, iš kurių 4411 pramiegojau. Kai nemiegu – dirbu, svajoju, bandau būti geras sūnus ir draugas. Kai nepavyksta to padaryti, pradedu rašyti.

240 pages, Paperback

First published December 20, 2024

About the author

Gimiau vienais metais Alytuje, man davė vardą ir pavardę. Užaugęs norėjau būti alergologas, pulmonologas, lenktynininkas, žvejys, sodininkas, detektyvas, krepšininkas arba roko muzikantas, tačiau taip jau susiklostė, kad įgijau visai kitą specialybę.

Mėgstu mineralinį vandenį, pieną ir apelsinus.

Reviews

[Patricija || book.duo · Rating 4 out of 5]

4/5

Povilas moka vienu metu rašyti ir buitiškai ir elegantiškai, literatūriškai, kapstyti giliai, nors rodos, kad pasakoja apie tokius kasdieniškus ir paprastus dalykus. Tačiau po jo rimtimi ir ramybe, nes rodosi, kad visi jo romanai iš tiesų seka vieną ir tą patį žmogų, slepiasi ir geras humoro jausmas, laviruojantis ant absurdo ribos. O kai šioji peržengiama, skaitytojas (bent jau aš tai tikrai) turbūt ne tik šypteli, bet gal net ir pakikena panosėje. Net jei tuo pat metu ir širdį spaudžia. Povilas rašo labai empatiškai, be patoso, be didaktikos. Jo pagrindinių veikėjų supratingumas nėra dideliuose gestuose, veikiau mažuose pastebėjimuose ir tuo, ką geriausiai galiu apibūdinti kaip „extra mile“ – savo tyloje jis randa būdų ir galimybių žengti papildomą žingsnį. Ar keliolika.

Ir tikriausiai ši knyga turi viską, ko man trūko, pavyzdžiui, „Mokytojuje“. Sulyginimas ne šiaip sau – čia irgi esmė mokykla ir ryšys su mokiniais, tik prieiga visai kitokia, man kur kas priimtinesnė, gal nes rodosi nuoširdi. O šalutiniai veikėjai visi ryškūs ir prie visų veikėjas prieina per norą suprasti. Kartais ir įtikti, ypač jei tai – šeimos nariai. Ai, o pavadinimas vienas tų, kurių kaip rašytoja net truputį pavydžiu, tik gal nežinau, ar labai atitinka tą knygą, kurią jaučiuosi perskaičiusi? Ir nors vietomis neapleido jausmas, kad norėjosi daugiau grynumo, gal net dar kiek mažesnės apimties, vis tiek Povilas išlieka vienu tų autorių, kurių knygų laukiu ir tikiuosi. Jų nuoširdumas ir paprastumas, nepretenzingumas, kažkoks labai jaukus.

[Lina Ožeraitytė · Rating 3 out of 5]

Nesu tikra, kaip reiktų įvertinti šį romaną. Vistik negaliu jo dėti į bendrą lentyną su kitais pastaruoju metu skaitytais tekstais - pernelyg trūksta kūrybinės jėgos, pajautimo.
Romanas panašesnis į terapinį išsipasakojimą bandant pasislėpti už knygos veikėjo, arba į teksto rašymą norint pasipraktikuoti. Trūksta baigtumo pojūčio - pernelyg nuobodžiai realistiškas, niūrus pasakojimas. Manau, kad komiški, žaismingi intarpai būtų itin pagyvinę tekstą ir bendrą jo kokybę.

Tačiau čia ištinka ir Šklėriaus fenomenas - tekstas lengvai skaitomas (nors pradžioje buvo sunku "įsivažiuoti"), pagaunantis, tartum skaitytum draugo išpažintį ar kasdienį pasakojimą.

[Eglužė · Rating 3 out of 5]

Lengvas skaitinys. Mane sudomino patirtys mokykloje, mokiniai. Labai nudžiugino, kad gale knygos buvo galima susipažinti su podcastais apie mokytojus. Tas tikrai labai vertinga ir naudinga pradedačiajam mokytojui, bet toks jausmas, kad šią knygą perskaitai ir užmiršai ir nieko neišsineši

[Raimonda Mikalčiūtė-Urbonė · Rating 5 out of 5]

Įdomus siužetas, kuriame susipina jauno mokytojo kasdienybė su jo vaikystės ir gyvenimo netradicinėje šeimoje prisiminimais. Jaučiu, kad 82-87'aisiais gimusieji čia atras nemažai savų prisiminimų. Aš radau sanatorijas, vienatvės jausmą, kiemo vaikus ir žaidimus, kartu - mokyklą, kurioje nei dirbu, nei mokausi, bet jos puslą jaučiu būdama mama.
Net meilės istorijų knygoj yra. Deja, nė viena nėra laiminga. Bet nuo to tik įdomiau.
Labai verta laiko knyga, netikėtas atradimas man.

[Kamile Pudzemyte · Rating 4 out of 5]

Jau antrą kartą imu skaityti knygą, kurią parašė pažįstamas žmogus, bet šįkart džiaugiuosi, nes galiu atvirai ir nuoširdžiai pasakyti - man patiko! Ir net labai!

Didelė knygos dalis mane taip įtraukė, kad galvojau tikrai vertinsiu 5/5, tačiau tam tikras pasakojimo fragmentiškumas(?) kai kuriose knygos vietose visgi pakišo koją, bent man.

Man labai labai patiko pagrindinio veikėjo vaikystės atsiminimai. Buvo daug netikėtų detalių, skaitydama ir aikčiojaiu, ir "gasp'inau", ir baisėjausi.

Apksritai, pati kalba, jos maniera, nors šaltoka ir iš esmės liūdna, man buvo be galo jauki ir kažkokiu sunkiai įvardijamu būdu artima. Reikėjo šiek tiek laiko įprasti prie "jūsinimo" ir žodžių/kreipinių "mamytė", "tėvelis", nes man toks bendravimo būdas senoviškai skamba, bet iš kitos pusės tai ir sukūrė kažkokį jaukumą, lyg skaityčiau šių laikų istoriją, bet senoje knygoje.

Didžiausias knygos pliusas - komiški perliukai. Ir tokie dažniausiai arba per liūdesį, ašaras, arba apskritai per kažkokį siaubą, bet visada labai taikliai.

Na, o įžvalgos apie mokyklą, apskritai darbo mokykloje pasakojimas man buvo dviprasmiški. Beveik iki pat romano pabaigos man tiesiog trūko kažkokios gijos tarp dviejų pasakojimo srautų. Buvo tam tikros romano vietos, kur labai viskas sukrito į vietas, tačiau kitur jausmas buvo toks, lyg autorius bandytų į vieną knygą sudėti romaną ir metodinį leidinį pedagogams :-) Ir sąmoningai suprasdama savo, kaip skaitytojos, subjektyvumą, vis svarsčiau, ar mane erzinančios vietos erzino dėl to, kad pati dirbu švietime, o knygoje aprašomas mokytojo darbas? Nes per daug analizuoju iš savo patirties?

Nepaisant to, tam tikri mokytojo gyvenimo epizodai irgi įtraukė, o pačioje pabaigoje autorius sugebėjo labai gražiai viską surišti ir viskas gražiai sustojo į vietas, žodžiu pabaiga man buvo labai "satisfying".

Turbūt daugiausia pasako tai, kiek apmąstymų užsirašiau beskaitydama šį romaną, bet nenorėdama "spoil'inti" pasiliksiu tas užrašytas mintis sau, o šiaip knyga labai tinkama diskusijai. Gal tik viena pasidalinsiu, gal neišduosiu per daug, bet romane man liko neaišku, kodėl pagrindinis veikėjas norėjo tapti rašytoju, tai pasidariau sau išvadą, kad matyt pačiam knygos autoriui taip pagailo Niko, kad, norėdamas užpildyti tą tuščią, vienišą, apdraskytą veikėjo širdį, autorius į ją įdėjo dalelę savęs - meilę rašymui :'-)

[Reda Marozienė · Rating 4 out of 5]

Knygoje yra 2 atskiros pasakojimo linijos: mokytojo gyvenimas ir jo vaikystė sovietinėje Lietuvoje. Patiko autoriaus humoro jausmas, bet pati praeities istorija labai liūdna. Užtat pasakojimas apie mokyklos gyvenimą buvo daug įdomesnis nei knygoje Mokytojo išpažintis, nes tai buvo pasakojimas, o ne fragmentai ir daug daugiau pozityvumo, nors tuo pačiu parodyti ir neigiami niuansai.

[Kristina Totoraitytė · Rating 5 out of 5]

Man knyga labai patiko. Atrodo lyg ir apie paprastus dalykus pasakoja (vaikystę, savo darbą mokykloje), bet užkabina kažką tikrai gilesnio. Tikrai ir pati būčiau norėjus tokio mokytojo, su kuriuo iš tikrųjų gali pasišnekėti ar išmokti skaičiuot komunalus :)

[Fantastiškų KŽL · Rating 3 out of 5]

3,5

https://knyguziurkes.com/2025/01/12/p...

[Gabrielė Štaraitė · Rating 4 out of 5]

Visada kitaip skaitai knygas, kurias parašė tavo pažįstami žmonės. Ypač, jei tai tavo vaikų mokytojas ir auklėtojas. Ypač, jei knygoje daug mokyklos gyvenimo. Viskas atrodo taip tikra. Greitai ir lengvai perskaityta. Rekomenduoju visiems, kas turi gimnazistų ar dirba mokykloje.