Šikamiškio kronikos

by Ieva Šidlaitė

„Šikamiškio kronikos“ - tai pasakojimas apie kitokį gyvenimą, kurį mes visi galime susikurti, jei tik išmoksime į jį žiūrėti kaip į tikrą, o ne tą, kuri matome per TV, telefonus, internetus, soctinklus. Apie gamtą, kaimą, ūkį, virtuvę, vaikus, vištas ir daržus. Apie savo vietos pasaulyje ieškojimą ir apie tai, ką atrandame, kai ieškome. Kaip galima atsisakyti visų dabar taip įprastų patogumų, paskolų, atlyginimų ir jaustis labai turtingiems.

Apie vienatvę, Dievą, stebuklus ir paprastą kasdienį buvimą.

Knyga „Šikamiškio kronikos“ skirta tiems, kurie paliko miestą ir rado savo vietą kaime, kai jiems buvo jau per 40. Kai jau žinai, ko tau reikia ir ko nereikia. Taip pat tiems, kurie dar jauni, kuriems rūpi, kaip reikės gyventi, gimdyti ir auginti vaikus, kai pasaulis verčiasi aukštyn kojomis. Jį pakeisti į gerąją pusę yra mūsų asmeninis reikalas. Tik keisdami savo gyvenimus mes galime nulemti didelius sprendimus.

192 pages, Paperback

Published January 1, 2024

Reviews

[Andrius Baležentis · Rating 4 out of 5]

Man norisi atskirti autorę kaip rašytoją ir kaip tam tikro gyvenimo būdo ambasadorę.

Pasakojimas yra nuostabiai jaukus, įtraukiantis, metantis iššūkį skaitytojo įpročiams, nuoširdus, varvantis skoniais ir jausmais, todėl knyga man paliko puikų įspūdį - Ieva talentinga rašytoja.

Tačiau negalėjau pabėgti nuo kitos minties, kad autorės gyvenimo būdas, kurį ji taip vaizdingai nupasakojo tėra bėgimas nuo kažkokių vidinių sunkumų, o ta pasaulėjauta kupina kraštutinumų, neharmoninga, lyg pasąmoningas sabotažas prieš save ir šeimą kai buitis apsunkinama tiek, kad užmirštum vidinius sunkumus. Autorės žvilgsnis momentais buvo ironiškas ar net piktokas, jautėsi nepasitikėjimas aplinka.

Man pasirodė, kad bandoma kažkaip perrašyti šiuolaikinės ekonomikos dėsinius, o tas noras pereiti is pramonės ir technologijų amžiaus atgal į žemdirbystės laikus nėra logiškas ar net įmanomas (nebent Azijos ar Afrikos regionuose, kur dar tikrai rastume natūriniais mainais grįstų santykių - tik ar tai tikrai yra siekiamybė?) Kodėl tada nešuoliuoti tiesiai į medžioklės ir klajoklių gyvenimo budą - tai irgi būtų tvaru.

Aš lieku prie nuomonės, kad grįžti į praeitį iš esmės neįmanoma. Planetoje per daug žmonių, būtina galvoti apie centralizuotą žemdirbystę, antraip ištiks visuotinis badas. Autorė idealizuoja ir vertina gyvenimą gamtoje, bet iš ko tada išlaikyti medicinos sistemą, socialines paslaugas ir pan.?

Dar man pasirodė, kad autorė yra introvertė, neigianti ekstravertiškumą, ginčijanti psichoterapiją, nors pati vargiai susitvarko su savo jausmais ir vengia pažvelgti į sunkumų kilmę.

Tai tokia labai graži, gaivališka, bet ir kupina prieštarų knyga apie žavingai sunkų gyvenimą kaime, kuris pasiteisintų, jei mus visus ištiktų visuotinis pasaulio krachas.

[Aušra Strazdaitė-Ziberkienė · Rating 5 out of 5]

“Dabar, kai įvairovės vis mažėja ir mažėja, dienos vis labiau skiriasi viena nuo kitos, ir tas džiaugsmas vis ryškiau švyti. Nes kasdien vis aiškesnis vienodumo ir paprastumo skirtingumas.” - tokiais daugiareikšmiais žodžiais baigia knygą moteris, turinti “dvi rankas, dvi kojas, vieną galvą ir visą komplektą, skirtą pradėti, nešioti ir gimdyti vaikus.” Rašymo metu 45 metų, su vyru, trimis vaikais ir begalybe ūkio gyvenanti Dzūkijos vienkiemyje.
Gera knyga. Šilta, jauki, apgobianti kaip močiutės skara, spragsinti kaip krosnis. Nepaisant visos realybės - idiliška, kupina humoro ir susitaikymo.

[Austėja Jakas · Rating 5 out of 5]

Nuoširdi, įtraukianti ir pilna šviesos knyga. Autorė labai gerai rašo. Ši knyga patiks tiems žmonėms, kurie jaučia miesto nuovargį, ieško savojo ryšio su gamta, būdų autentiškiau gyventi. Skaitai ir patiri tokį laisvės jausmą, suvokimą, kad galima gyventi kitaip, su mažiau, bet tas mažumas toks didelis ir gražus, ir jis be jokios pozos ir noro kažką įrodyt ar pasirodyt. Artimas pasaulis.

[-Vilma- · Rating 5 out of 5]

Kiek daug skirtingų jausmų sukėlė ši knyga. Iš pradžių skaitydama kiekvieną puslapį vis norejau ginčytis ir prieštarauti - kodėl taip neigiamai atsiliepiama apie miestuose gyvenančius žmones, turistus, keliautojus? Kokiai apokalipsei ši šeima bando ruoštis, kad mokosi išgyventi miškuose, pabėgti slaptais keliais ir pan?
Bet po truputį įsijaučiau į pasakojimą ir tiesiog priėmiau tokį gyvenimą kaip absoliučiai normalų šių žmonių pasirinkimą. Mes (aš) renkamės gyventi miestuose, kiti miesto negali pakęsti. Ir tai normalu ir netgi savotiškai žavu. Taip skaitydama jau pradėjau domėtis, ir kaip raugina daržoves, kokius patiekalus gamina, kaip rūpinasi gyvūnais, kaip mėgaujasi buvimu nepaliestoje gamtoje.
Ir galiausiai labai daug minčių atradau ir sau. Kaip sulėtinti tempą, kaip atrasti prasmę ir neskubėti darant kasdienius namų ruošos darbus. Kilo mintis, ir iš tiesų kodėl mes keliaujame? Ar tikrai tik tam, kad gautume naujų potyrių, patirtume naujas kultūras, pažintume naujas vietas? O gal tiesiog bėgame nuo tos kasdienybės, kurioje nesijaučiame gerai? O gal norime prieš kitus pasigirti, kur buvome, ką matėme, kokių gražių nuotraukų pasidarėme?

Tai tokia graži lėto gyvenimo knyga apie paprastų žmonių nepaprastą kasdienį gyvenimą.

[Lolita iš Kauno · Rating 3 out of 5]

Radau įdomių minčių, radau naujų minčių, radau savo minčių. Tik vieno nesuprantu ir nepritariu-tokiai aktyviai autorės šeimos medžioklei.
UPD. Perskaičius kitą knygą dėl praktikuojamos medžioklės mažinu vertinimą.

[Eglė Lašinskienė · Rating 4 out of 5]

"Darbadieniai gerai - atsibundi pagal grafiką pusę šešių, ramiai sau išgeri kavos be zyzimo į ausį ar peštynių, niautynių, kautynių. Paruoši pusryčius, išleidi vaikus į mokyklą, palesini vištas, antis, žąsis, pašeri avis, triušius ir kitus smulkius žinduolius. Išgeri papildomą puodelį kavos su vyru, ir eini ravėti, virti, skalbti, konservuoti su trumpomis mažosios pertraukėlėmis ,,noriu kaku, sysiu, duonos su sviestu ar apapa". Na juk patys žinote, įprasta paprasta moteriška diena nedideliame ūkyje. Vakare sutemus visi susirenka prie kompų, telefonų, filmų, alaus bokalų, kojinių mezgimų, pazirzia, pasišneka, pasipyksta ir ramiai nueina miegoti įprastu laiku. Viskas aišku, jauku ir paprasta. Nei pervargst nei pailsi. Tiesiog gerai."

[Guoda · Rating 5 out of 5]

Atgaiva sielai! Pavadinimas gal kiek suklaidino - maniau bus lengvo turinio knygelė ir kažko ypatingo nesitikėjau. Tačiau buvau labai maloniai nustebinta ir praturtinta, ir nekantrauju knygą padovanoti keliems žmonėms, kuriuos ji manau taip pat įkvėptų. O knygos pavadinimą vėl prisiminiau tik ją “prarijusi” :).

[Patricija · Rating 5 out of 5]

Nenorėjau, kad ši knyga baigtųsi. Taupiau, skaičiau po truputį, nes tai buvo lyg pokalbis — su geriausia drauge, su pačia savim. Kaip ir Autorė, gyvenu kaimo atsiskyrėlišką gyvenimą, kurio dažnai kiti nesupranta. Skaitant šią knygą pasijaučiau labai saugi, nes pagaliau radau tų, kurie supranta.

[Neringa Švelnienė · Rating 5 out of 5]

knygos autorė – puiki pasakotoja. Vietomis rimtai, vietomis juokingai pasakoja apie gyvenimą vienkiemyje.
Nors vietomis tarsi atrodė, kad gal apie tam tikrus dalykus rašoma per daug kategoriškai, pamąstai, permąstai ir negali nesutikti...

[Algirdas · Rating 5 out of 5]

Mano vidinė moteris skaitydama džiaugėsi :).