Jau du dešimtmečius – nuo tada, kai įžengiau į medicinos fakultetą – kone kasdien susiduriu su degančiais, perdegusiais, rūkstančiais, anglėjančiais medžiais... žmonėmis. Regiu, kaip išsekimas ilgainiui išgraužia jų jausmus, užrakina savastis, neatpažįstamai pakeičia – laužia, gniuždo, atima paskutinę galimybę jaustis laisvu ir stipriu. Vienas tokių – šios knygos herojus Antanas, išsunktas nevilties ir bejėgystės cunamio.
Tikrai nežinau geriausio sprendimo, kaip perdegimo išvengti ar iš jo kapanotis – bet nujaučiu, jog iš šios būsenos galimas ne vienas žingsnis. Rašiau šią istoriją galvodama apie pasidavusį, viltį praradusį žmogų – kviesdama drauge tyrinėti galimus gyvenimo scenarijus, semiantis įkvėpimo iš netikėtų medžių.
Autorė Barbora Jarašūnė – gydytoja, aktyvi šiuolaikinės gyvensenos tyrinėtoja bei nenurimstanti savo tikrojo kelio ieškotoja.
Gydytoja parašė knygą apie gydytojų perdegimą. Galvojau, gausiu siaubo pliūpsnį į veidą. Juoba, kad nelabai toli man tų gyvų liudininkų, kaip ten viskas būna, ieškot reikia. Anaiptol! Barbora super jautriai, bet taip pat ir super kūrybingai, ezopiškai, elegantiškai suvyniojo tokią sudėtingą temą. Sakytum, čia ir savipagalbos, ir pagalbos šaltinis! Nebūtina nė gydytoju būt! Labai gerai, kad tokia knyga gimė. Mums visiems. Ir į medžius betone dabar kitaip žiūrėsiu. Porą visai neseniai iš savo balkono išroviau 😉
Gydytojai turi daug talentų - ne tik išsiaiškinti, kuo pacientas serga ar kaip jam padėti. Jie moka, pavyzdžiui, rašyti. Ne, ne tik įrašus ligos istorijoje ar straipsnius medicininiuose žurnaluose. Gydytoja Barbora parašė pirmąją novelę ir temą pasirinko neatsitiktinę - apie perdegimą.
Veiksmas vyksta poliklinikoje. O ar žinote, kiek visko nutinka laukiant savo vizito už durų? Taip, išsirutulioja visokios dramos, užsimezga draugystės… Tai ir čia prie šeimos gydytojo kabineto susitiko įvairaus plauko personos. O kaip viskas nutiko toliau - būtina perskaityti. Na, ir paaiškės kuo čia dėti tie medžiai. Parašyta turtinga kalba, su nemažai poteksčių, bet vietomis ir su lengvu humoru.
Perdegimas gali aplankyti kiekvieną. Kai darbas pasidaro nemielas, trūksta motyvacijos, atsiranda netgi ir kūno negalavimų… Na, o medikai ypatingai didelėje rizikoje tą patirti, nes dirba labai sudėtingą ir atsakingą darbą, kupiną streso. Perdega ne tik dešimtmečius atidirbę specialistai, bet ir jauni, vos kelis metus kojas apšilę medikai. Kai kas toliau dirba autopilotu (nes juk reikia maitinti šeimą), kiti meta mediciną ir suka kitur. Deja, retkarčiais gydytojai pasirenka ir labai skaudų kelią…
O ką reikia daryti, kaip taip nenutiktų? Kalbėti apie tai, atpažinti perdegimo signalus ir padėti sau bei kitiems. Manau, kad ši novelė yra vienas iš tų būdų pagaliau pamatyti dramblį kambaryje: kad perdegusių yra visur aplink. Antra, novelėje yra aprašyta ir keli būdai, kaip iš to išeiti Kiekvienas renkasi tai, kas jam geriausia ir priimtiniausia, tik nereikia griebtis kraštutinumų.
Labai reikalinga knyga. Manau, kad tikrai ji daug kam surezonuos. Ir ne tik medikams, nes perdegti gali bet kas. Rekomenduoju paskaityti ir saugoti save.
Per dieną perskaičiau, taip įtraukė, kad norėjau iki pabaigos suskaityti. Kadangi knygą nėra ilga, tai dienos tam pakanka.
Barbora labai gražiai rašo, aš skaitydamas vis lygindavausi su savimi (ko nereikėtų daryti), bet nesugebėjau pamatyti, kad galėčiau taip gražiai parašyti. Surasti išmintingų ir prasmingų minčių. Taip gražiai nupiešti veikėjų ir jų gyvenimų.
Knyga apie viltį, apie viltį, kad gyvenimas gali būti kitoks. Jog nėra vieno atsakymo, kaip ir ką gyventi, bet galima priimti, kad gyvenimas plaukia pagal bitlų dainą LET IT BE.
Dar artima, kad apie gydytoją ir apie perdegimą, kurį dažnas gydytojas patiria. O vienoje vietoje, net ir mano profesinis kelias paliestas.
Tikiu, kaip ir Barbora, kad ši knyga gali suteikti vilties, kad galime gyventi nesudegdami. Nebus lengva, bet verta.
Ši knyga – metų netikėtumas. Žinojau, kad tai pasakojimas apie perdegimą, todėl nustebino jos apimtis, iliustruotas formatas ir istorijos neįprasta pradžia. Autorė išradingai pasitelkia alegorijas, pasakoja apie perdegimą kurdama tarsi teatrinę pjesę su šaržuotais personažais, žodžių magija piešia vaizdingą aplinkos paveikslą.
Knygoje nesiekiama nieko apibendrinti – viskas paliekama skaitytojui permąstyti, pateikiant net kelias alternatyvas interpretacijai.
Paprastai turime ironišką įsivaizdavimą, kad gydytojai moka tik neįskaitomais „kringeliais“ rašyti receptus, bet čia – toks skanus, lakoniškai gilus pasakojimas!
O labiausiai užkabino pasakojimo universalumas – gydytojų patirtį lengvai galiu perkelti į savo darbo aplinką. Todėl frazę “Aliis Inserviendo Consumor” (“Šviesdamas kitus, sudegu pats”) tikriausiai įrėminsiu ir pasikabinsiu sau prieš akis.
Labai patiko, kaip taikliai ir gražiai aprašyti skirtingi žmonių tipai, pažinau ir save, ir savo pažįstamus bei kolegas. Jaukiai ir subtiliai kalbama apie svarbią temą, ypatingai gydytojų tarpe - perdegimas! Ir net keletas idėjų kaip su juo susitvarkyti. Ačiū, Barborai, už puikią pirmąją novelę! Nesustok rašyt!
„Ar žemei įdomu, kokie pažangūs, gudrūs ar turtingi esame? Anaiptol. Taip, kaip ji prieš septynis šimtmečius priėmė praktiškai basą, kūną šiukščiais audiniais prisidengusį, lazda besiremiantį atgailaujantį viduramžių piligrimą, taip ji priima šiuolaikinį žmogų su jo techniniais batais, ultralengvomis anglies pluošto lazdomis ir begale elektroninių prietaisų”
"Praleidus pas Auksės tėvus porą dienų per šventes ar savaitgaliais, man prireikdavo daugiau nei savaitės atsigauti. Viską į save sugerdavau tačiau niekaip nespėdavau suvirškinti tokios gausybės informacijos per trumpą laiką. Prireikė bene penkiolikos metų susiprotėti, jog jų bėgimas ir pokyčiai ne visada progresas, kurio aš pats stokoju, o neretai tiesiog čiuožimas slidžiu paviršiumi vien dél judesio ir pabėgimo. Jie nemokėjo išbūti ramybėje - todėl įsisukdavo į begalę darbų ir išoriškai buvo tokie svarbūs. Kiek save atsimenu, aš gebėjau būti nelėkdamas, tačiau dažniausiai klampiai, lėtai, pelkiškai. Toks buvimas nesukuria nieko apčiuopiamo, todėl besilygindamas su anais žmonėmis bjaurus mano viduje tũnantis referentas ilgainiui ėmė mane vis labiau graužti. "
"Būti, patirti, senti, eižėti, bet tuopačiu metu išdrįsti atsiverti, priimti ir leisti gyvybei augti, įsikabinti, raitytis."
" - Gal nori pamėginti? - Vanda šiltai kalbina Jokūbą, kuris neatplėšdamas akių stebi ritmiškai kaukšinčius aliuminius virbalus. - Štai, žiūrėk, Močiutė is lėto užneria kilpelę ant judančio strypelio ir pro ją galiuku užkabina pirštu prilaikomą siūlą. "
"Tiesa, paskutines dvi-tris dekadas mezgimo schemų ar instrukcijų Vandai visiškai nebereikia - mezga iš raumenų atminties, stabteldama tik pasibaigus siūlui. Toks siūlas šiandien, akivaizdu, pasibaigia Antanui, jis stebi mikliai krutančias senutės rankas, girdi vos atskiriamą metalinį kaukštelėjimą susikirtus virbalams seka nuosekliai ilgėjančią akių eilę. Pastebėjusi, jog pora kilpų netaisyklingai susiraizgiusios, Vanda trukteli virbalą atgal, išardo porą žingsnių, ir tęsia toliau. Paprasčiau nebūna: grįžti, pataisai, pamažu judi pirmyn. O kaip pats Antanas reaguoja į klaidą? "
Labai teatrališkai ir įtraukiančiai aprašytos svarbios sunkios temos ne vien medikams, bet visiems išgyvenantiems beprasmybės jausmus, perdegusiems darbe ir gyvenime. Pabaigoje netgi pasiūlomi puikiai ir žaismingai išdėstyti sprendimų variantai. Visa tai pateikiama per grožinį tekstą. Mane stebina, kaip sėkmingai autorė panaudoja esamąjį ir būsimąjį laiką grožiniame tekste, laikau tai iššūkiu, kuris jai pavyko. Perskaičiusi jaučiuosi it paskaičiusi grožinę ir dalykinę knygą viename. Rekomenduoju perskaityti tiems, kas kadanors jautėsi ar jaučiasi dabar įstrigę gyvenimo rutinoje.
Kitokia knyga, galima perskaityti per vieną vakarą, bet nesinorėjo suryti, norėjosi pasimėgauti. Įtraukianti ir įkvepianti, jei reiktų dviems žodžiais ją apibūdint. Labiausiai patiko pabaigos, kitoks knygos sprendimas ir mano pačios mintys, kuris variantas vis gi geriausias, teisingiausias, o to perfect gi ir nėra, nebūna...
Trumpa, bet įdomiai parašyta knyga apie perdegimą. Ypač patiko netikėti siužeto vingiai ir galimybė paskaityti kelias galimas pabaigas. Galbūt tik trūko to kvapo gniaužiančio veiksmo, kad gautų 5✨️
Paprasta ir aiški knyga apie perdegimą, kuris ir mane asmeniškai buvo palietęs. Labai charakteringai aprašyti veikėjai bei trys galimos pabaigos. Juk nėra vieno teisingo kelio gyventi gyvenimą.
Labai įtraukianti, netikėta! Skaičiau ilgai, nes labai taupiau, norėjosi ištęsti tą malonumą. Kokie gyvi personažai ir labai pažįstama, svarbi tema. Ir nuo šiol visur ieškau netikėtų medžių…