1576-ieji. Rytų Europą krečia Livonijos karas. Dvi galybės – Lietuva ir Maskva – čia jau antrą dešimtmetį grumiasi žūtbūtiniuose mūšiuose. Siaučiant visa naikinančiam karui ir tvyrant sumaiščiai, į Lenkijos ir Lietuvos valdovų sostą įžengia Steponas Batoras. Įtvirtinęs savo valdžią, jis pagaliau sutelkia galingą kariuomenę ir 1579-aisiais pradeda vieną iš pačių didžiausių savo karo žygių – apgula Maskvos caro Ivano Žiauriojo užgrobtą Polocką. Šių dramatiškų įvykių sūkuryje netikėtai susikerta Žemaitijos bajoro Jono Lauryno ir vengrų pirklio dukters Anikos keliai – staiga įsiplieskusi jaunuolių meilė veikiai pakeis daugybės žmonių likimus.
Nedidelis prisiminimas iš knygų mugės. Prie Obuolio leidyklos stendo sėdi du rašytojai. Eva Mattsson su savo istorine knyga apie Kotryną Jogailaitę ir Vytis Laurynas Palūkstis. Šalia Evos sukinėjasi “Kotryna”, sąlyginai autentiška apranga papuošta moteris. Žmonės noriai eina artyn, domisi, fotografuojasi kartu. O šalia sėdi Vytis Laurynas. Sėdi vienišai. Nei kas prieina nusifotografuoti, nei parašiuko paprašyti. Gaila net truputį buvo lietuvio autoriaus. Nieko bendro šis prisiminimas su knyga neturi. Bet tokie prisiminimai kartais užsifiksuoja labiau, nei pati knyga. Apie knygą neturiu daug žodžių. Nuobodoka. Nei Stepono Batoro čia daug, nei epinės dramos, nei tie veikėjai, kuriuos autorius įvedė į pasakojimą, įdomūs. Neradau nieko, dėl ko šią knygą galėčiau rekomenduoti.
Vienas iš geresnių pastarojo meto istorinių romanų. Turiu mintyje lietuvių autorius :) Pasakojimas sodrus, dinamiškas, vienu metu polifoniškai dėliojantis dvi siužetines plokštumas - Jono ir Anikos meilės istoriją ir tuo pat metu atskleidžiantis Livonijos karo epochą. Man asmeniškai stipresnė ir įdomesnė pasirodė ta istorinė pusė. Gal todėl, kad LDK istorija visados traukė, čia sunku pasakyti... Esama romane ir visai įdomios magijos, tokios lyg iš senųjų ritualų iškylančios "markesiškos" mistikos ir dar nemažai kitų įdomių dalykų (šiurpus Ivano Žiauriojo personažas) ir t.t.