What do you think?
Rate this book
Gamtmeldžio sodas: iš dzūkiškojo dienoraščio
440 pages, Unknown Binding
First published January 1, 2013
1 person is currently reading
3 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 of 1 review
March 13, 2026
Paėmiau iš bibliotekos dvi Gudavičiaus knygas, bet pabaigęs šią, jaučiu, kad dviejų vienam ypui gali būti ir per daug, reikės pertraukėlės.
Tarsi būčiau persivalgęs tikra sunkia namine lietuviška duona - saldžiarūgšte: ir skanu, ir vietomis labai vykę pastebėjimai. Apie taip reikalingą gyvenimo lėtumą gamtoje, atsiilsint nuo visko, stebint pasaulio krustelėjimus, kvėpuojant mišku, upe ir dangumi.
Bet visa tai su drumzlių priemaišomis, o ilgainiui darosi kiek per daug tos rūgštelės, tų padūsavimų, pamokymų ir lengvo kartėlio.
Šioji knyga iš senesnių, apima 1990-2004 m. autoriaus - gamtininko, gyvenančio vienkiemyje Liškiavos apylinkėse, visokių pastebėjimų periodą. Labai puiki, taip pat ir tuo, kad dabar šitaip beveik niekas neberašo, senoji karta, kurią gal vis mažiau bėra ir kam įvertinti.
///
Bitinų miške kukuoja gegutė - viskas šaukte šaukia apie didįjį pavasario darbymetį, o aš neskubėdamas pjaunu dilgėles, dedu jas į drobinį maišelį ir žinau, kad iki pietų vis dėlto galiu ilsėtis. Virsiuos sriubos. Neturiu jokio riebesnio „prametalo“, tiktai džiovintų baravykų. Bet nieko ir nereikia, dabar atrodo, kad dilgėlės, baravykai ir perlinės kruopos - pats geriausias derinys. Juoda duona, sula, dilgėlės, kruopos, laukiniai česnakai - pats gardžiausias pavasario valgis. Gerai yra jaustis pavargusiams, kai darbas padarytas, kai, kai išalkęs turi kruopų ir dilgėlių.
///
Tolimame Kapiniškių kaime, prie Skerdzimų pievos, yra neužšalantis Samardotiškės šaltinis. Kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą eina prie to šaltinio dvi juodmargės Prano Antončiko karvės ir bėra arklys, o šią taikią procesiją lydi baltagauris šunelis Meškis. Kol šeimininkas krauna į ėdžias kvapnų Gaudiškės pievų šieną, visi tvarto gyventojai keliauja atsigerti - niekas šioje žemėje to ėjimo negali sutrukdyti.Ir todėl mums, tyčia ar netyčia visa tai pastebintiems, tas ėjimas yra svarbus erdvės ir laiko orientyras... Mąstau šitaip ir prisimenu visai neseniai girdėtą pokalbį apie informacinę visuomenę, kurioje gerai jaustis galės tik tas žmogus, kuris sugebės nuolat skubėti.
///
Ir kai sakome, kad pavasarį net akmuo kruta, kad dėl to visas šventes reikėtų atidėti, tai pamirštame pačią seniausią tiesą: darbas taip pat yra šventė. Lietuviams darbas niekada nebuvo našta - taip tvirtina ir etnografai, ir tautosakininkai, tą liudija gražios lietuvių darbo dainos.
///
...prisimenu ilgą pokalbį su Juozu Apučiu. Tai buvo vasarą Zervynose. Kalbėjome, žinoma, apie kaimą, apie tai, kad dvyliktokai dabar vargiai besupranta ir Aputį, ir Granauską. Miestietis moksleivis nebesuvokia pačių paprasčiausių kaimo realijų. Ir kai tos realijos kūrinyje iškyla kaip simboliai <...> skaitytojas to net nepastebi.<...> Juozo Apučio romane „Smėlynuose negalima sustoti“ vienas įsimintinas herojus yra „senovinis žmogus Vinculis“. Tas Vinculis, nešdamas paprastą lentą, iš kurios žada daryti lentyną girininko knygoms, sako, kad čia esanti labai gera, senovinė lenta. Ką tai reiškia?<...> Lenta, kurią surado Vinculis, vertinama ir giriama todėl, kad ji tikrai sena, dar prieškarinė. O tada mišką kirto tik žiemą, kai medis kietesnis, kai jame mažiau syvų, taigi toji lenta yra stipresnė už šiandien išpjautą lentą.<...>ši paprasta detalė Juozo Apučio romane iškyla kaip metafora: galvojame juk ir apie tai, kad ne tik senovinė lenta, bet ir senovinis gyvenimas buvo tvirtesnis, ramesnis patikimesnis. Buvo aiškus gyvenimo ritmas ir konkrečių ūkio darbų seka.
///
Prisimenu, kad garsus ūkininkas Džonas Seimuras niekuomet nepamiršdavo štai tokios smulkmenos: po jauno vaismedžio šaknim pakasdavo pastipusį šunį. Ir visi jo kaimynai stebėdavosi, kodėl tie vaismedžiai taip greitai auga... Tų šunų jam parūpindavo veterinarijos gydytojas.
///
Kokia ilga, kokia saulėta bobų vasara!<...> O ant sausos pušies šakų nutupia penki žalvarniai. Kokie mėlyni dabar tie paukščiai, kai leidžiasi raudona saulė ir vakarinis dangaus skliiautas nusidažo ryškia avietine spalva! Javų laukuose dar ieško pabirusių grūdų karveliai veršuliai, virš nemuno skraido pilkieji garniai, o žalvarniai tupi ir laukia, kol nusileis saulė... Aš žvelgiu į niekur neskubančius žalvarnius ir galvoju: vėlų rudenį ir žmogus turėtų kuo ilgiau žiūrėti į saulę, kad ir žeimą galėtų ta šviesa susišildyti. O juk šitaip ir visas mūsų gyvenimas atrodo: kiek išsaugai gražiausių prisiminimų - tiek jie paskui ir sušildo niūriausias dienas, kurių dar niekas nėra išvengęs.
Tarsi būčiau persivalgęs tikra sunkia namine lietuviška duona - saldžiarūgšte: ir skanu, ir vietomis labai vykę pastebėjimai. Apie taip reikalingą gyvenimo lėtumą gamtoje, atsiilsint nuo visko, stebint pasaulio krustelėjimus, kvėpuojant mišku, upe ir dangumi.
Bet visa tai su drumzlių priemaišomis, o ilgainiui darosi kiek per daug tos rūgštelės, tų padūsavimų, pamokymų ir lengvo kartėlio.
Šioji knyga iš senesnių, apima 1990-2004 m. autoriaus - gamtininko, gyvenančio vienkiemyje Liškiavos apylinkėse, visokių pastebėjimų periodą. Labai puiki, taip pat ir tuo, kad dabar šitaip beveik niekas neberašo, senoji karta, kurią gal vis mažiau bėra ir kam įvertinti.
///
Bitinų miške kukuoja gegutė - viskas šaukte šaukia apie didįjį pavasario darbymetį, o aš neskubėdamas pjaunu dilgėles, dedu jas į drobinį maišelį ir žinau, kad iki pietų vis dėlto galiu ilsėtis. Virsiuos sriubos. Neturiu jokio riebesnio „prametalo“, tiktai džiovintų baravykų. Bet nieko ir nereikia, dabar atrodo, kad dilgėlės, baravykai ir perlinės kruopos - pats geriausias derinys. Juoda duona, sula, dilgėlės, kruopos, laukiniai česnakai - pats gardžiausias pavasario valgis. Gerai yra jaustis pavargusiams, kai darbas padarytas, kai, kai išalkęs turi kruopų ir dilgėlių.
///
Tolimame Kapiniškių kaime, prie Skerdzimų pievos, yra neužšalantis Samardotiškės šaltinis. Kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą eina prie to šaltinio dvi juodmargės Prano Antončiko karvės ir bėra arklys, o šią taikią procesiją lydi baltagauris šunelis Meškis. Kol šeimininkas krauna į ėdžias kvapnų Gaudiškės pievų šieną, visi tvarto gyventojai keliauja atsigerti - niekas šioje žemėje to ėjimo negali sutrukdyti.Ir todėl mums, tyčia ar netyčia visa tai pastebintiems, tas ėjimas yra svarbus erdvės ir laiko orientyras... Mąstau šitaip ir prisimenu visai neseniai girdėtą pokalbį apie informacinę visuomenę, kurioje gerai jaustis galės tik tas žmogus, kuris sugebės nuolat skubėti.
///
Ir kai sakome, kad pavasarį net akmuo kruta, kad dėl to visas šventes reikėtų atidėti, tai pamirštame pačią seniausią tiesą: darbas taip pat yra šventė. Lietuviams darbas niekada nebuvo našta - taip tvirtina ir etnografai, ir tautosakininkai, tą liudija gražios lietuvių darbo dainos.
///
...prisimenu ilgą pokalbį su Juozu Apučiu. Tai buvo vasarą Zervynose. Kalbėjome, žinoma, apie kaimą, apie tai, kad dvyliktokai dabar vargiai besupranta ir Aputį, ir Granauską. Miestietis moksleivis nebesuvokia pačių paprasčiausių kaimo realijų. Ir kai tos realijos kūrinyje iškyla kaip simboliai <...> skaitytojas to net nepastebi.<...> Juozo Apučio romane „Smėlynuose negalima sustoti“ vienas įsimintinas herojus yra „senovinis žmogus Vinculis“. Tas Vinculis, nešdamas paprastą lentą, iš kurios žada daryti lentyną girininko knygoms, sako, kad čia esanti labai gera, senovinė lenta. Ką tai reiškia?<...> Lenta, kurią surado Vinculis, vertinama ir giriama todėl, kad ji tikrai sena, dar prieškarinė. O tada mišką kirto tik žiemą, kai medis kietesnis, kai jame mažiau syvų, taigi toji lenta yra stipresnė už šiandien išpjautą lentą.<...>ši paprasta detalė Juozo Apučio romane iškyla kaip metafora: galvojame juk ir apie tai, kad ne tik senovinė lenta, bet ir senovinis gyvenimas buvo tvirtesnis, ramesnis patikimesnis. Buvo aiškus gyvenimo ritmas ir konkrečių ūkio darbų seka.
///
Prisimenu, kad garsus ūkininkas Džonas Seimuras niekuomet nepamiršdavo štai tokios smulkmenos: po jauno vaismedžio šaknim pakasdavo pastipusį šunį. Ir visi jo kaimynai stebėdavosi, kodėl tie vaismedžiai taip greitai auga... Tų šunų jam parūpindavo veterinarijos gydytojas.
///
Kokia ilga, kokia saulėta bobų vasara!<...> O ant sausos pušies šakų nutupia penki žalvarniai. Kokie mėlyni dabar tie paukščiai, kai leidžiasi raudona saulė ir vakarinis dangaus skliiautas nusidažo ryškia avietine spalva! Javų laukuose dar ieško pabirusių grūdų karveliai veršuliai, virš nemuno skraido pilkieji garniai, o žalvarniai tupi ir laukia, kol nusileis saulė... Aš žvelgiu į niekur neskubančius žalvarnius ir galvoju: vėlų rudenį ir žmogus turėtų kuo ilgiau žiūrėti į saulę, kad ir žeimą galėtų ta šviesa susišildyti. O juk šitaip ir visas mūsų gyvenimas atrodo: kiek išsaugai gražiausių prisiminimų - tiek jie paskui ir sušildo niūriausias dienas, kurių dar niekas nėra išvengęs.
Displaying 1 of 1 review