What do you think?
Rate this book
Devyni mėnesiai kariuomenėje: Be pagražinimų
Būdama 31 metų, palikusi įsibėgėjančią karjerą ir mėgstamas veiklas, knygos autorė Raminta Bekešiūtė išėjo atiduoti duoklės Tėvynei. Devynis mėnesius kaip savanorė atliko nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalione. Savo džiaugsmus ir nuoskaudas, patirtis ir baimes sudėjo į dienoraštį. Knygoje viskas pateikta be pagražinimų ir filtrų. Apie pritrintas kojas ir bemieges naktis, apie savivertę ir jausmus, apimančius rankose laikant ginklą. Apie netvarkingai paklotas lovas ir valgyklos maistą. Apie šauktinius, kokie jie dabar ir kokie į tarnybą ateidavo anksčiau. Kaip pasikeitė jaunimas ir kiek kiekvienas širdyje esame patriotas. Apie visa tai ir ne tik – šioje knygoje.
288 pages, Hardcover
Published January 1, 2024
1 person is currently reading
43 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 7 of 7 reviews
May 21, 2024
2.5/5
Knyga, sukėlusi nemažai neigiamų emocijų. Labiausiai gal dėl to, kad nėra aišku, kodėl gi autorė į kariuomenę eiti pasirenka – kaip ir akivaizdu, kad nelengva ir bus rimtų reikalų, bet nuoskaudų ir zyzimo čia daug. Žmogiškai labai suprantu, užjaučiu, bet tuo pačiu kyla klausimas – ar tikrai savanoriškai nuėjus į kariuomenę verta nuolat klausinėti „kodėl?“ Ar tikrai viskas tik blogai? Ar tikrai aplinkui tiek durnų, jei pati prisipažįsta net himno viso negalėjusi ant lapo užrašyti? Vienu metu autorė ir kaltina tuos, kurie vis zyzia, bet ir pati nelabai ką daugiau daro. Parašyta dienoraščio forma, knyga nėra ilga, tačiau pabosta, trūksta įdomesnių istorijų. Daugiausia skundų ir buitinio seksizmo. Ir ne iš kitų kareivių (nors, aišku, yra ir iš jų), net autorei pačiai pabrėžiant, kad tėvai džiaugėsi, kai į kariuomenę nuėjo brolis, o kai ji - ne. Bet iš pačios autorės sau pačiai. Vis pabrėžiamas moteriškumas ir sulyginimai su tuo, kas su juo stereotipiškai siejasi. Vis pamini, kad va, kosmetinėje vietos tušui tai neatsirado, kažką rinkosi „tiek pat, kiek raudoną lūpdažį“, kaip žvalgyba asocijuojasi su „romantika“, bet pasirodo, „nieko bendro su romantika neturi!“, kaip ir tarnavimas Klaipėdoje nėra labai romantiškas, nors prie jūros.
Autorė vis stebisi „vyriškumo ženklais“, kai jai kareiviai kuo nors padeda, stebisi spintele kareivinėse, kurioje „suknelės ir nepasikabins“. Stebisi dėl lovos klojimo: „pasirodo, tie moteriški įgūdžiai, kurie, rodos, turi būti įaugę mums į kraują, nėra taip gerai išlavinti, kaip tikėjomės“. Stebisi, kad uniforma neatrodo baisiai patraukliai, kolegė jai skundžiasi, kad moterys „iš prigimties silpnesnės“, nuolat pabrėžia, kad tų visokių vyriškų dalykų ji nesupranta, apie visokius kalibrus net negirdėjus. Autorė vis „pamina savo moterišką išdidumą“, svarsto, kad „vaikinams nekyla jokių klausimų ten, kur kyla merginoms“, „vis dar galvoju apie svorį ir celiulitą ant šiknos“ (celiulitas irgi vaidina rimtą, pastovų vaidmenį), o ir dar nepraleidžia progos pakomentuoti svetimų figūrų, svorio ir „šiknų“. Žodžiu, erzino skaitant. O blogiausia, kad tai, kas ėjo koja kojon su tuo, kas nervino, net nebuvo įdomu.
Knyga, sukėlusi nemažai neigiamų emocijų. Labiausiai gal dėl to, kad nėra aišku, kodėl gi autorė į kariuomenę eiti pasirenka – kaip ir akivaizdu, kad nelengva ir bus rimtų reikalų, bet nuoskaudų ir zyzimo čia daug. Žmogiškai labai suprantu, užjaučiu, bet tuo pačiu kyla klausimas – ar tikrai savanoriškai nuėjus į kariuomenę verta nuolat klausinėti „kodėl?“ Ar tikrai viskas tik blogai? Ar tikrai aplinkui tiek durnų, jei pati prisipažįsta net himno viso negalėjusi ant lapo užrašyti? Vienu metu autorė ir kaltina tuos, kurie vis zyzia, bet ir pati nelabai ką daugiau daro. Parašyta dienoraščio forma, knyga nėra ilga, tačiau pabosta, trūksta įdomesnių istorijų. Daugiausia skundų ir buitinio seksizmo. Ir ne iš kitų kareivių (nors, aišku, yra ir iš jų), net autorei pačiai pabrėžiant, kad tėvai džiaugėsi, kai į kariuomenę nuėjo brolis, o kai ji - ne. Bet iš pačios autorės sau pačiai. Vis pabrėžiamas moteriškumas ir sulyginimai su tuo, kas su juo stereotipiškai siejasi. Vis pamini, kad va, kosmetinėje vietos tušui tai neatsirado, kažką rinkosi „tiek pat, kiek raudoną lūpdažį“, kaip žvalgyba asocijuojasi su „romantika“, bet pasirodo, „nieko bendro su romantika neturi!“, kaip ir tarnavimas Klaipėdoje nėra labai romantiškas, nors prie jūros.
Autorė vis stebisi „vyriškumo ženklais“, kai jai kareiviai kuo nors padeda, stebisi spintele kareivinėse, kurioje „suknelės ir nepasikabins“. Stebisi dėl lovos klojimo: „pasirodo, tie moteriški įgūdžiai, kurie, rodos, turi būti įaugę mums į kraują, nėra taip gerai išlavinti, kaip tikėjomės“. Stebisi, kad uniforma neatrodo baisiai patraukliai, kolegė jai skundžiasi, kad moterys „iš prigimties silpnesnės“, nuolat pabrėžia, kad tų visokių vyriškų dalykų ji nesupranta, apie visokius kalibrus net negirdėjus. Autorė vis „pamina savo moterišką išdidumą“, svarsto, kad „vaikinams nekyla jokių klausimų ten, kur kyla merginoms“, „vis dar galvoju apie svorį ir celiulitą ant šiknos“ (celiulitas irgi vaidina rimtą, pastovų vaidmenį), o ir dar nepraleidžia progos pakomentuoti svetimų figūrų, svorio ir „šiknų“. Žodžiu, erzino skaitant. O blogiausia, kad tai, kas ėjo koja kojon su tuo, kas nervino, net nebuvo įdomu.
March 19, 2024
Labai patiko!!!!Tai nuostabi knyga, kurioje Raminta Bekešiūtė atskleidžia savo patirtį kariuomenėje. Ji atvirai dalinasi savo iššūkiais, emocijomis ir nuotykiais. Rekomenduoju perskaityti visoms merginoms, o ypač toms, kurios planuoja eiti į kariuomene. Raminta Bekešiūtė yra įkvėpimas ir pavyzdys daugeliui jaunų merginų, kad jos taip pat gali siekti savo tikslų ir įveikti iššūkius, net jei tai yra netradicinė sritis. ✨👑
May 17, 2024
Iš pradžių buvo įdomu, bet po to jau kažkaip prailgo... įdomiausia pasidarė detalės apie kariuomenę, šauktinių gyvenimo rutiną.
August 16, 2024
Labai gerai.
Paprastai, aiškiai, nenucackintai, atvirai - ir akivaizdžiai nepataikaujant LK. Subjektyviai, bet ne aršiai. Nevengiant emocijų (net pabrėžiant jas), bet ne emocionaliai.
Labai rekomenduoju tiems, kam įdomu praktinė karyba, kas planuoja atlikti privalomąją, savanorišką ar šaulių tarnybą. Gal ir komendantinę.
O ir šiaip, kiekvienam. Nes ko gero, anksčiau ar vėliau su gynyba visiems mums teks vienaip ar kitaip susidurti.
Penki sausiakai iš penkių.
Paprastai, aiškiai, nenucackintai, atvirai - ir akivaizdžiai nepataikaujant LK. Subjektyviai, bet ne aršiai. Nevengiant emocijų (net pabrėžiant jas), bet ne emocionaliai.
Labai rekomenduoju tiems, kam įdomu praktinė karyba, kas planuoja atlikti privalomąją, savanorišką ar šaulių tarnybą. Gal ir komendantinę.
O ir šiaip, kiekvienam. Nes ko gero, anksčiau ar vėliau su gynyba visiems mums teks vienaip ar kitaip susidurti.
Penki sausiakai iš penkių.
November 11, 2024
Kaip mergina kuri eis į kariuomenę savo noru, tokios knygos man tik dar labiau įrodo, kad labai stipriai to noriu. Labai smagu skaityti ir matyti visus nepasitenkinimus ir gražias akimirkas. Nekantrauju savo kailiu patirti visą ,,vargą”.
,,Nes tikrą draugą nelaimėje pažinsi”
,,Nes tikrą draugą nelaimėje pažinsi”
August 16, 2025
Seksizmo, nepagarbos kupina knyga, šlovinanti neetišką ir nepagarbų elgesį. Visgi gana atvirai kalba apie mažesnes problemas kariuomenėje.
February 29, 2024
Labai patiko! Lengva skaityti, nes knyga parašyta dienoraščio forma. Knyga įtraukė taip, jog buvo sunku paleisti iš rankų ir norėjosi tik skaityti ir sužinoti kas vyks toliau. Knyga atvirai ir įdomiai supažindino su kasdieniu kariuomenės gyvenimu ir iššūkiais!🤩📚
Displaying 1 - 7 of 7 reviews