Išleidusi Rolando Rastausko, arba RoRa, esė trilogiją, „Apostrofa“ dažnai buvo raginama tai pakartoti unikalųjį Kitą pasaulį, tai sudaryti geriausiųjų esė rinktinę. Šito darbo ėmėsi pats autorius, ne tik kruopščiai peržiūrėdamas savo aukso fondą, bet ir ieškodamas ašies, ant kurios būtų galima verti vienijančios temos persmelktus tekstus. Taip gimė kelionių ir klajonių knyga „Verkianti bronza“ (ne, tai ne apie Olimpinių žaidynių apdovanojimą!), kurioje įvairiais būdais atspindėta ir apmąstyta turbūt dažnam į civilizuoto pasaulio „apytaką“ po ilgų gyvenimo už geležinės uždangos metų sugrįžtančio keliautojo-bastūno-turisto triada.
Autorius ne tik iš naujo perskaitė ir kai kur išplėtojo tai, kas ilgainiui virto grynaisiais memuarais, savotišku „saviugdos romanu“, bet ir parašė lakoniškus komentarus.
***
Jei „menas tampa gyvenimu tik įsikišus policijai“, tai kelionės malonumą kartais gali pajusti tik įsikišus Rastauskui. Kaip pavasarį sėklas pažadina šiluma, taip prišnerkštas ar liuksusinis automobilis, keltas, vagonas, lėktuvas ir patikimiausia transporto priemonė — atmintis — treniruoja šito autoriaus fantaziją ir pojūčius kitai „lygai“. O gal — kitai ligai, kaip pažiūrėsi... Apsikrėtęs skaitytojas ima matyti, užuosti ir skanauti pasakotojo erdvėlaikio meniu ir lieka su reta diagnoze — KITO kelionėje patirta SAVO ekstaze.
Lygiomis teisėmis su pasaulinės kultūros artefaktais autoriaus kelionmaišyje gyvena ir praeiviai, eilėraščių nuotrupos, įspūdžių ir promilių kokteiliai, sapnai, panašūs į tikrovę, ir tikrovė, panaši į sapną.
Tikėtina, kad pagrindinis atradimas skaitant „Verkiančią bronzą“ bus paties autoriaus tiesa, atrasta Londone: pasaulis iš tikrųjų daug didesnis ir įvairesnis, nei tikėjaisi. Taip pat tikėtina, kad jei būsite skaitę šią knygą, atvykę į „subjektyviai tiksliai“ pajustas vietas — Niujorką ir Berlyną, Maskvą ir Minską (dabar jau — vargiai), Stokholmą ir Veneciją, sėdėdami kavinėse, vaikštinėdami kapinėse, parkuose, gatvėmis — viską aplink matysite ir šios knygos autoriaus akimis. Stoties laikrodis nebus tik laikrodis. Jo ciferblatas bus susapnuotas Dalí. Važiuosite geležinkelio gysločiu. Apšnerkštas šaligatvis taps pakilimo taku. O pravažiuojančio — tekste! — motociklo žibintas jus nušvies kaip pagrindinį pasirinktą taikinį.
Giedra Radvilavičiūtė
***
Knygos ištrauka:
"Keliautoją gena ne smalsumas ir ne snobizmas, o atsivėrusi dykuma. Dykuma, kuri dabar visados su tavimi, bičiuli. Štai nuo tos vidinės dykumos ir bėgama į tikrąsias. Niekada nepamiršiu vienos Maxo Frischo „Dienoraščių“ frazės, sukrėtusios mane paauglystėje: keliaujama tam, kad sutiktumei žmones, kurie nemano pažįstą tave kiaurai. Štai dėl ko vaikai bėga iš namų — nuo tėvų jiems nukaltų „pažinimo“ grandinių! Nuo žudančio gimdytojų (vėliau mokytojų, bendradarbių, viršininkų) atsainumo, atmetančio bet kokią nuoširdaus dialogo galimybę. Vaikai bėga „teisingai“ — neskaičiuodami! Juos atranda nežinia kaip atsidūrusius nežinia kur. Tasai aklas dūris jau išpranašauja vaike tūnantį klajūną — toks nesustos. Tokio lengvai nepapirksi tėviškų ar patriotiškų banalybių rinkiniu. Tokiam tėvynė bus visas žemės rutulys ir netgi dar kažkas daugiau. Tokio nepririš jokia korporacija. Toks neis mirti už gražius žodžius. Toks paprasčiausiai eis. Eis ir eis. Kol nekris ant molinių aslos grindų kur nors Maroke. Taip ir nepasiurbčiojęs arbatos Sacharoje. Nusėstas musių. Visas."
Kai mugėje lėtai stūmiausi į knygos pristatymą, manęs paklausė, kodėl šiandien verta skaityti Rastauską. Puikus klausimas. Iš tikrųjų nežinau. Ir tai ne visada į bloga gerai parašytiems tekstams.
Ši knyga man patiko taip, kaip patinka skaityti kultūringą Vakarų modernizmo klasiką. Buvo įdomu sekti užfiksuotą XX amžiaus patricijų laikyseną, kai kūrėjas save pateikia viešumai per bohemišką malonumą, atvirai elitarizuoja menininkų aplinką. Bent jau man nei anuomet, nei dabar ji neatrodo meinstrymas, o kuo toliau, tuo labiau tolsta. Tad „Verkianti bronza“ į tai leidžia pažiūrėti pro Rastausko objektyvą. Tokia laikysena daug duoda Rastausko tekstams. Pirmiausia jis kalba kaip savo skoniu pasitikintis intelektualas, kaip subjektyvus autoritetas. Kelionės skersai Europą čia vyksta ne į save, ne mąstant keistis ar keisti kitus, ne svetur ko nors atrasti, tačiau hedonistiškai paaukojamos menui ir saviraiškai. Tad nieko keisto, kad buvimas svetur aistrina vaizduotę tirštą įvykio kontekstą paversti stilingu tekstu. Pvz., po 1993 m. pirmuosius nepriklausomybės metus Lenkijoje eseistas aprašo ne publicistiškai, o perteikia atmosferą, likdamas svečio pozicijoje.
Iš Rastausko neatimsi dendiško gebėjimo žinomus dalykus parodyti nepakartojamai. Čia daug „aš“, kuris slypi stiliuje. Dėl to tekstai manieringi (tiesa, dabar jau mažiau), bet juose nesitenkinama paviršiniu vaizdingumu. Jo ironija sąmoningai nevulgarina (arba atvirkščiai nugali kasdienybės vulgarumą kultūros kalba). Tai būdinga poezijai ar literatūrai plačiąja prasme. Todėl įmanoma sekti apie ką Rastauskas rašo, bet nebus lengva nupasakoti apie ką parašė (esė siužetas nušautas). Ir nieko baisaus, jei perskaičius įsimena ne užfiksuotas faktas, o originalus aforizmas. Geriausioje eseistikoje Rastauskas pasaulį verčia aristokratiško klajūno stebimu ir kuriamu teatru. Vienas iš jo tikslų - žavėti per intelektualią kalbą, lavinti estetiką, įgyti atsparumo provincialumui. Nors jame netrūksta patricijaus etikečių plebsui, moterys tėra prizai ir mūzos genijams, į jo teksto nuotykį leistis man buvo malonu.
Ko gero, šioje knygoje autorius jaučia, kad jo per 30 metų rašytų travelogų svoris nebe tas pats, tik neketina pasiduoti. Patiko, kad tokia gaida netgi išnaudojama (ypač 2022–2023 m. tekstai), todėl į praeitį Rastauskas žvelgia kaip į praeitį. Pavyko žavus hommage à XX a. ir jame RoRa aiškiai nori palikti savo pėdsaką.
Nuostabus kelionių džiazas, vedantis skaitytoją pačių keisčiausių gatvelių labirintais. Bene įspūdingiausia šios kelionės ypatybė - galimybė stabtelėti šalia pačių įvairiausių kultūros grandų ir žvelgiant į jų palikimą ar jaučiant efemerišką didžiųjų buvimą išgerti taurę vyno pačiose keisčiausiose kavinėse ar knaipėse, nors į kai kurias, įtariu, realybėje visai nenorėčiau užsukti. Žavi rastauskiška žodžio transformacijos galia, atmosferiški vietų aprašymai ir kvapą gniaužia neįtikėtina erudicija, intersų karuselė ir kultūros (o kai kada ir bravūros) pajautimo galia. Mano supratimu, kelet tekstų galėjo rinkinyje ir nebūti, bet visa kita - įkvepianti galimybė apgalvoti ir save - turistas ar keliautojas esame, kai nuklystame į įvairiausius pasaulio taškus. Ir ko juose ieškome.
Intelektualo žaisningi pamąstymai, prisiminimai apie keliones Italijoje, Lenkijoje, Latvijoje, JAV ir kt. Daug humoro, satyros, bandymų atrasti buvimo kt. šalyje prasmę per kultūros, neįprastų įžvalgų, susijusių su humoru, sarkazmu. Verta skirti laiko skaitymui, jei norite daugiau sužinoti apie kelionių kt. supratimą.