What do you think?
Rate this book
Oda, kvepianti chalva
Neįprasta meilės istorija įtraukia žodinga, vaizdinga kalba, ironija, saviironija ir intriguojančiu siužetu.
Iki pat romano pabaigos dėmesį prikausto pagrindinės veikėjos vidinė slinktis, veikėjų charakterių vingiai. Knyga kelia daug aktualių klausimų, su kuriais žmonės gali susidurti meilės aklavietės pinklėse. Priverčia susimąstyti apie savo gyvenimo prasmę bei beprasmybę ir priversti ieškoti tikrojo gyvenimo kelio.
Iki pat romano pabaigos dėmesį prikausto pagrindinės veikėjos vidinė slinktis, veikėjų charakterių vingiai. Knyga kelia daug aktualių klausimų, su kuriais žmonės gali susidurti meilės aklavietės pinklėse. Priverčia susimąstyti apie savo gyvenimo prasmę bei beprasmybę ir priversti ieškoti tikrojo gyvenimo kelio.
272 pages, Paperback
First published January 1, 2023
2 people are currently reading
55 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 14 of 14 reviews
June 30, 2024
2/5
Spėju, prasilenkė mano lūkesčiai su realybe. Tikėjausi modernaus skaitinio, jaunatviško, gal net Sally Rooney‘iško, o jis toks purvinas paaugliškas 90s Vilniaus: apšiurę butai, lendantys diedai baruose, skaičiuojami centai, miegojimas laiptinėj ir desperacija. Veikėjai labiau atspindžiai ar šešėliai, be praeities ir be ateities, tik dabar, tik savo skausme, tik skaitytojo spėliojime, kurie ten kalti. Ir, deja, visus norisi papurtyti, nei už vieną nesinori sirgti ir nelabai rūpi likimai. Gal nes kilo klausimas – kokia istorijos prasmė? Gal nes daugiau įspūdžio, kad bandyta pasakyti gražiau, o ne tiesiog papasakoti? Tarsi žaidžiama kalba, bet tik metaforomis, tik palyginimais, tik skambesiais, dideliais, nes išpūstais, dailiai skambančiais, bet ar ką nors pasakančiais? Ir kur pakaktų vieno stiliaus žingsnio, nueinama ištisi kilometrai, tik kur jais vedama? Viltį, kad kas nors dar nutiks, pakeitė nusivylimas – negi tik tiek?
Trūko ir atidesnio žvilgsnio į tekstą – gausu korektūros klaidų, vietomis net neaišku, ką bandoma pasakyti, brand‘ai su klaidom, dainų ištraukos irgi. Ir nors labai norėčiau rasti ką geresnio, gražesnio pasakyti apie literatūrinį debiutą, nors suprantu, gal ne aš auditorija, man pasirodė, kad knyga senoviška ne pačia geriausia prasme. Senoviška tuo kažkokiu nebeatpažįstamu nykiu liūdesiu (nors gi ne mano burbulo bėda, gi daug kam trūksta pinigų, įskaitant mane, gi daug kas uodžia pelėsį savo namuose, bet kažkaip šieji romano žmonės net nustebino, kai išsitraukė telefonus, tarsi būtų rašoma ne apie šiuos laikus), klampia tamsa, susikoncentravimu tik į vyrą, tuo nykiu buiteku, su kuriuo asocijuojasi „meniški“ seni lietuviški filmai. Na, užtat gražus viršelis. Ir maketo šriftas gražus.
Spėju, prasilenkė mano lūkesčiai su realybe. Tikėjausi modernaus skaitinio, jaunatviško, gal net Sally Rooney‘iško, o jis toks purvinas paaugliškas 90s Vilniaus: apšiurę butai, lendantys diedai baruose, skaičiuojami centai, miegojimas laiptinėj ir desperacija. Veikėjai labiau atspindžiai ar šešėliai, be praeities ir be ateities, tik dabar, tik savo skausme, tik skaitytojo spėliojime, kurie ten kalti. Ir, deja, visus norisi papurtyti, nei už vieną nesinori sirgti ir nelabai rūpi likimai. Gal nes kilo klausimas – kokia istorijos prasmė? Gal nes daugiau įspūdžio, kad bandyta pasakyti gražiau, o ne tiesiog papasakoti? Tarsi žaidžiama kalba, bet tik metaforomis, tik palyginimais, tik skambesiais, dideliais, nes išpūstais, dailiai skambančiais, bet ar ką nors pasakančiais? Ir kur pakaktų vieno stiliaus žingsnio, nueinama ištisi kilometrai, tik kur jais vedama? Viltį, kad kas nors dar nutiks, pakeitė nusivylimas – negi tik tiek?
Trūko ir atidesnio žvilgsnio į tekstą – gausu korektūros klaidų, vietomis net neaišku, ką bandoma pasakyti, brand‘ai su klaidom, dainų ištraukos irgi. Ir nors labai norėčiau rasti ką geresnio, gražesnio pasakyti apie literatūrinį debiutą, nors suprantu, gal ne aš auditorija, man pasirodė, kad knyga senoviška ne pačia geriausia prasme. Senoviška tuo kažkokiu nebeatpažįstamu nykiu liūdesiu (nors gi ne mano burbulo bėda, gi daug kam trūksta pinigų, įskaitant mane, gi daug kas uodžia pelėsį savo namuose, bet kažkaip šieji romano žmonės net nustebino, kai išsitraukė telefonus, tarsi būtų rašoma ne apie šiuos laikus), klampia tamsa, susikoncentravimu tik į vyrą, tuo nykiu buiteku, su kuriuo asocijuojasi „meniški“ seni lietuviški filmai. Na, užtat gražus viršelis. Ir maketo šriftas gražus.
June 29, 2024
Kokiu keistu metu mane pasiekė ši knyga. Akimirką kitą net nusigandau, nes dalykai tarsi iš mano gyvenimo persikėlė į tekstą. Santykiai su tokiu kaip Nojus man pažįstami, iš jų ištrūkti geba ne visi, tad stipriai linkėjau Ramintai atsikvošėti, susivokti ir pamatyti. Ir taip visą nedidelės apimties romaną.
Apie ką ši nuostabiai pavadinta ir apipavidalinta knyga? Tikrai apie meilę. Viską griaunančią, aižančią, laužančią. Nutempiančią dugnop, už plaukų ištraukiančią į parviršių ir vėl procesą kartojančią. Ir dar ši knyga yra narcizus ir tai, kaip stipriai jie paveikia kitus žmones, kaip ištrina visas įmanomas ribas ir kaip numenkina aukų savivertę iki tokio lygio, kad net pats nesupranti, ar tu gali padaryti sau įprastus, kasdienius dalykus, ar tokie gebėjimai dingo.
Šis romanas man priminė Linklaterio trilogiją savo atmosfera. Du, gyvenime pasimetę žmonės, kurie eina, kalbasi, pykstasi. Būtų viskas puiku, tik rodosi, tik viena pusė nori iš tiesų kalbėtis, o kitai… sunku skaityti apie kone maniakišką meilę, kai žmogus rūpi taip, kad pamini absoliučiai viską, kas tau svarbu. Vis tik nenustebčiau ir norėčiau, kad knyga būtų labiau kažkur pastebėta. Nujaučiu jai iškalamą gana aukštą prabos skaičiuką literūrinės vertės horizontuose.
Kasdienybės smulkmenų, kvapų, spalvų, pastebėjimas yra šios autorės „arkliukas“. Žinau, kad neverta ir nereikia gilintis į tas smulkmenas, čia ne teksto suvokimas, tačiau romane tikrai žaviai atskleidžiama pasakojimo nuotaika per kambario aprašymus, daiktų vietą, šviesos kritimo kampus ir kitas detales. Man tai patiko. Dėl tokių aprašymų galėjau labiau įsijausti ir pasteabėti Ramintos emocinius svyravimus.
Čia yra meilės istorija, tik ar laiminga. Ar laiminga ji buvo ir iš pat pradžių? Ar Raminta jautė pilnavertį santykį su Nojumi, ar jausmas ją tiesiog užvaldė? Klausimai, klausimai. Čia yra vienas iš tų retų variantų, kai norėčiau žinoti, kad Ramintai viskas gerai. Kad ji išsikapstė. Mintyse jau nusipiešiau sau pabaigą ir palieku plačiau nekomentavusi, nes gerbiu autorės pasirinkimą knygą pabaigti taip, kaip ji baigėsi.
Autorės dovana.
Apie ką ši nuostabiai pavadinta ir apipavidalinta knyga? Tikrai apie meilę. Viską griaunančią, aižančią, laužančią. Nutempiančią dugnop, už plaukų ištraukiančią į parviršių ir vėl procesą kartojančią. Ir dar ši knyga yra narcizus ir tai, kaip stipriai jie paveikia kitus žmones, kaip ištrina visas įmanomas ribas ir kaip numenkina aukų savivertę iki tokio lygio, kad net pats nesupranti, ar tu gali padaryti sau įprastus, kasdienius dalykus, ar tokie gebėjimai dingo.
Šis romanas man priminė Linklaterio trilogiją savo atmosfera. Du, gyvenime pasimetę žmonės, kurie eina, kalbasi, pykstasi. Būtų viskas puiku, tik rodosi, tik viena pusė nori iš tiesų kalbėtis, o kitai… sunku skaityti apie kone maniakišką meilę, kai žmogus rūpi taip, kad pamini absoliučiai viską, kas tau svarbu. Vis tik nenustebčiau ir norėčiau, kad knyga būtų labiau kažkur pastebėta. Nujaučiu jai iškalamą gana aukštą prabos skaičiuką literūrinės vertės horizontuose.
Kasdienybės smulkmenų, kvapų, spalvų, pastebėjimas yra šios autorės „arkliukas“. Žinau, kad neverta ir nereikia gilintis į tas smulkmenas, čia ne teksto suvokimas, tačiau romane tikrai žaviai atskleidžiama pasakojimo nuotaika per kambario aprašymus, daiktų vietą, šviesos kritimo kampus ir kitas detales. Man tai patiko. Dėl tokių aprašymų galėjau labiau įsijausti ir pasteabėti Ramintos emocinius svyravimus.
Čia yra meilės istorija, tik ar laiminga. Ar laiminga ji buvo ir iš pat pradžių? Ar Raminta jautė pilnavertį santykį su Nojumi, ar jausmas ją tiesiog užvaldė? Klausimai, klausimai. Čia yra vienas iš tų retų variantų, kai norėčiau žinoti, kad Ramintai viskas gerai. Kad ji išsikapstė. Mintyse jau nusipiešiau sau pabaigą ir palieku plačiau nekomentavusi, nes gerbiu autorės pasirinkimą knygą pabaigti taip, kaip ji baigėsi.
Autorės dovana.
July 12, 2024
Dūsauju. Perskaičiau ir dūsauju, mąstau, kaip čia tiksliau sudėjus viską į žodžius.
Trumpai tai man labai patiko tai, kaip autorė rašo, bet situacijas aprašinėjo tokias erzinančias, kad sunku buvo tvert.
Ir sakydama erzinančias aš neturiu galvoje, kad prastai sugalvotas ar išveiktas. Jos mane erzino, nes buvo savotiškai pažįstamos, užknisančios, išgyventos. Kažkuriam širdies užkaboriui buvo sava ir skaudu, bet iš kitos pusės žiūrint jau labai iš toli tas pažįstamumas ataidėjo, o nervino lygiai tiek pat.
Tai pasakojimas apie poros griūvančius santykius ir gyvenimą tokiam apatiškam autopiloto ir mechaninių reakcijų režime, kuris yra saugus, žinomas ir saldžiai skausmingas. Čia santykiai, kuriuos veža intrigos ir nutylėjimai, čia nekalbėjimas ir visos iš to kylančios bėdos, čia bandymas išskaityti ir susikurti ženklus kurių nėra, čia drama drama drama ir dar daugiau dramos, bei savęs ir kito kankinimų. Ir dar šlykšti žiema kiaurai permirkusiais batais!
Skaitant vis skambėjo galvoje kitos knygos pavadinimas - "Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės". Puiki teorijos iliustracija galėtų tapti. Visi tie žaidimai man pažįstami, galbūt tai labiausiai ir erzino. Aš juos žaisdavau, aš mačiau juos žaidžiamus, aš juos kartais vis dar žaidžiu, bet labai stengiuosi išsivaduoti. Tai įvairūs savisauginiai, kompensaciniai, aitopilotiniai mechanizmai, kurie kartais, kritinėmis nesaugumo situacijomis, ima viršų. Noriu aš, ar nenoriu. O nenoriu.
Todėl ir skaityti erzino, ir buvo nepatogu, ir negera, ir nervino, ir irzli visą skaitymo laiką buvau, nes norėjau greičiau pabaigti. O dar ir pabaigą paliko susigalvoti pačiai. 😀
Nesuklyskit, čia savotiška pagyra autorei, gebėt taip taikliai surašyt, o, kaip minėjau, ir rašymo stilius man patiko.
Gal tikėjaus kiek daugiau vidinių reikalų analizės, ne tik detalios buities aprašymų. Norėjos daugiau gylio ir vidinių slinkčių kurie buvo žadėti, užsisukta paviršiuje, detalėse, ne jausmuose.
Sukilo daug, o įvertinti sunku. Pabandykit. Įdomu, kas kils jums.
Trumpai tai man labai patiko tai, kaip autorė rašo, bet situacijas aprašinėjo tokias erzinančias, kad sunku buvo tvert.
Ir sakydama erzinančias aš neturiu galvoje, kad prastai sugalvotas ar išveiktas. Jos mane erzino, nes buvo savotiškai pažįstamos, užknisančios, išgyventos. Kažkuriam širdies užkaboriui buvo sava ir skaudu, bet iš kitos pusės žiūrint jau labai iš toli tas pažįstamumas ataidėjo, o nervino lygiai tiek pat.
Tai pasakojimas apie poros griūvančius santykius ir gyvenimą tokiam apatiškam autopiloto ir mechaninių reakcijų režime, kuris yra saugus, žinomas ir saldžiai skausmingas. Čia santykiai, kuriuos veža intrigos ir nutylėjimai, čia nekalbėjimas ir visos iš to kylančios bėdos, čia bandymas išskaityti ir susikurti ženklus kurių nėra, čia drama drama drama ir dar daugiau dramos, bei savęs ir kito kankinimų. Ir dar šlykšti žiema kiaurai permirkusiais batais!
Skaitant vis skambėjo galvoje kitos knygos pavadinimas - "Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės". Puiki teorijos iliustracija galėtų tapti. Visi tie žaidimai man pažįstami, galbūt tai labiausiai ir erzino. Aš juos žaisdavau, aš mačiau juos žaidžiamus, aš juos kartais vis dar žaidžiu, bet labai stengiuosi išsivaduoti. Tai įvairūs savisauginiai, kompensaciniai, aitopilotiniai mechanizmai, kurie kartais, kritinėmis nesaugumo situacijomis, ima viršų. Noriu aš, ar nenoriu. O nenoriu.
Todėl ir skaityti erzino, ir buvo nepatogu, ir negera, ir nervino, ir irzli visą skaitymo laiką buvau, nes norėjau greičiau pabaigti. O dar ir pabaigą paliko susigalvoti pačiai. 😀
Nesuklyskit, čia savotiška pagyra autorei, gebėt taip taikliai surašyt, o, kaip minėjau, ir rašymo stilius man patiko.
Gal tikėjaus kiek daugiau vidinių reikalų analizės, ne tik detalios buities aprašymų. Norėjos daugiau gylio ir vidinių slinkčių kurie buvo žadėti, užsisukta paviršiuje, detalėse, ne jausmuose.
Sukilo daug, o įvertinti sunku. Pabandykit. Įdomu, kas kils jums.
July 31, 2024
Pirmiausia pradėsiu nuo to, kad "Oda, kvepianti chalva"- debiutinis autorės romanas. Jau pačioje romano pradžioje jaučiamas labai savitas autorės rašymo stilius, kuris pilnas detalių ir metaforų. Veikėjų knygoje nedaug, vos du ir antraplanė Ramintos ir Nojaus draugė. Nenuspėjamų siužeto vingių ir intrigos nėra, todėl knyga lėta ir vietomis niūroka.
Apie ką knyga:
"Oda, kvepianti chalva"- (ne)meilės romanas, apie poros, Ramintos ir Nojaus, santykių pabaigą, kurie nebemyli vienas kito, gal tik likęs kažkoks prisirišimas. Nojus- padėties šeimininkas, nes turi butą, kuriame jie gyvena, mėgstamą darbą, pinigų ir draugų, tačiau nesugeba gražiai nutraukti santykių su Raminta. Raminta- nemylinti savęs, priklausoma finansiškai nuo Nojaus, dirbanti nemėgstamą darbą ir neturinti nei tikrų draugų, nei pakankama pinigų pradėti naują gyvenimą. Jai išsiskyrimas yra problema, todėl pasirenka geriau kentėti ir visaip kitaip save žeminti.
Kas knygoje patiko:
Knygos formatas- superinis. Labai malonu ją laikyti rankoje ir skaityti. Tokių knygų galėtų būti Lietuvos rinkoje ir daugiau.
Savitas rašymo stilius. Jį turi tikrai ne kiekvienas rašytojas. Manau, tai buvo didžiausias variklis knygą perskaityti kuo greičiau.
Nors knyga ir labai lėta, tačiau veikėjai ryškūs, nors vietomis jų poelgiai ir nervino. Ir kas įdomiausia, kad jau, kuris laikas kaip šią knygą perskaičiau, bet vis dar galvoju apie Ramintą. Ji taip giliai įsėdo į mano galvą, kad neina jos iš ten išvaryti. 😊
Ši knyga yra puiki dovana, draugei, kuri negali užbaigti savo santykių su vyriškiu, kurie neturi jokios ateities. Padovanokit ją, gal perskaičiusi knygą susipras.
Kas knygoje nepatiko:
Knygos viršelis. Man knyga būtų busi patrauklesnė, jeigu ant viršelio būtų buvusi pvz. liūdna mergina. Gal net knyga būtų buvusi labiau komerciškesnė ir patrauklesnė mano kaip pirkėjos akiai.
Ramintos personažas, nors ji sėdi giliai mano galvoje. Na tokios savęs nemylinčios merginos nesutikau nei vienoje knygoje, arba ne prisimenu…. Vietomis ji net pykdė, buvo toks jausmas, kad norėjosi įlysti į knygą ir ją gerai papurtyti.
Intrigos, paslapties ir intriguojančių siužeto vingių nebuvimas. Detalių gausuma užgožė ir taip lėtą knygą. Kai kurios aprašomos detalės, priminė Lietuvą iš kart po nepriklausomybės (baruose priekabiaujantys girti vyriškiai, miegojimas daugiabučio laiptinėje…) Man truputį liko neaišku, tai kada čia viskas vyko… Dabar ar trisdešimt metų atgal…
Užbaigiant savo apžvalgą, norėčiau pasakyti, kad ši knyga- puikus debiutas. Labai norėčiau sudalyvauti šios knygos pristatyme ir užduoti autorei kelis klausimus. Pažadu Ieva, kad į jūsų antros knygos pristatymą atskrisiu ir iš kito pasaulio krašto. Būkit pasiruošusi "nepatogiems" klausimams 😊
Perskaičiusi knygą maniau skirsiu 3,5*, bet apie Ramintą ir pačią knygą vis pagalvoju net ir dabar, nu neišeina man ji iš galvos… Todėl balus padidinu iki 4*. Beja, apie tokį sutapimą su balais ir įstrigusią knygą galvoje, jau skaičiau ne vienoje knygos apžvalgoje bookstagrame. Maniau, ką knygų apžvalgininkės turi galvoje. Dabar jau žinau 😊
Apie ką knyga:
"Oda, kvepianti chalva"- (ne)meilės romanas, apie poros, Ramintos ir Nojaus, santykių pabaigą, kurie nebemyli vienas kito, gal tik likęs kažkoks prisirišimas. Nojus- padėties šeimininkas, nes turi butą, kuriame jie gyvena, mėgstamą darbą, pinigų ir draugų, tačiau nesugeba gražiai nutraukti santykių su Raminta. Raminta- nemylinti savęs, priklausoma finansiškai nuo Nojaus, dirbanti nemėgstamą darbą ir neturinti nei tikrų draugų, nei pakankama pinigų pradėti naują gyvenimą. Jai išsiskyrimas yra problema, todėl pasirenka geriau kentėti ir visaip kitaip save žeminti.
Kas knygoje patiko:
Knygos formatas- superinis. Labai malonu ją laikyti rankoje ir skaityti. Tokių knygų galėtų būti Lietuvos rinkoje ir daugiau.
Savitas rašymo stilius. Jį turi tikrai ne kiekvienas rašytojas. Manau, tai buvo didžiausias variklis knygą perskaityti kuo greičiau.
Nors knyga ir labai lėta, tačiau veikėjai ryškūs, nors vietomis jų poelgiai ir nervino. Ir kas įdomiausia, kad jau, kuris laikas kaip šią knygą perskaičiau, bet vis dar galvoju apie Ramintą. Ji taip giliai įsėdo į mano galvą, kad neina jos iš ten išvaryti. 😊
Ši knyga yra puiki dovana, draugei, kuri negali užbaigti savo santykių su vyriškiu, kurie neturi jokios ateities. Padovanokit ją, gal perskaičiusi knygą susipras.
Kas knygoje nepatiko:
Knygos viršelis. Man knyga būtų busi patrauklesnė, jeigu ant viršelio būtų buvusi pvz. liūdna mergina. Gal net knyga būtų buvusi labiau komerciškesnė ir patrauklesnė mano kaip pirkėjos akiai.
Ramintos personažas, nors ji sėdi giliai mano galvoje. Na tokios savęs nemylinčios merginos nesutikau nei vienoje knygoje, arba ne prisimenu…. Vietomis ji net pykdė, buvo toks jausmas, kad norėjosi įlysti į knygą ir ją gerai papurtyti.
Intrigos, paslapties ir intriguojančių siužeto vingių nebuvimas. Detalių gausuma užgožė ir taip lėtą knygą. Kai kurios aprašomos detalės, priminė Lietuvą iš kart po nepriklausomybės (baruose priekabiaujantys girti vyriškiai, miegojimas daugiabučio laiptinėje…) Man truputį liko neaišku, tai kada čia viskas vyko… Dabar ar trisdešimt metų atgal…
Užbaigiant savo apžvalgą, norėčiau pasakyti, kad ši knyga- puikus debiutas. Labai norėčiau sudalyvauti šios knygos pristatyme ir užduoti autorei kelis klausimus. Pažadu Ieva, kad į jūsų antros knygos pristatymą atskrisiu ir iš kito pasaulio krašto. Būkit pasiruošusi "nepatogiems" klausimams 😊
Perskaičiusi knygą maniau skirsiu 3,5*, bet apie Ramintą ir pačią knygą vis pagalvoju net ir dabar, nu neišeina man ji iš galvos… Todėl balus padidinu iki 4*. Beja, apie tokį sutapimą su balais ir įstrigusią knygą galvoje, jau skaičiau ne vienoje knygos apžvalgoje bookstagrame. Maniau, ką knygų apžvalgininkės turi galvoje. Dabar jau žinau 😊
January 28, 2025
Nebaigiau skaityti. Ne mano knyga.
October 1, 2024
Taip pagaviai parašyta, taip lengva įsijausti. Retai kada skrieju su knyga neskaičiuodama puslapių, ypač su tokia liūdna. Įdomu stebėti iš šono - kaip toli gali nuvesti priklausomybė nuo kito žmogaus?
Kartu jaučiau atotrūkį nuo tos aprašomos kartos, kuri mėgsta svaigintis, lakstyti su cigaretėmis ir vyno buteliais. Nors jausmai - universalūs, o ir aprašomi veikėjai - gal jau ne pirmos jaunystės.
Autorės rašymo stilius man labai, labai įtraukus! Vasaros dalis atrodo vaizduotėje be menkiausių sunkumų stojo vaizdais, žiemos - taip pat, tik šis jau prailgo savo ilgu bastinėjimusi prie uždarytų durų. Ir dar, trūko vertimo iš rusų kalbos, kadangi knygoje nėra, teko prašyti pagalbos 🙂
Kartu jaučiau atotrūkį nuo tos aprašomos kartos, kuri mėgsta svaigintis, lakstyti su cigaretėmis ir vyno buteliais. Nors jausmai - universalūs, o ir aprašomi veikėjai - gal jau ne pirmos jaunystės.
Autorės rašymo stilius man labai, labai įtraukus! Vasaros dalis atrodo vaizduotėje be menkiausių sunkumų stojo vaizdais, žiemos - taip pat, tik šis jau prailgo savo ilgu bastinėjimusi prie uždarytų durų. Ir dar, trūko vertimo iš rusų kalbos, kadangi knygoje nėra, teko prašyti pagalbos 🙂
June 30, 2024
Romanas apie meilę, kuri skaudina, žeidžia ir varo į išprotėjimą. Toxiški santykiai pasitaiko dažniau nėi manome, o dažnai net nesuprantame, kad esame juose. Knygos veikėja visą laiką lėtai eidama iš proto vis turėjo viltį, kad jis ją mylės. Net gyvenimui besiritant žemyn, ji galvojo apie jį, ne save. Skaudu ir liūdną stebėti jos kančia.
October 23, 2024
Kaip Lastausko ironiški postai apie nūdienos hiparikus, tik čia atseit baisiai jau literatūra įmantri. Visiškai užkniso viskas. Nesuvokiamas siužeto priežastingumas, nykūs veikėjų portretai, neįtikinanti aplinka, o jau pabaiga... dieve padėk. Gaila laiko.
January 23, 2024
Knygoje Autorė itin vaizdingai ir įtikinamai aprašo pagrindinės herojės vidinį pasaulį, kuris visas paskirtas kitam knygos herojui. Neslėpsiu, kad knygos nuotaika gali paveikti silpnesnį skaitytoją, kuriam artimi pagrindinės herojės išgyvenimai. Ties 234 puslapiu nušvito viltis, kad herojė įsikabins minčių, išrašytų Autorės: "<...> ar nusipraususi ir pailsėjusi dar turėsiu perspektyvą vėl tapti graži <...> nebegaliu daugiau savęs alinti <...> galėčiau su jais [pinigais] kažką dorai nuveikti, gal net kažką įrodyti <...> Tuomet supratau, kad pirmą kartą su savimi pasielgiau sąžiningai. <...>". Įtampa išlaikyta iki paskutiniojo knygos sakinio.
April 4, 2024
Stiprus debiutas.
Džiugu, kad autorė turi savitą rašymo stilių ir jau nuo pat pirmos savo knygos jau gana tvirtai stovi ant savo kaip rašytojos kojų.
Knygos pristatymo metu autorė minėjo, kad rankraštį knibinėjo ir tobulino 7 metus, jei neklystu. Tas tikrai atsispindi kūrinyje. Knyga nustebino savo turiniu, nesitikėjau atsidurti tokiame išvystytame ir giliame pagrindinės veikėjos Ramintos vidiniame pasaulyje. Manau kiekviename žmoguje yra dalelytė Ramintos, žmogaus, kuris yra užstrigęs vienokiame ar kitokiame cikle, iš kurio, atrodo, niekaip negali ištrūkti, tačiau yra vienintelis žmogus, kuris gali tą ciklą nutraukti. Sekti veikėjos mintimis ir jausmais buvo įdomu ir kartu liūdna. Man pačiai neteko patirti panašių (ne)meilės išgyvenimų, tačiau atjausti Ramintą buvo paprasta. Kartais panašius veikėjus norisi papurtyti už pečių ir klausti, kodėl jie taip elgiasi su savimi, tačiau Ramintos elgesys ir pasirinktas kelias atrodo labai suprantamas, net jeigu ir svetimas savoms patirtims ir išgyvenimams. Tokių veikėjų ne kiekvienoje knygoje sutiksi.
Įdomu, kokią kitą istoriją autorė nuspręs parašyti. Galiu tik palinkėti sėkmės.
Edit (04-05): praėjus mėnesiui karts nuo karto prisimenu šią istoriją, o to man nėra buvę. Knyga nusipelno visų 5 įmanomų žvaigždučių, todėl pakeliu savo įvertinimą nuo 4 iki 5.
Džiugu, kad autorė turi savitą rašymo stilių ir jau nuo pat pirmos savo knygos jau gana tvirtai stovi ant savo kaip rašytojos kojų.
Knygos pristatymo metu autorė minėjo, kad rankraštį knibinėjo ir tobulino 7 metus, jei neklystu. Tas tikrai atsispindi kūrinyje. Knyga nustebino savo turiniu, nesitikėjau atsidurti tokiame išvystytame ir giliame pagrindinės veikėjos Ramintos vidiniame pasaulyje. Manau kiekviename žmoguje yra dalelytė Ramintos, žmogaus, kuris yra užstrigęs vienokiame ar kitokiame cikle, iš kurio, atrodo, niekaip negali ištrūkti, tačiau yra vienintelis žmogus, kuris gali tą ciklą nutraukti. Sekti veikėjos mintimis ir jausmais buvo įdomu ir kartu liūdna. Man pačiai neteko patirti panašių (ne)meilės išgyvenimų, tačiau atjausti Ramintą buvo paprasta. Kartais panašius veikėjus norisi papurtyti už pečių ir klausti, kodėl jie taip elgiasi su savimi, tačiau Ramintos elgesys ir pasirinktas kelias atrodo labai suprantamas, net jeigu ir svetimas savoms patirtims ir išgyvenimams. Tokių veikėjų ne kiekvienoje knygoje sutiksi.
Įdomu, kokią kitą istoriją autorė nuspręs parašyti. Galiu tik palinkėti sėkmės.
Edit (04-05): praėjus mėnesiui karts nuo karto prisimenu šią istoriją, o to man nėra buvę. Knyga nusipelno visų 5 įmanomų žvaigždučių, todėl pakeliu savo įvertinimą nuo 4 iki 5.
October 27, 2024
Autorė labai gražiai, vaizdingai ir poetiškai aprašo dviejų žmonių toksiškų santykių pabaigą.
Pačiai niekada neteko būti tokiuose santykiuose, dėl to daug kas Ramintos personaže erzino, norėjosi ją kaskart paimti už rankos ir pasikalbėti, kad padėčiau jai suprasti, jog ji verta daugiau. Labiausiai trikdė Ramintos nemeilė ir nepagarba sau. Aš norėčiau, kad šitą knygą, kaip pavyzdį, nuo kokių diedų reikia sprukti neatsigręžus, kaip yra svarbu nepriklausomybė nuo vyro ir pagarba sau, perskaitytų kiekviena paauglė!
Istorija tikrai kaitino kraują nuo pradžios iki pabaigos. Tad, jei esate pasiruošę kraujospūdžio padidėjimui, labai rekomenduoju perskaityti šią įtaigiai ir poetiškai parašytą istoriją.
Pačiai niekada neteko būti tokiuose santykiuose, dėl to daug kas Ramintos personaže erzino, norėjosi ją kaskart paimti už rankos ir pasikalbėti, kad padėčiau jai suprasti, jog ji verta daugiau. Labiausiai trikdė Ramintos nemeilė ir nepagarba sau. Aš norėčiau, kad šitą knygą, kaip pavyzdį, nuo kokių diedų reikia sprukti neatsigręžus, kaip yra svarbu nepriklausomybė nuo vyro ir pagarba sau, perskaitytų kiekviena paauglė!
Istorija tikrai kaitino kraują nuo pradžios iki pabaigos. Tad, jei esate pasiruošę kraujospūdžio padidėjimui, labai rekomenduoju perskaityti šią įtaigiai ir poetiškai parašytą istoriją.
April 13, 2025
Lengva knyga apie nemalonią santykių istoriją. Sukėlė skirtingus potyrius. Labiausiai patiko aprašomos atpažįstamos vietos, labai smagu skaitant įsivaizduoti ir žinoti, kur tiksliai vyksta veiksmas. Tokiu būdu scenarijus pasidarė artimesnis. Mano nuomone, knygoje gerai atpažįstami baudėjo ir aukos vaidmenys. Labai sunku pateisinti kai kuriuos jo ar jos veiksmus, bet taip jau būna, kai vienam nerūpi, o kitam rūpi, ir tas kitas neranda sau vietos bei ieško blogio savyje. Šiek tiek neįprastas istorijos vingis, nuo kažkurios vietos visi išgyvenimai lieka tik viename žmoguje. Vis norisi sužinoti, kaip baigsis, bet paliekama vietos fantazijai. 3/5, nes nieko nepasiėmiau iš pačios knygos, trūko moralo, nors tikrai didžiąja dalimi skaitymas patiko.
January 21, 2024
Iš pradžių lyg norėjosi kabinėti, jog istorija galėjo užgriebti dar kokį nors papildomą klodą arba antraeilės temos, kurios buvo paliestos, galėjo būti išplėtotos labiau. Bet tada supratau, kad tai tas sindromas, kai mėgsti autorių ir lyg nori jam iškelti dar aukštesnę kartelę. Vėliau supratau, kad kūriniui būdingas toks subtilus rytietiškas minimalizmas ir galbūt tai net pats geriausias istorijos pateikimas.
September 30, 2025
Skaitosi greitai, tačiau per daug ištęsti istorijos vingiai, kurie niekur neveda. Savigaila ir kančia dėl meilės atrodo beprasmiškai, skaudžiai, gailiai. Nelabai sužavėjo.
Displaying 1 - 14 of 14 reviews