„Mirdama močiutė man paliko auksinį laikroduką, kurį aš tučtuojau nunešiau lombardan, ir vietoj testamento du sakiniu:
– Nebūk durna. O vis dėlto gyvenimas galėjo būti ir gražesnis.”
Nepelnytai netapęs kultiniu lietuviškosios literatūros paveldas, nors dvidešimt pirmo amžiaus akį ir griebia tikas nuo su laiko dvasia atplasnojančio kežualaus rasizmo. Tas sąmojis! Skaičiau ir krykštavau, kaip galima taip gerai, tokia lengva ranka, taip tiesiai ir taikliai jį sudėstyti. Jei Liūnė gyventų šiandien, būtų kiečiausia visų chebrų pana ir visi lauktumėm jos naujo Substack’o įrašo. Apmaudu, kad istorinės ir kultūrinės aplinkybės buvo nedosnios šitos įspūdingos asmenybės klestėjimui ir baigės taip apmaudžiai, kaip baigės. Skaitysiu dar – kartais, profilaktiškai. Už jaunystę