Šiaurūs vėjai, vasara ir knyga...
Pagrindinė mintis - nereikia žmogaus vertinti tik pagal jo praeitį.
Temos - meilė, draugystė, kitoniškumas, pasitikėjimas.
Problemos - kodėl teisiame žmones už tai, ko jie nepamena? kodėl pradedame vertinti tik tada kai netenkame?
Ida - mergaitė, nusikaltėlė, patekusi į avariją ir pamiršusi visas savo nuodėmes. Nepaisant to, kad ji neturi artimųjų, ja rūpinasi ligoninės daktaras Aleksandras. Vėliau daktaras ją atveda ir į savo šeimą, tiksliau pas savo seserį, Sofijos mamą. Sofija su Ida lyg ir elgiasi maloniai, bet laiko ją pamišėle, nes ligonė nuolat kalba apie dalykus, kurių ji nesupranta ir nuolat prisimena Idos įvykdytus nusikaltimus.
Kartą Sofija, jos bendraklasis Teodoras, Paulius ir Ida išeina į turgų, Paulius sumanęs papokštauti įdeda į Idos kišenę daiktą nuo prekystalio, už tai mergina išvežama į policiją. Visa šeima ja nusivilia, nes niekas taip ir nepasakė tiesos, dėl to ji sukarščiuoja ir yra išvežama į ligoninę. Kad ir kaip tėvai įkalbinėtų Sofiją pamiršti Idą, ji negali ir nueina jos aplankyti. Ten pamato Teodorą ir tuo negalėdama patikėti bei norėdama likti nepastebėta išeina.
Po kelių dienų Ida dingsta kartu su Tedu, o dar vėliau juos randa miško trobelėje, Ida mirė. Tačiau mirė laiminga, nes ji žinojo, kad surado savo sielos pusę - Teodorą. Pasirodo, visos jos kalbos buvo tiesa, gaila, kad Sofija tai per vėlai suprato.
Sofija ir Teodoras susituokia ir susilaukia mergytės, kuri kaip ir Ida kalba apie neegzistuojančią šalį - Bambikį.
"Tau su paukščiais atsiųsiu linkėjimų
Ir švelnumo su vyšnių žydėjimu...
Sapnuose pasirodysiu tyliai,
Kad priminčiau, kaip tave myliu..."