Knyga apie viską ir apie nieką, dviejų žmonių čatas. Pradžioje jie net nelabai susikalba, Vilis Normanas daugiausia klausinėja ir nepalaiko dialogo, bet toliau knygoje atsirado dialogas ir tarpusavio supratimas. Kai kuriose vietose net atrodo, kad kuris nors ne tai, kad nesupranta, bet specialiai apsimeta, kad nesupranta pašnekovo, nes taip patogiau. Pateikia savo tiesą apie pasaulį ir kur abu sutaria – ten yra taip ir ne kitaip. Brandus žmogus yra toks ir ne kitoks, dvasinės vertybės niekam neįdomios (o kas apskritai tos dvasinės vertybės?), žmonių teisių gynėjai tik siekia dėmesio ir išlieja agresiją. O kur nesutampa nuomonės, ten arba griežtai laikosi savo nuomonės, arba pasako, kad gal visaip būna. Tikėjausi kažko daugiau, kažko kito. Net negalėčiau pasakyti, apie ką šita knyga, tik kad paskutinis skyrius apie meilę. Nusivyliau tiek Viliu Normanu, tiek Raimundu Milašiūnu.