What do you think?
Rate this book
Du sens
Used book in good condition, due to its age it could contain normal signs of use
- GenresSemioticsPhilosophy
245 pages, Paperback
First published January 1, 1983
2 people are currently reading
160 people want to read
About the author
Algirdas Julien Greimas
67 books29 followersGreimas Algirdas Julius [1917 III 9 Tuloje (Rusija) – 1992 II 27 Paryžiuje, palaidotas Kaune], kalbininkas, semiotikas, mitologijos tyrinėtojas, eseistas. Baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, studijavo teisę VDU (1934-1935) ir kalbotyrą Grenoblio (1936-1939) universitete.
II pasaulinio karo metais gyvendamas Lietuvoje įsitraukė į antinacinį sąjūdį. Karo metų patirtį po daugiau nei keturiasdešimties metų Greimas apibūdins kaip nulėmusią ir jo intelektualinę biografiją. Interviu Paryžiaus dienraščiui Le Quotidien de Paris jis teigė: „Mano intelektualinis kelias iš dalies paaiškinamas mano kilme ir tais įvykiais, kuriems atsivėrė mano jaunystės Lietuva; būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą. Karas, jo absurdiškumas skatino susirūpinti prasme tų baisybių, kurios vyko prieš jūsų akis. Tai ir buvo manasis psichologinis fonas“.
1944 m. Greimas grįžo į Prancūziją. 1948 m. Sorbonoje apgynė daktaro disertaciją Mada 1830-aisiais (išspausdinta 2000). Dėstė Aleksandrijos, Ankaros, Stambulo, Poitiers universitetuose. Nuo 1965 m. Paryžiuje vadovavo semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla. Daugumą kalbinių bei semiotinių darbų parašė prancūziškai, o mitologijos studijas ir eseistiką lietuviškai.
Stambiausi leksikografiniai darbai – Senosios prancūzų kalbos žodynas (1968), Viduriniosios prancūzų kalbos žodynas: Renesansas (1992, su T. M. Keane). Sukūrė bendrąją reikšmės teoriją, kurią išdėstė prancūzų k. rašytose knygose Struktūrinė semantika (1966), Apie prasmę (1970),Maupassant’as. Teksto semiotika: Praktinės pratybos (1976), Semiotika ir visuomenės mokslai (1976), Semiotika: Aiškinamasis kalbos teorijos žodynas(1, 1979, su J. Courtés, 2, 1986, kartu su kitais autoriais), Apie prasmę II (1983), Apie netobulumą (1987), Pasijų semiotika (1991, su J. Fontanille). Elementariųjų reikšmės sistemų aprašymą Greimas susiejo su naratyvine sintakse, tinkančia įvairioms “kalboms” analizuoti. Pagal jo teoriją, sąmoninga ir nesąmoninga žmogaus veikla yra nuolatinis jam vertingų objektų įgijimas ar netekimas, vertės objektų mainai sąlygoja pažintinio, etinio ir estetinio prado sąryšį gyvenime.
Nuo naratyvumo teorijos tyrinėtojas ėjo prie modalumų, vėliau prie intersubjektyvumo problemų, nuo kategorinėmis priešpriešomis grindžiamų struktūrų – prie aspektualumo, tensyvumo, tapsmo analizės. Semiotiškai interpretavo pasijų apraiškas ir estetinį žmogaus santykį su pasauliu, analizavo įvairių tautų rašytojų kūrinius, Evangelijos paraboles, moralinę laikyseną, tikėjimo nuostatas. Naudodamasis prancūzų mitologų G. Dumézilio, C. Lévi-Strausso, M. Detienne’o tyrinėjimais, Greimas sukūrė lietuvių mitologijos rekonstrukcijos metodą, taikytą studijose Apie dievus ir žmones (1979), Tautos atminties beieškant (1990), rankraštyje likusiuose Gedimino sapno ir Palemono mitų nagrinėjimuose.
Mitą Greimas laiko figūratyvine visuomenės ideologijos forma, pasakojimu, atsakančiu į esminius žmogaus būties klausimus. Sudarė antologiją Mitologija šiandien (kartu su Keane, 1996). Lietuvių išeivijos spaudoje, o nuo 1989 m. ir Lietuvoje Greimas spausdino publicistiką ir literatūrinę eseistiką, kartu su S. Žuku parašė knygą Lietuva Pabaltijy: Istorijos ir kultūros bruožai (liet. ir pranc. k., 1993). Greimo semiotika plėtojama daugelyje Europos šalių, Lotynų Amerikoje, Kanadoje.
II pasaulinio karo metais gyvendamas Lietuvoje įsitraukė į antinacinį sąjūdį. Karo metų patirtį po daugiau nei keturiasdešimties metų Greimas apibūdins kaip nulėmusią ir jo intelektualinę biografiją. Interviu Paryžiaus dienraščiui Le Quotidien de Paris jis teigė: „Mano intelektualinis kelias iš dalies paaiškinamas mano kilme ir tais įvykiais, kuriems atsivėrė mano jaunystės Lietuva; būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą. Karas, jo absurdiškumas skatino susirūpinti prasme tų baisybių, kurios vyko prieš jūsų akis. Tai ir buvo manasis psichologinis fonas“.
1944 m. Greimas grįžo į Prancūziją. 1948 m. Sorbonoje apgynė daktaro disertaciją Mada 1830-aisiais (išspausdinta 2000). Dėstė Aleksandrijos, Ankaros, Stambulo, Poitiers universitetuose. Nuo 1965 m. Paryžiuje vadovavo semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla. Daugumą kalbinių bei semiotinių darbų parašė prancūziškai, o mitologijos studijas ir eseistiką lietuviškai.
Stambiausi leksikografiniai darbai – Senosios prancūzų kalbos žodynas (1968), Viduriniosios prancūzų kalbos žodynas: Renesansas (1992, su T. M. Keane). Sukūrė bendrąją reikšmės teoriją, kurią išdėstė prancūzų k. rašytose knygose Struktūrinė semantika (1966), Apie prasmę (1970),Maupassant’as. Teksto semiotika: Praktinės pratybos (1976), Semiotika ir visuomenės mokslai (1976), Semiotika: Aiškinamasis kalbos teorijos žodynas(1, 1979, su J. Courtés, 2, 1986, kartu su kitais autoriais), Apie prasmę II (1983), Apie netobulumą (1987), Pasijų semiotika (1991, su J. Fontanille). Elementariųjų reikšmės sistemų aprašymą Greimas susiejo su naratyvine sintakse, tinkančia įvairioms “kalboms” analizuoti. Pagal jo teoriją, sąmoninga ir nesąmoninga žmogaus veikla yra nuolatinis jam vertingų objektų įgijimas ar netekimas, vertės objektų mainai sąlygoja pažintinio, etinio ir estetinio prado sąryšį gyvenime.
Nuo naratyvumo teorijos tyrinėtojas ėjo prie modalumų, vėliau prie intersubjektyvumo problemų, nuo kategorinėmis priešpriešomis grindžiamų struktūrų – prie aspektualumo, tensyvumo, tapsmo analizės. Semiotiškai interpretavo pasijų apraiškas ir estetinį žmogaus santykį su pasauliu, analizavo įvairių tautų rašytojų kūrinius, Evangelijos paraboles, moralinę laikyseną, tikėjimo nuostatas. Naudodamasis prancūzų mitologų G. Dumézilio, C. Lévi-Strausso, M. Detienne’o tyrinėjimais, Greimas sukūrė lietuvių mitologijos rekonstrukcijos metodą, taikytą studijose Apie dievus ir žmones (1979), Tautos atminties beieškant (1990), rankraštyje likusiuose Gedimino sapno ir Palemono mitų nagrinėjimuose.
Mitą Greimas laiko figūratyvine visuomenės ideologijos forma, pasakojimu, atsakančiu į esminius žmogaus būties klausimus. Sudarė antologiją Mitologija šiandien (kartu su Keane, 1996). Lietuvių išeivijos spaudoje, o nuo 1989 m. ir Lietuvoje Greimas spausdino publicistiką ir literatūrinę eseistiką, kartu su S. Žuku parašė knygą Lietuva Pabaltijy: Istorijos ir kultūros bruožai (liet. ir pranc. k., 1993). Greimo semiotika plėtojama daugelyje Europos šalių, Lotynų Amerikoje, Kanadoje.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 3 of 3 reviews
December 31, 2021
Structural Semiotics. My interest in this book is because of Fredric Jameson's frequent use of Greimas (or semiotic) squares as a tool in his work, so I wanted to pursue the source a little.
For Jameson, the semiotic square is put to his own use:
He uses it as a tool for methodical exploration of sets of related contradictions, which may help tease out underlying or hidden narrative assumptions, or ideology, or perhaps mapping out the territory of some great paradoxical leap within a particular text.
For Greimas, on the other hand, the semiotic square is something like a conversion function used to translate "pre-language" thoughts into usable language—or in his terms, the structure that transforms a deep syntax expression into something usable by a surface syntax, where a particular language operates to communicate it.
It seems to me structuralism has the same problem as neoclassical economics: it starts with a hearty set assumptions—with structuralism it starts with Saussure's General Linguistics and primacy of the sign (split into the signifier and signified); with economics, well... there is too much to say on this topic for this small review—which are then covered in a layer of logic and mathematical formulas. The result, I think, tends to leave people spellbound—particularly their practitioners, who end up thinking they have unlocked a "hard" social science. But beyond the veil of the ensuing mystification, what you have is less like a chemistry and more like a scientistic metaphysics. They both even have a mythology of sorts: the economic has its Invisible Hand, and the structural has the arbitrary and differential signifier.
None of this, however, is to say the concepts outlined above have no value—quite the opposite. My point is only only about perspective: it is better to see one's tools for what they are than let them blind you to the work at hand.
For Jameson, the semiotic square is put to his own use:
[We] should feel free to bricoloate all this, that is, in plainer language, simply to steal the pieces that interest or fascinate us, and to carry off our fragmentary booty to our intellectual caves. The dishonesty of the suggestion (in our current penal code it bears the name "eclecticism") is not as fundamental as it may first seem for we will find ourselves obliged, in the fullness of time, to return to the central laboratory complex for conceptual spare parts and missing tools or instruments.
He uses it as a tool for methodical exploration of sets of related contradictions, which may help tease out underlying or hidden narrative assumptions, or ideology, or perhaps mapping out the territory of some great paradoxical leap within a particular text.
For Greimas, on the other hand, the semiotic square is something like a conversion function used to translate "pre-language" thoughts into usable language—or in his terms, the structure that transforms a deep syntax expression into something usable by a surface syntax, where a particular language operates to communicate it.
It seems to me structuralism has the same problem as neoclassical economics: it starts with a hearty set assumptions—with structuralism it starts with Saussure's General Linguistics and primacy of the sign (split into the signifier and signified); with economics, well... there is too much to say on this topic for this small review—which are then covered in a layer of logic and mathematical formulas. The result, I think, tends to leave people spellbound—particularly their practitioners, who end up thinking they have unlocked a "hard" social science. But beyond the veil of the ensuing mystification, what you have is less like a chemistry and more like a scientistic metaphysics. They both even have a mythology of sorts: the economic has its Invisible Hand, and the structural has the arbitrary and differential signifier.
None of this, however, is to say the concepts outlined above have no value—quite the opposite. My point is only only about perspective: it is better to see one's tools for what they are than let them blind you to the work at hand.
January 14, 2023
Although I doubt that I was able to follow every turn of his argument, yet I think that I understand where Greimas is coming from. He is working on a whole other level of abstraction, discussing not meaning per se, but rather the conditions that make possible the production of meaning. This book is perhaps best approached with a good background in structuralist thought, for instance that of de Saussure and Lévi-Strauss.
The book includes the essay "The Interaction of Semiotic Constraints," in which Greimas outlines his concept of the critical tool he terms the "semiotic square."
Acquired Sept 7, 2002
City Lights Book Shop, London, Ontario
The book includes the essay "The Interaction of Semiotic Constraints," in which Greimas outlines his concept of the critical tool he terms the "semiotic square."
Acquired Sept 7, 2002
City Lights Book Shop, London, Ontario
Displaying 1 - 3 of 3 reviews