Justinas Žilinskas's Reviews > Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970–1975

Baltušis yra čia.

Du mėnesius kankinausi su ta 1300 puslapių plyta - pradėjau, mesti nesinori, bet ir skaityti užknisdavo, tai tampiausi, tampiausi, su jumis dalinausi. Ir ką gi galiu pasakyti?

Ogi špėtnas žmogus buvo tas Baltušis. Jeigu suskaičiuoti, kiek apie žmones jis kalba blogai, o kiek gerai, tai turbūt būtų maždaug 80:20, t.y. nuolat visi jam aplink blogi. Moterys - didžioji dauguma blogos, netikusios ir visaip kitaip. Arba nelaimingos. Arba Dalia (vėlyvoji meilė), kuri galiausiai irgi tampa bloga, melage ir t.t. Kolegos rašytojai, išskyrus Juozą Paukštelį ir Ievą Simonaitytę - blogi, netalentingi, ypač jaunoji karta, o ypatingai - Eduardas Mieželaitis, Vytautas Petkevičius ir Alfonsas Bieliauskas. Beje, anot V. Daujotytės, savu laiku Baltušis E. Mieželaitį buvo pasiuntęs dalyvauti trėmimuose. Ironiškiausia, kad net žmonės, apie kuriuos tik ką rašė teigiamai, gali bet kuriuo momentu pavirsti blogais - pvz., kaip jo kupiškėnas draugas Povilas Zulonas.

Dar labai blogi žydai. Partinio veikėjo Zimano kitaip ir nevadina kaip susmirdusiu rasistiniu sionistu, labai nemėgo ir žydų rašytojų: Mykolo Sluckio (nors pripažįsta jo talentą), Icchoko Mero ir Grigorijaus Kanovičiaus (čia dar įsivelia kažkoks konfliktas su Baltušio žmona - Monika). Beje, žydų rašytojus ir ypač Zimaną jis nuolat kaltina kaip lietuvių rašytojų smaugikus, nors, pvz., apie Preikšą šitame kontekste net neužsimena. Faktiškai jo požiūris į žydus - kaip ir dabartinių juozaitininkų, alkas.lt ar panašių. Aišku, jis nuolat pabrėžia, kad "ne visi žydai tokie" ir dėkoja Ožeškienės romanui, kad jis "apsaugojo jį nuo antisemitizmo".

Kaip jau esu rašęs, Baltušį kamuoja kognityvinis disonansas: jis nuolat piktinasi sovietine santvarka dėl to, kad ji - biurokratiška, supuvusi, neaprūpinanti žmogaus, kad bet kuri kapitalistinė šalis gyvena geriau, bet vos apsisuka - ir aikščioja, kaip ta tarybinė santvarka pagerino gyvenmą, kokie ten kolūkių kultūros namai ir t.t. O paskui vėl ieško batų, ar palto, ar švarko, ar piktinasi, kad visur reikia kyšio, blato. Ir pats organizuoja blatus - dukrai išrūpinti kooperatinį butą, padėti kokiam nors žmogui ar pan. Kitas kognityvinis disonansas - jis yra visiškai nacionalkomunistas, tautiškai labai susipratęs, šiomis dienomis puoštų Radžvilo, Juozaičio ar Puteikio sąrašus, jeigu nebūtų... komunistas. Beje, vienintelis jam žmogus iš didžiosios raidės - tai Sniečkus.

O labiausiai skaityti buvo įdomu dėl įvairių faktų - faktelių. Pvz., jis rašo, kad jam buvo iškilusi tremties grėsmė 1947 m., nežinau, ar tai tiesa, bet įdomu. Kad nuo partizanų jį kažkur prie Anykščių išgelbėjo paslėpęs kunigas (bendrai, jo santykiai su bažnyčia buvo geri?). Įdomu stebėti, kaip jis klauso "balsų iš užsienio", kaip vertina situaciją, vėlgi tame pačiame kognityviniame disonanse. Tačiau jeigu norėtum šitoje knygoje ieškoti kažkokių gilių įžvalgų, apibendrinimų ar panašių dalykų - to nėra. Yra senstančio, nuo valdžios stumtelėto, nuolat burbančio ir prisigalvojančio ligų buities kronika, ir toji buitis tikrai neįdomi ir užknisa. Vieninteliai momentai, kai Baltušį norisi gerbti - tai jo principinė laikysena įvairiuose "smerkimo" procesuose - ar Pasternako, ar Solženycino, regis, šičia sugebėjo nesusitepti.

Beje, ir pats Baltušis apie save nebuvo geros nuomonės, nors nežinia, kiek tai nuoširdu - jis nuolat save peikia už literatūrinio talento neturėjimą, už laiko švaistymą, už neprisivertimą rašyti, už gėrimą, už negebėjimą tvarkytis, už vėlyvą įsimylėjimą. Savimi jis lyg ir nusivylęs kaip reikiant, bet tik iki tol, kol reikia ką nors "padėti į vietą".

Na, o jeigu tikėjotės čia Baltušio - erotomano (ėjo tokie gandai, kad labai greitas prie moterų) kronikų, deja - Dekamerono čia nėra. Apmaudu, taip 🙂

Nežinau, ar skaitysiu kitą tomą. Ir gal kitą leidimą - plonu viršeliu? Nes rankos svyra neperkeltine prasme 🙂

Tad ar norite skaityti - spręskite patys.