What do you think?
Rate this book
352 pages, Paperback
First published January 1, 1821
The stream of London charity flows in a channel which, though deep and mighty, is yet noiseless and underground; not obvious or readily accessible to poor houseless wanderers; and it cannot be denied that the outside air and framework of London society is harsh, cruel, and repulsive.
Tačiau Londono labdarybės srautas, nors ir kokia gilia, plačia vaga teka, yra begarsis ir požeminis - todėl nei regimas, nei prieinamas vargšams benamiams klajokliams. (p. 47)
Kartą viena artima giminaitė man papasakojo, kaip vaikystėje įkrito į upę ir atsidūrusi ties pačia pražūties riba - laimė, pagalbos ji sulaukė pačiu laiku - akimirksniu išvydo visą savo gyvenimą: smulkiausios detalės išsirikiavo viena greta kitos lyg atspindėtos veidrody. Ir staiga ji įgijo gebėjimą tuo pat metu suvokti tiek visumą, tiek kiekvieną jos dalelę. Tuo, remdamasis savo, kaip opijaus vartotojo, patirtimi tikrai tikiu. Esu dukart aptikęs panašių tvirtinimų šiuolaikinėse knygose ir jų teisingumu neabejoju: juos aiškinančiose pastabose teigiama, jog šiurpusis paskutiniojo teismo aprašymas Šventajame Rašte - ne kas kita, kaip kiekvieno iš mūsų sąmonės atspindys. Esu tikras bent tuo, kad iš proto visiškai atimta galimybė pamiršti: tūkstančiai įvykių gali sudaryti ir sudaro šūdą, skiriantį mūsų dabartinę sąmonę nuo slaptų įrašų prote, bet lygiai tokie patys įvykiai tą šydą ir suplėšo, tačiau nesvarbu ar dengiami, ar nedengiami šydo, šie įrašai išlieka amžinai, jie tarytum žvaigždės, kurios, atrodo, pranyksta nušvitus dienos šviesai, nors iš tiesų mes žinome, kad šviesa - tik jas uždengęs šydas, ir žvaigždės telaukia, kol, jas paslėpusiai dienos šviesai pasitraukus, vėl galės pasirodyti. (p. 144-145)
Akimirksniu iškilo reginys -
Didingas miestas, pastatų gausybė,
Paskendus toliuos, galo nėr,
Šio nuostabiausio grožio tolių toliai!
Jie sukurti iš deimantų, iš aukso,
Jų alebastro kupolai, sidabro smailės,
Ir žėrinčios terasos virš terasų,
Ore pakibusios, ir tykūs paviljonai,
Alėjose suspindę, ant viršūnių bokštų,
Dantytom sienom apjuostų, plevena
Skaisčiausios puošmenos - iškilę žvaigždės!
Gamta mūs žemės visa tai sukūrė
Iš audinio tamsios audros, kurią ramybė
Štai ką tik įveikė, tad slėniai,
Viršukalnės ir įlankos, rūkams ištirpus,
Po žydryne dangaus lai ilsis... (p. 149)
Oh, burthen of solitude, thou cleavest to man through every stage of his being -- in his birth, which has been -- in his life, which is -- in his death, which shall be -- mighty and essential solitude! that wast, and art, and art to be; -- thou broodest, like the spirit of God moving upon the surface of the deeps, over every heart that sleeps in the nurseries of Christendom.De Quincey had an awesome background in the Greek and Latin classics, and his prose is mightily influenced by those two dead languages, but only in the best sense of the word.