Ne paslaptis, kad pastaruosius kelerius metus skaitau knygas, kuriuose minima Anglija, seni dvarai, paslaptys ir intrigos, paslėpti lobiai, meno ir knygų kolekcionieriai. Vienaip ar kitaip man tokių knygų kartas nuo karto tikrai reikia, todėl atsiradus progai, mielai į rankas imu tokias istorijas, kuriuose grįžtama į praeitį ir bandoma surasti siūlo galą paslapčiai įminti. Autorė Rachel Hore man pažįstama iš kitų dviejų jos knygų, kurių dar neteko skaityti. Todėl pažintį pradėjau nuo trečiosios autorės knygos "Paslapčių bokštas". Visų pirma akį patraukė knygos pavadinimas ir tik vėliau anotacija. Taigi, nieko nelaukusi ėmiau gvildenti šios knygos paslaptis. Vaikystėje Džudė dažnai sapnuodavo košmarą: ji bėga per tamsų mišką, šaukdama mamą. Dabar šešiametė dukterėčia Vasara taip pat dažnai prabunda šaukdama. Ar sapnai gali būti perduodami iš kartos į kartą? Ir čia prasideda tikra paslapčių lavina, kurioje susipynę praeities ir dabarties šešėliai. Netikėtai Džudė atsiduria viename Norfolko dvare, kuriame turi įvertinti astronominių prietaisų ir knygų kolekciją. Tai daugiau nei profesija, senos knygos-jos aistra. Skaitydama šią istoriją, pasijutau taip, lyg skaityčiau astronomijos enciklopediją, nes tiek gausu terminų, susijusių su žvaigždėmis, prietaisais, skirtais joms stebėti. Bet tai netrukdė, anaiptol, kūrinys buvo tik dar įdomesnis. Visa istorija sukasi apie XVIII amžiaus astronomo Antonio Vikamo ir jo įdukros Esteros likimą. Tuo labiau, kad šios dvi asmenybės gan artimai susijusios ir su pačia Džude. O visas paslaptis slepia paslaptingasis bokštas, iš kurio žymusis astronomas su įdukra stebėdavo žvaidždes. Ką bendro tas bokštas turi su sapnais? Jei nesibaidote tokių praeities istorijų kaip ši ir jei mėgstate paslaptis, susijusias su dvarais, tai linkiu būtinai perskaityti, nes pati istorija tikrai įtraukia ir neleidžia nuobodžiauti. O man, kaip tokių paslaptingų istorijų gerbėjai, labiausiai tai patiko dangaus kūnų aprašymai: kaip jie stebimi, atrandami ir kokį vaidmenį jie vaidina žmonių gyvenime. Tokia magiškai kerinti knyga, kurioje romantika persipina su šlakeliu detektyvo, fantastikos ir istorijos. Šioje istorijoje atrodo, kad ir žmonės parinkti skirtingų tipų: kiekvienas vis kitoks ir savyje nešiojantis tuziną paslapčių, kurios vėliau ar anksčiau paaiškėja: "Žmonės ne visuomet būna tokie, kaip manome. Bet yra ir tokių, kurie gyvena lyg su akidangčiais. Mato tik tai, ką nori matyti, ir dažniausiai vien tai, kas blogai". Perskaičius tokias knygas kaip ši, įsitrauki į istoriją visu šimtu procentų ir jei ne kasdienė buitis, taip ir skaitytum nuo pradžios iki pabaigos vienu prisėdimu. Daugelis yra linkę sakyti, kad tai yra laiko gaišimas skaitant tokio žanro knygas, bet man tai- trumpas stabetelėjimas ir atokvėpis nuo rimtų kūrinių. Kas taip sako, dažnai norisi jų paklausti, o tu bent skaitydamas vien tik rimtus kūrinius, pažiūri kartkartėm į dangų? Žinok, ne tu vienas esi žvaigždė, jų esti ir danguje. Ir pabaigai labai graži citata iš šios knygos: "Kas stebi žvaigždes, ima suprasti, kokie esame maži ir nereikšmingi, kaip skruzdės ar vabalai ant vienišų uolų, amžinai besisukantys begalinėje erdvėje. Kaip mums, tuščiai siekiantiems savo menkų tikslų, be jokio perspėjimo ar gailesčio gali smogti likimo ranka".