What do you think?
Rate this book
Sename dvare
Apysakoje „Sename dvare“ vaizdžiai veriasi archetipinio, senojo dvaro peizažai, iškyla gilūs psichologiniai ryšiai tarp jautriosios mamatės ir jos dukters Irusios. Kūrinys kupinas gyvenimo filosofijos, buities ir būties klausimų, pareigos ir laisvės, ribos tarp trapių svajonių ir proziškos gyvenimo realybės apmąstymų.
Apysaka "Sename dvare" yra vienas meniškiausių Šatrijos Raganos kūrinių. Veikėjų paveikslus rašytoja kuria psichologinės analizės, realistinės detalės, kalbinės charakteristikos būdu. Apysakos kompozicija yra gerai apgalvota. Nuo išorinio dvaro vaizdo, nuo siauros šeimyninės aplinkos einama prie platesnio gyvenimo reiškinių rato, nuo vaikiško pasaulio su jo pasakomis ir paslaptimis - prie svarbių visuomeninių klausimų.
Šatrijos Ragana (tikr. Marija Pečkauskaitė, 1877–1930) – lietuvių rašytoja ir pedagogė.
Apysaka "Sename dvare" yra vienas meniškiausių Šatrijos Raganos kūrinių. Veikėjų paveikslus rašytoja kuria psichologinės analizės, realistinės detalės, kalbinės charakteristikos būdu. Apysakos kompozicija yra gerai apgalvota. Nuo išorinio dvaro vaizdo, nuo siauros šeimyninės aplinkos einama prie platesnio gyvenimo reiškinių rato, nuo vaikiško pasaulio su jo pasakomis ir paslaptimis - prie svarbių visuomeninių klausimų.
Šatrijos Ragana (tikr. Marija Pečkauskaitė, 1877–1930) – lietuvių rašytoja ir pedagogė.
222 pages, Hardcover
First published January 1, 1922
45 people are currently reading
323 people want to read
About the author
Šatrijos Ragana
15 books11 followersMarija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana — lietuvių rašytoja.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 83 reviews
March 25, 2016
šūdų krūva
June 20, 2015
Tokia graži, labai švelniai parašyta istorija, skatant ritasi tarsi bangelės įvairios temos, veikėjai, problemos. Veikėjai tokie aiškūs ir ryškūs, atrodo, pažįsti kiekvieną jau po kelių sakinių. Kartais ne taip paprasta skaityti tokį lyrišką tekstą, bet kartu, kiekvienas žodis, tai atgaiva sielai. Seniai neskaičiau tiek problemų paliečiančios ir kartu tokios viltingos ir ilgesingos knygos. Rekomenduoju visiems:)
December 27, 2018
Ech, kaip gražu ir šilta viduje...
April 27, 2023
Nu taip biški apie nieką. Daug svečių ir seksistų - standartinis lietuvių kūrinys. Pilna veikėjų, kurie irgi biški apie nieką.
Labai slay, kad klebonas su dviračiu pas žmones važinėjo...
Labai slay, kad klebonas su dviračiu pas žmones važinėjo...
April 12, 2022
Temos - šeimos santykiai, mirtis, pasiaukojimas.
Problemos - kodėl žmona dėl šeimos pamiršta save? Kodėl svarbu sakyti vaikams net ir skaudžią tiesą nuo mažumės?
Pagrindinė mintis - tik be galo mylintis žmogus gali paaukoti savo interesus vardan kitų laimės.
Apysaka pasakoja apie šeimos santykius: tarp vyro ir žmonos, tarp vaikų ir mamos bei tėčio. Tačiau svarbiausia visame kūrinyje yra mamatė, kuri aukoja savo norus, pomėgius, kad jos artimieji būtų laimingi.
Ji retai skaito taip mylimas knygas, nes pastebi vyro nepasitenkinimą. Atsisako galimybės dažniau akomponuoti ponui Jonavičiui taip pat dėl tos pačios priežasties. Visi šeimininkės darbai, kuriuos ji atlieka yra jos meniškai širdžiai labai nemalonūs, bet veikėja vis tiek juos atlieka iš pareigos.
Tuo tarpu viskas, ko ji iš tiesų trokšta tėra knygų skaitymas, muzikavimas pianinu bei pagalba dvaro žmonėms. Jos didžiausias noras būtų atsikratyti dvaro darbų, nes jai koktu nuo vadovavimo kitiems, ji geriau pati dirbsianti.
Tačiau nepaisant visų sunkumų, jos atrama tampa dukrelė Irusia kartu su dar dviem berniukais. Vis dėlto, Irusia yra jai artimiausia, žino visas mamatės paslaptis. Vienintelis jos nepalietęs aspektas yra ryšys su Jonavičiumi, kuriuos mama pasilieka sau. Tai tarsi sielos ryšys ir nieko daugiau iš mamatės pusės, bet aiškiai regisi, jog ponas Jonavičius ją įsimylėjęs.
Visa apysaka galėtų būti tarsi vaikų auklėjimo vadovėlis regint mamatės tobulybę. Ji tobula mama, niekada nemeluojanti vaikams ir sakanti tiesą net apie tokius skaudžius dalykus kaip mirtis. Moteris siekia vaikų supratimo, kad gyvenime nutinka žiaurių dalykų, jis nėra vien geras. Todėl ir Kazelei mirus mamatė paprašo Irusios įkapėms duoti gražiausią suknelę.
Ir galiausiai Irusios baimė išsipildo - ji taip baiminosi, jog mamatė su broliais mirs pirma jos, o taip ir nutiko. Ji liko viena, bet nesulaukianti, kuo greičiau juos susitikti danguje.
Citatos: "Vaikai tai aš pati."
"Lietuvė mano siela."
"Praėjai ir tu, o motin mano, į dausas išlėkusi iš lizdo."
Problemos - kodėl žmona dėl šeimos pamiršta save? Kodėl svarbu sakyti vaikams net ir skaudžią tiesą nuo mažumės?
Pagrindinė mintis - tik be galo mylintis žmogus gali paaukoti savo interesus vardan kitų laimės.
Apysaka pasakoja apie šeimos santykius: tarp vyro ir žmonos, tarp vaikų ir mamos bei tėčio. Tačiau svarbiausia visame kūrinyje yra mamatė, kuri aukoja savo norus, pomėgius, kad jos artimieji būtų laimingi.
Ji retai skaito taip mylimas knygas, nes pastebi vyro nepasitenkinimą. Atsisako galimybės dažniau akomponuoti ponui Jonavičiui taip pat dėl tos pačios priežasties. Visi šeimininkės darbai, kuriuos ji atlieka yra jos meniškai širdžiai labai nemalonūs, bet veikėja vis tiek juos atlieka iš pareigos.
Tuo tarpu viskas, ko ji iš tiesų trokšta tėra knygų skaitymas, muzikavimas pianinu bei pagalba dvaro žmonėms. Jos didžiausias noras būtų atsikratyti dvaro darbų, nes jai koktu nuo vadovavimo kitiems, ji geriau pati dirbsianti.
Tačiau nepaisant visų sunkumų, jos atrama tampa dukrelė Irusia kartu su dar dviem berniukais. Vis dėlto, Irusia yra jai artimiausia, žino visas mamatės paslaptis. Vienintelis jos nepalietęs aspektas yra ryšys su Jonavičiumi, kuriuos mama pasilieka sau. Tai tarsi sielos ryšys ir nieko daugiau iš mamatės pusės, bet aiškiai regisi, jog ponas Jonavičius ją įsimylėjęs.
Visa apysaka galėtų būti tarsi vaikų auklėjimo vadovėlis regint mamatės tobulybę. Ji tobula mama, niekada nemeluojanti vaikams ir sakanti tiesą net apie tokius skaudžius dalykus kaip mirtis. Moteris siekia vaikų supratimo, kad gyvenime nutinka žiaurių dalykų, jis nėra vien geras. Todėl ir Kazelei mirus mamatė paprašo Irusios įkapėms duoti gražiausią suknelę.
Ir galiausiai Irusios baimė išsipildo - ji taip baiminosi, jog mamatė su broliais mirs pirma jos, o taip ir nutiko. Ji liko viena, bet nesulaukianti, kuo greičiau juos susitikti danguje.
Citatos: "Vaikai tai aš pati."
"Lietuvė mano siela."
"Praėjai ir tu, o motin mano, į dausas išlėkusi iš lizdo."
September 23, 2019
Nežinojau kaip vertinti šią knygą. Iš vienos pusės - pasakiškai graži proza, įvairių socialinių XX a. pr. Lietuvos visuomenės problemų gvildenimas - nuo lietuvių kalbos menkinimo ir bajorų sulenkėjimo iki moters pozicijos namuose ir visuomenėje.
Iš kitos pusės - toli gražu ne visos dalys buvo įdomios, ir man teko pavartyt akis kai Mamatė nenori elgtis pagal nustatytas normas arba kritikuoja bajorų sulenkėjimą ir šaknų atsisakymą, bet tuo pačiu propaguoja krikščionių dievo garbinimą, kuris reikalauja iš moters elgtis pagal tam tikras normas, o pati religija atėjo pas mus per LDK susivienijimą su lenkais ir žymėjo mūsų krašto lenkėjimo pradžią ir savo pagoniškų šaknų atsisakymą.
Man tai sukelia tam tikrą kognityvinį disonansą, ypač žinant, kad Mamatė ir jos šeima yra išsilavinę, paisskaitę žmonės. Buvo kalbama ir apie baudžiavą, bei priklausymą Rusijos imperijai, kuri, greičiausiai, ir tapo tuo katalistu, keliems šimtmečiams suliejusiu katalikybės bei lietuvybės sąvokas. Katalykybė siejama su lietuvybe kaip atspirtis Rusijos Imperijos propaguojamam provoslavų tikėjimui as opposed to LDK kunigaikščių bandymas išlaikyti Lietuvą religiškai neutralia vis didėjančios Jezuitų galios akivaizdoje.
Taip, žinau, kad užsikabinau ant vienos temos, kai knygoje yra daug svarbesnių ir įdomensių, tačiau mane, kaip nekatalikę Lietuvos pilietę erzina katalikybės ir lietuvybės sugretinimas, ypač kadangi jis yra smarkiai juntamas iki šių dienų.
Iš kitos pusės - toli gražu ne visos dalys buvo įdomios, ir man teko pavartyt akis kai Mamatė nenori elgtis pagal nustatytas normas arba kritikuoja bajorų sulenkėjimą ir šaknų atsisakymą, bet tuo pačiu propaguoja krikščionių dievo garbinimą, kuris reikalauja iš moters elgtis pagal tam tikras normas, o pati religija atėjo pas mus per LDK susivienijimą su lenkais ir žymėjo mūsų krašto lenkėjimo pradžią ir savo pagoniškų šaknų atsisakymą.
Man tai sukelia tam tikrą kognityvinį disonansą, ypač žinant, kad Mamatė ir jos šeima yra išsilavinę, paisskaitę žmonės. Buvo kalbama ir apie baudžiavą, bei priklausymą Rusijos imperijai, kuri, greičiausiai, ir tapo tuo katalistu, keliems šimtmečiams suliejusiu katalikybės bei lietuvybės sąvokas. Katalykybė siejama su lietuvybe kaip atspirtis Rusijos Imperijos propaguojamam provoslavų tikėjimui as opposed to LDK kunigaikščių bandymas išlaikyti Lietuvą religiškai neutralia vis didėjančios Jezuitų galios akivaizdoje.
Taip, žinau, kad užsikabinau ant vienos temos, kai knygoje yra daug svarbesnių ir įdomensių, tačiau mane, kaip nekatalikę Lietuvos pilietę erzina katalikybės ir lietuvybės sugretinimas, ypač kadangi jis yra smarkiai juntamas iki šių dienų.
October 21, 2017
Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą. Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas, stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti.
August 8, 2023
- Bet kaip užaugsiu, tai ir aš neisiu anksti gulti tokiomis gražiomis naktimis.
- Gal būsi laimingesnė, Irusia, ir turėsi sielą, kuri svajos drauge su tavim...
"Vienai svajoti..." Ar aš kalta, Liudvikai, kad nesvajojame dviese!
Kas praėjo - tas jau tampa sapnu.
Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela. Yra joje ir tų ūbų laukų melancholijos, ir tų vasaros saulėlydžių giedros, ir rudens vėjų nusiminimo, ir tų tamsių miškų rimties. Tos šalies išliūliuota, tūkstančiais siūlų ji surišta su ta savo motina.
Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas, stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti.
Kas iš gėrio, grožio, tiesos, jei viso ko galas - puvėsiai, niekas, nebūvis? Kas iš to rojaus, jei pati ryt poryt ištikšiu kaip tas muilo burbulas? Jei esu - ir nebūsiu? Kaip gyventi su tokiu tikėjimu? Nes juk tai taip pat tikėjimas, tik atvirkščias.
Kas per košmaras toks gyvenimas! Žinoti, kad kiekvienas tavo širdies plakterėjimas - tai žingsnis į tą niekybę ir puvėsius, kuriuose žus tavo intelektas, tavo valia, tavo jausmai. Ir nėra pasaulyje galios tiems žingsniams sustabdyti.
Kas žino, ar mūsų gyvenimas nėra mirimas,
Mirimas gi ar ne gyvenimas?
Viskas praeina - štai mintis, kuri man daugiausia padeda pakelti visus gyvenimo nemalonumus
Kaip gera, kad nesu berniukas, niekuomet bent nenužudysiu tokio gražaus, nekalto padaro.
- O jei jau radau ir negaliu pasiekti?..
Žinai, Irute, - tarė man, - dėlto gerai kartais, kad viskas pasaulyje praeina.
- Gal būsi laimingesnė, Irusia, ir turėsi sielą, kuri svajos drauge su tavim...
"Vienai svajoti..." Ar aš kalta, Liudvikai, kad nesvajojame dviese!
Kas praėjo - tas jau tampa sapnu.
Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela. Yra joje ir tų ūbų laukų melancholijos, ir tų vasaros saulėlydžių giedros, ir rudens vėjų nusiminimo, ir tų tamsių miškų rimties. Tos šalies išliūliuota, tūkstančiais siūlų ji surišta su ta savo motina.
Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas, stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti.
Kas iš gėrio, grožio, tiesos, jei viso ko galas - puvėsiai, niekas, nebūvis? Kas iš to rojaus, jei pati ryt poryt ištikšiu kaip tas muilo burbulas? Jei esu - ir nebūsiu? Kaip gyventi su tokiu tikėjimu? Nes juk tai taip pat tikėjimas, tik atvirkščias.
Kas per košmaras toks gyvenimas! Žinoti, kad kiekvienas tavo širdies plakterėjimas - tai žingsnis į tą niekybę ir puvėsius, kuriuose žus tavo intelektas, tavo valia, tavo jausmai. Ir nėra pasaulyje galios tiems žingsniams sustabdyti.
Kas žino, ar mūsų gyvenimas nėra mirimas,
Mirimas gi ar ne gyvenimas?
Viskas praeina - štai mintis, kuri man daugiausia padeda pakelti visus gyvenimo nemalonumus
Kaip gera, kad nesu berniukas, niekuomet bent nenužudysiu tokio gražaus, nekalto padaro.
- O jei jau radau ir negaliu pasiekti?..
Žinai, Irute, - tarė man, - dėlto gerai kartais, kad viskas pasaulyje praeina.
January 18, 2024
*3.75*
June 3, 2024
Aš noriu tik laimės mamatei, kad nebejaustų to ilgesio širdyje...
VISI EINAM APKABINTI SAVO MAMAS
VISI EINAM APKABINTI SAVO MAMAS
May 18, 2025
PAGALIAU EIK TU SAU
Ar ji buvo tragiška? Ne.
Ar ji buvo labai labai ypatinga? Nu, kad ne.
Ar skaityčiau antrą kartą? Neeee.
Pliusiukas už gražias citatas, bet tik tiek…
Geras, nes užtrukau lygiai mėnesį perskaityti. Sunkus laikotarpis buvo. Pagaliau skaitysiu ką noriu ir SAU.
Ar ji buvo tragiška? Ne.
Ar ji buvo labai labai ypatinga? Nu, kad ne.
Ar skaityčiau antrą kartą? Neeee.
Pliusiukas už gražias citatas, bet tik tiek…
Geras, nes užtrukau lygiai mėnesį perskaityti. Sunkus laikotarpis buvo. Pagaliau skaitysiu ką noriu ir SAU.
January 26, 2025
Kodėl lietuvių rašytojai negali kažką linksmo parašyti?
April 14, 2019
Kaip man gaila mamatės.
October 3, 2023
matosi, kad moteris rašė ..
August 13, 2023
Ponravilas polskij language. "Jaki hatgij chlopec"
October 4, 2025
nelabai įdomi
September 12, 2024
“Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela. Yra joje ir tų ūbų laukų melancholijos, ir tų vasaros saulėlydžių giedros, ir rudens vėjų nusiminimo, ir tų tamsių miškų rimties. Tos šalies išliūliuota, tūkstančiais siūlų ji surišta su ta savo motina.”
October 2, 2023
Tikriausiai viena iš gražiausių ir geriausių lietuviškų klasikų. Gaila, kad knygą turėjau perskaityti per 2-3 dienas, tad negavau laiko įsigilinti ir suprasti visų veikėjų, jų jausmų ir motyvacijų, bet ir be to, knyga paliko didelį įspūdį
April 10, 2024
Vienintelis nusiskundimas: nu ar būtina buvo palikti skaityti originalią versiją mokiniams? Asmeniškai buvo labai sunku skaityti žemaitiškai, retkarčiais net susinervinau, nes tiesiog nesupratau apie ką buvo kalbama… 🫠
February 16, 2021
Jeigu paprašytumėt manęs aprašyti keletą savo gyvenimo dienų per kurias absoliučiai nieko įdomaus neatsitiko, tai kūrinio kokybė ir įdomumas būtų +- vienodi.
June 15, 2023
viena iš nuostabiausių knygų, kurias esu skaičius.
April 16, 2023
,,<...> lengviau sugalvoti sąmoningą ištarą, negu priversti chamą prie teisybės."
,,Tij pininga tiera geri, kur žmuogus savo rūpesčiu ir darbu įsigije."
,,Berods, sako mamatė, kad ne visados galima esą daryti, kas malonu."
,,-Mamate,- tariau,- kodėl visados iš pradžios groji „Warum“?
-Nes siela pilna, pilna klausimų... Klausimų, į kuriuos nėra atsakymo.
-Kokių klausimų, mamate?
-Kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys? Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai! Kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri? Kodėl viso ko galas yra mirtis? Kodėl na tym świecie śmierć wszystko zmiecie, robak się lęgnie i w bujnym kwiecie.
Paskutinysis klausimas užgavo ir mano sielos stygą, ir panorėjau nors į jį duoti mamatei atsakymą.
-Juk sakei pati, mamate, kad mirtis veda mus į laimės šalį."
,,-Žinot, vaikeliai: gėlės - tai žemės šypsena iš džiaugsmo, kad ją Dievas sutvėrė ir didiems dalykams paskyrė. Bežiūrint į ją, ima šypsoti ir žmogaus siela. O nuo tos šypsenos, kaip ledas nuo saulės, nyksta viskas, kas sieloje pikta ir bjauru."
,,<...> kiekvienas nori eiti aukštyn, ne žemyn. Na to jest progries."
,,Be galo mėgstu skaityti. Kaip kūnas oro, taip mano siela trokšta grožio, reikalauja dailės. Bet iš visų jos šakų tiktai viena man dabar tėra prieinama – literatūra. Tad kaip bitė iš žiedų medų, taip aš čiulpiu iš jos gėrį. Svaiginuos poezijos burtais, gyvenu kartu su jos herojais ir užmirštu viską, viską..."
,,Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas, stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti."
,,Ruduo. Šnabžda po kojomis pageltę lapai; šen ir ten tebekvepia rezetų keras; valandomis diemedžiai dvelkia savo mistišką kvapą. Bet tai vien taškeliai rudens kvapo dugne mirštančių lapų kvapo. Ant kiekvieno stiebelio kabo voratinklių siūlas. Rodos, tolimame kapinių kampe atsisėdo Melancholija ir, pridengusi savo plačiu sidabriniu šydu šventąjį lauką, tyliai skambina rudens simfoniją. Apie nukritusius lapus, apie nuvytusias gėles, apie vėjų dejavimus, apie lytaus teškėjimą juodomis naktimis, apie pilkų rūkų skaras, apie raudonas šermukšnių kekes, liūdnai kabančias ant nuogų šakų."
,,Man rodos, kad pasitenkinimo gyvenimu paslaptis teatspėjama tokiu būdu: žmogus neprivalo per daug reikalauti iš gyvenimo. Reiktų vaikus iš pat mažens mokyti, kad gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunki, varginga tarnystė. Jei jis ir duoda kartais trumpų laimės valandėlių, tai yra jo malonė, ne pareiga. Jei žmogus taip žiūri į gyvenimą, tai jis nebėga galvotrūkiais paskui tą laimę, neįtempia visų savo jėgų vien tik tai laimei sugauti žūtbūt, nerėkia ir nesidrasko, jos neradęs, o kiekviena šviesia valandėle džiaugias kaip kokia dovana virš programos."
,,Tij pininga tiera geri, kur žmuogus savo rūpesčiu ir darbu įsigije."
,,Berods, sako mamatė, kad ne visados galima esą daryti, kas malonu."
,,-Mamate,- tariau,- kodėl visados iš pradžios groji „Warum“?
-Nes siela pilna, pilna klausimų... Klausimų, į kuriuos nėra atsakymo.
-Kokių klausimų, mamate?
-Kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys? Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai! Kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri? Kodėl viso ko galas yra mirtis? Kodėl na tym świecie śmierć wszystko zmiecie, robak się lęgnie i w bujnym kwiecie.
Paskutinysis klausimas užgavo ir mano sielos stygą, ir panorėjau nors į jį duoti mamatei atsakymą.
-Juk sakei pati, mamate, kad mirtis veda mus į laimės šalį."
,,-Žinot, vaikeliai: gėlės - tai žemės šypsena iš džiaugsmo, kad ją Dievas sutvėrė ir didiems dalykams paskyrė. Bežiūrint į ją, ima šypsoti ir žmogaus siela. O nuo tos šypsenos, kaip ledas nuo saulės, nyksta viskas, kas sieloje pikta ir bjauru."
,,<...> kiekvienas nori eiti aukštyn, ne žemyn. Na to jest progries."
,,Be galo mėgstu skaityti. Kaip kūnas oro, taip mano siela trokšta grožio, reikalauja dailės. Bet iš visų jos šakų tiktai viena man dabar tėra prieinama – literatūra. Tad kaip bitė iš žiedų medų, taip aš čiulpiu iš jos gėrį. Svaiginuos poezijos burtais, gyvenu kartu su jos herojais ir užmirštu viską, viską..."
,,Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas, stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti."
,,Ruduo. Šnabžda po kojomis pageltę lapai; šen ir ten tebekvepia rezetų keras; valandomis diemedžiai dvelkia savo mistišką kvapą. Bet tai vien taškeliai rudens kvapo dugne mirštančių lapų kvapo. Ant kiekvieno stiebelio kabo voratinklių siūlas. Rodos, tolimame kapinių kampe atsisėdo Melancholija ir, pridengusi savo plačiu sidabriniu šydu šventąjį lauką, tyliai skambina rudens simfoniją. Apie nukritusius lapus, apie nuvytusias gėles, apie vėjų dejavimus, apie lytaus teškėjimą juodomis naktimis, apie pilkų rūkų skaras, apie raudonas šermukšnių kekes, liūdnai kabančias ant nuogų šakų."
,,Man rodos, kad pasitenkinimo gyvenimu paslaptis teatspėjama tokiu būdu: žmogus neprivalo per daug reikalauti iš gyvenimo. Reiktų vaikus iš pat mažens mokyti, kad gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunki, varginga tarnystė. Jei jis ir duoda kartais trumpų laimės valandėlių, tai yra jo malonė, ne pareiga. Jei žmogus taip žiūri į gyvenimą, tai jis nebėga galvotrūkiais paskui tą laimę, neįtempia visų savo jėgų vien tik tai laimei sugauti žūtbūt, nerėkia ir nesidrasko, jos neradęs, o kiekviena šviesia valandėle džiaugias kaip kokia dovana virš programos."
April 25, 2023
gavau 3 is lytu, tai nezinau
March 7, 2024
Kaip Hobitas sakė: “Šūdų krūva”
September 22, 2025
taip, visi mes mirsim. taip, gamta yra graži. taip, darbas boooo.
October 19, 2025
eina sau
May 21, 2020
Irutės paveikslas:
Vaikiškas idealizmas, prieraišumas ir šeimos santykių suvokimas. Suaugėliškas situacijos suvokimas ir šeimos lizdo ilgesys.
Mamatės paveikslas:
Tapatybės ieškojimas: lietuvybės gynimas, pareigų ir idealų konfliktas.
Nepasitenkinimas realybe: troškimas neatrasto, ilgesys aukšto kultūrinio lygio.
Kasdienio gyvenimo nuobodulys.
Moteriškumas, nuosaikumas, tačiau savo pamatinių vertybių nuožmus gynimas.
Filosofinės mintys apie mirtį: racionalus pasirinkimas tikėti krikščioniškąja amžinojo gyvenimo versija, kadangi ateistinis galvojimas, kad mirtis - galutinis taškas, yra bauginantis. Suvokimas, kad gyvenimas, jo vargai ir džiaugsmai žūsta kartu su kūniškąja žmogaus dalimis, sukuria sunkiai pakeliamą beprasmybės pojūtį:
"<...> viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai. Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į
irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius! <...>"
Krikščioniškųjų apeigų nuoširdus atlikimas, tačiau grožėjimasis, išmanymas graikų filosofų, jų citavimas.
"Viskas praeina – štai mintis, kuri man daugiausia padeda pakelti visus gyvenimo nemalonumus."
Vaikiškas idealizmas, prieraišumas ir šeimos santykių suvokimas. Suaugėliškas situacijos suvokimas ir šeimos lizdo ilgesys.
Mamatės paveikslas:
Tapatybės ieškojimas: lietuvybės gynimas, pareigų ir idealų konfliktas.
Nepasitenkinimas realybe: troškimas neatrasto, ilgesys aukšto kultūrinio lygio.
Kasdienio gyvenimo nuobodulys.
Moteriškumas, nuosaikumas, tačiau savo pamatinių vertybių nuožmus gynimas.
Filosofinės mintys apie mirtį: racionalus pasirinkimas tikėti krikščioniškąja amžinojo gyvenimo versija, kadangi ateistinis galvojimas, kad mirtis - galutinis taškas, yra bauginantis. Suvokimas, kad gyvenimas, jo vargai ir džiaugsmai žūsta kartu su kūniškąja žmogaus dalimis, sukuria sunkiai pakeliamą beprasmybės pojūtį:
"<...> viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai. Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į
irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius! <...>"
Krikščioniškųjų apeigų nuoširdus atlikimas, tačiau grožėjimasis, išmanymas graikų filosofų, jų citavimas.
"Viskas praeina – štai mintis, kuri man daugiausia padeda pakelti visus gyvenimo nemalonumus."
January 26, 2025
Jautrus, gilus kūrinys, kurį skaityti, į kurį įsijausti dėl nuosekliai ir lengvai tekančio rašytojos rašymo būdo buvo be galo lengva, širdžiai miela. Šis kūrinys, kaip žemaitei merginai, kirto tiesiai į paširdžius- jo istoriškumas primena, kokie išties buvo sunkūs laikai mano gimtajai kultūrai, ir kokia dėkinga turiu būti ""mamatė'ininkams", kurie kovojo už gimtąją kalbą, papročius ir tautinį sąmoningumą tokioje grubioje, nesvetingoje žemaičiams lenkėjimo aplinkoje. Jautri veiksmo atmosfera, kurią sukuria Mamatės išgyvenimai dukros Irusios akimis, vietomis širdį vertė plakti greičiau, akių kampučiuose įžiebė ašaras. Kaip tat buvo gera skaityti trečiaeilių veikėjų, viežlybų kaimiečių, tarmišką šneką. Jaučiu, kaip giliai šis kūrinys mane palietė, ir, tikiuos, mintimis sugrįšiu prie jo dar kart ir dar kart..
June 7, 2013
Apsako pagrindinė veikėja- mamatė. Mamatė Marija- dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarėja, mokytoja, padėjėja, labai savitos dvasios moteris. Šatrijos Ragana pirmoji lietuvių literatūroje pavartojo dienoraščio ir užrašų formas, kaip galimybes praskleisti imtymųjį žmogaus, ypač moters, pasaulį. Knygoje mamatė kalbasi su savim apie pareigas, meilę, atminimą, gailestį, gamtą, tėvynę.
Displaying 1 - 30 of 83 reviews