La Forêt des Mânes

by Jean-Christophe Grangé

Jeanne Korowa n'a fait qu'une erreur. Elle cherchait le tueur dans la forêt. C'était la forêt qui était dans le tueur. Comme l'enfant sauvage au fond de l'homme.

Genres: Thriller, Fiction, Crime, France, Mystery, Roman, Horror

512 pages, Audiobook

First published September 2, 2009

About the author

Jean-Christophe Grangé est un journaliste, reporter international, écrivain, scénariste né le 15 juillet 1961 à Boulogne-Billancourt. Il est l'un des rares écrivains français dans le domaine du thriller à s'être fait un nom aux États-Unis.
Après une maîtrise de lettres à la Sorbonne (axée sur Gustave Flaubert), il devient rédacteur publicitaire, puis travaille pour une agence de presse. En 1989, à 28 ans, il devient grand reporter international, travaillant pour des magazines aussi divers que Paris Match, le Sunday Times ou le National Geographic.
Puis il devient journaliste indépendant en créant la société L & G. Dès lors, il se débrouille pour monter financièrement tous ses voyages lui-même. Les reportages qui en sont issus, le mènent aux quatre coins du monde et constituent une importante source d'inspiration pour ses écrits littéraires. C'est au cours de cette période qu'il obtient deux récompenses importantes dans le monde journalistique : le Prix Reuter (1991) et le Prix World Press (1992).
En 1994, il écrit son premier roman Le Le Vol Des Cigognes , plus remarqué par les critiques littéraires (qui vantent son « imagination féconde ») que par le grand public. Toutefois, son second roman paru en 1998, Les Riviéres Pourpres , ne passera pas inaperçu. Le succès auprès du public se confirmera d'ailleurs en 2000, année où le roman est adapté au cinéma.
En cette même année 2000 paraît Le Concile de Pierre . En 2003, il publie L'Empire des loups . En 2004 sort La Ligne Noire , premier tome d'une trilogie de romans sur la « compréhension du mal sous toutes ses formes ». Au niveau des ventes, le succès ne se dément pas avec le deuxième volet de cette trilogie, Le Serment Des Limbes sorti en 2007.
Parallèlement à sa carrière de romancier, il continue à travailler pour le cinéma : outre l'adaptation des Rivières pourpres, il a également écrit le scénario de Vidocq (de Jean-Christophe Comar dit Pitof en 2001) et a collaboré à la plupart des réalisations ou projets tirés de ses romans.
Il s'est lancé dans l'écriture d'une histoire originale pour une bande dessinée en trois volumes, La Malediction De Zener , dessinée par Philippe Adamov . Il s'agit du prologue du roman Le Concile de Pierre.
Il sort Miserere en 2008 et La forêt des Mânes le 2 septembre 2009 (fin de la trilogie du mal, après La Ligne noire et Le Serment des limbes).
Selon l'auteur, il s'agit d'« une remontée vers le Mal primitif et préhistorique ».
Le Passager , son dernier roman, sort en sept

Reviews

[Galyna · Rating 5 out of 5]

Я не дарма так хотіла цю книжку і моє передчуття, що книга варта уваги, підтвердилося. Одразу скажу, що це справжня перлина для любителів серйозних детективів. Я просто не могла відірватися від книги. Я гортала сторінку за сторінкою абсолютно не підозрюючи, що на мене чекає. Із задоволенням її рекомендую всім, хто любить трилери й хороші детективні історії.

[Jean · Rating 3 out of 5]

Grange'ın son kitapları bazı yerlerindeki gerilimleri haricinde, bana daha belgeselimsi, didaktik bir tat vermeye başladı. Ama bundan şikayetçi değilim, zira Koloni'den sonra bu kitaptan da hoşuma giden şeyler öğrendim. Porque te vas şarkısı (ki Jeanette'in yorumunu çok beğendim), Arjantin yakın tarihinin bizimkisi ile çokça benzeşmesi, Cumartesi Anneleri'ne bir nevi öncülük teşkil eden Mayıs Meydanı Anneleri ilk aklıma gelen örnekler.

Bundan başka, Grange -bana göre- ilk kitabından beri ısrar ettiği bir hatayı tekrarlamış ve kitabın sonuç bölmünü yine kısacık tutmuş. Özellikle Ölü Ruhlar Ormanı'nın temposu sonlara doğru bir hayli düştüğünden, bu hatanın diğer kitaplara nazaran daha çok sırıttığını düşünüyorum.

Sonuç olarak fikrim, bir 'Grange'severin kitabı sıkılmadan -tamam, çok sıkılmadan- okuyabileceği ve pişman olmayacağı yönünde. Grange'a başlamak için kesinlikle doğru kitap değil ama diğer kitaplarını okuyanlara bunu da tavsiye ederim.

[Carla · Rating 4 out of 5]

Um livro absorvente, sem quebras, com um ritmo implacável que coloca o leitor completamente à mercê da intrincada história que nos faz viajar de Paris a Manágua, de Buenos Aires à mais recôndita floresta da América do Sul, ao âmago da alma humana... Mérito de um autor com créditos firmados no campo do thriller policial.

Talvez a história pessoal de Jeanne pudesse ter sido um pouco mais explorada. Talvez os recantos mais obscuros da mente de Joachim pudessem ter sido escalpelizados de forma mais detalhada. Talvez a regressão da mente humana pudesse ter sido dissecada com maior profundidade. Ainda assim, apesar destas reservas, um excelente livro.

[Jefi Sevilay · Rating 3 out of 5]

Jean Cristophe Grange, yine Glenn Meade gibi "ne yazsa muhtemelen severim" ya da "diğerlerine göre daha az riskli" kitaplardan. Ancak diğer yorumlardan da okuduğum gibi Kızıl Nehirler'den sonra her kitapta bir düşüş var. Örneğin Ölü Ruhlar Ormanı'nın Goodreads puanını gördükten sonra başka bir yazara ait olsa kesinlikle elime bile almazdım. Binlerce kişinin çoğunlukla 3 puan vermesinin bir anlamı olmalı.

Eğer bu bir polisiyeyse, o zaman belgesel kısmından çok aksiyon kısmını beklerim. Bu tip yol maceralarını oldum olası sevmişimdir. Ama sizde de Korowa biraz sırıtmadı mı? Kadın bir sorgu yargıcı, muhteşem. Ama yine muhtaç, yine erkeklerin onaylamasına ihtiyacı var, yine saplantılı. Lakin kitap o kadar kopuk kopuk ki hangi ara birden bire bir cinayetin peşinden gidebilecek kadar kudret geldi kadına bilmiyorum. Bu arada katilin kim olduğunu da 150. sayfada çözdüm ki normalde "plot twist"lerle her zaman bir "Aaaaa..." derim. Yazar sonunda da belirtmemiş gerçi ama adam niye hiç elini cebine atmıyor bir sormaz mısın kadın?

Çok fazla konuyla bağımsız olay var. Mesela ben ilk aldığı davayla konu bir yerde birleşecek sandım. O dava için araştırmaları boşunaymış. Ve son. 450 sayfalık kitabın çözümü sadece son 15 sayfada. Bu tip kitaplarda genellikle dolu dolu 50 sayfalık bir kovalamaca ve son 15 sayfa ana karakterin sonraki yaşamını konu alır. Belki de yeni kitapların sorunu bu. Karaktere değil hikayeye yatırım yaptıkları için "ama konu çok güzel" olsa da ana karakteri kendimle bütünleştiremediğim - başka bir deyişle umursamadığım - için hikaye içerisinde ne kadar ilerlerse ilerlesin "başına birşey geleceğinden korkar" olmuyorum.

Neden bilmiyorum ama Dan Brown da, Glenn Meade de, Jean Cristophe Grange da son yıllarda bir düşüşte. Belki ben büyüdüğüm için öyle hissediyorum, belki de Tana French, Greg Loomis, Jeff Abbott, Jo Nesbo'yla aynı kefeye koymadığım için beklentimi fazla yüksek tutuyorum.

Özetle, Ölü Ruhlar Ormanı kaçırmamanız gereken bir kitap değil.

Herkese keyifli okumalar!

[sdrshetdesordir · Rating 4 out of 5]

за першу частину я би поставила безсумнівну пʼятірку - неймовірна атмосфера Парижу, тягу до якого я відчуваю протягом останніх місяців, початок розслідування, ще живі деякі персонажі, звичайна буденність верхівки суспільства - це захоплювало, і я не могла зрозуміти, як взагалі таке «відкриття» могло недоторканно пролежати в мене 4 роки. Тобто це справді перевершило всі мої очікування, автор проробив неймовірну роботу в плані написання книги, але, скажу чесно, в ході розвитку подій письмо ставало все більш претензійним, включаючи недоречні порівняння і метафори
а ось друга частина…вона була так само цікавою, тим більше беручи до уваги, що я особливо і не цікавилась Південною Америкою, тому це було новизною для мене, але.. змінилась атмосфера. Змінився настрій головної героїні. Змінився темп. Все-таки Франція наче ближче мені по темпераменту. Чим далі заходило розслідування Жанни, тим більш абсурдним воно ставало. В мене перестали складатись частинки пазлу і я відчувала якесь відчуження від сюжету. Я наче і намагалась себе переконати, що це та сама книжка, як і на початку, але події розвивались занадто швидко і я перестала встигати за мисленням гг. А кінцівка це взагалі якась фантастика. Вона, на жаль, зіпсувала враження про книгу, бо це така фігня, що до такого і не додумаєшся взагалі
але за всі ті позитивні емоції на початку і загалом за весело проведений час я поставила 4 зірки, бо книжка справді годна і прям дуже нетипова, для всіх фанатиків криміналістики і крові - рекомендую

[Oleska Tys · Rating 5 out of 5]

Є декілька французів, чиї книги завжди дають відгук. Яскраві, складні, з десятком сюжетних ліній, непростими персонажами та феєричним фіналом. Гранже - саме такий.

Цього разу історія веде нас разом зі слідчою суддею Жанною Коровською. Яскрава кар'єристка, яка має проблеми з чоловіками та жменями ковтає антидепресанти під вино. В неї на столі десятки справ, а вона все мліє за тим "козлом", та ще й таке виробляє. Але вбивця-канібал добряче холодить особисте життя француженки і відкриває дуже темні секрети.

Це було гостро і непередбачувано. Фінал просто вибив землю з-під ніг. Такого я точно не очікувала. Всі емоції після книги: ого, оце так закрутив, нічого собі, геніально. Ну і ще крихта шоку та захоплення автором. Такого чистого, кровожерливого трилера я давно не читала. Цим Гранже знову дуже приємно здивував.

У автора є ще одна "саме його" фішка. У кожній книзі події переносяться з Франції в іншу країну, а то і на інший материк. Цього разу це була Латинська Америка. Але не та, яку ми звикли бачити в туристичних передачах чи на відпочинку all inclusive, а чорна, вимащена в бруді, крові та корупції, пекельно-посушлива та до жаху жорстока. Темна сторона.

Ідеальний трилер

[Понкратова Людмила · Rating 3 out of 5]

Не очікувала такого від Ґранже. Дуже слабко написано, особливо, у першій половині книги, поверхово змальовані герої, особливо, Жанна, настільки картонно і неправдоподібно, наче жінка Термінатор... Рятували моменти опису Латинської Америки у другій половині роману, але не покидало відчуття, що автор поспіхом зібрав все до купи і вирішив, що читачам і так зайде, відбиває бажання читати інші його книги, але спробую ще, тому що небагато в нього прочитала. Особливо, не раджу починати знайомство з Ґранже саме з цієї книги.

[Širšė Širšė · Rating 3 out of 5]

Ji – profų profė, bet ją taip drasko biologinis laikrodis, kad nepasibodi viršyti tarnybinių įgaliojimų (įtraukiant kitus kolegas) ir įtaisyti pasiklausymo įrangą psichoterapeuto kabinete vien tam, kad galėtų paklausyti, ką pasakoja buvęs meilužis, kuris jai jau nelabai įdomus, bet vis dar yra potencialus apsėklintojas (gal nelabai, bet jei ir ne, tai moteriška savimeilė vis tiek neleidžia taip lengvai pasiduoti).
Bet vis tiek ji yra profė. Kieta kaip titnagas, nesigūžia prieš lepšiuką viršininką, tik šiaip pratrūksta raudoti, kai niekas nemato, nes jos taip niekas nemyli. Per pertraukėles svajoja apie naujas rankines ir randa laiko išgerti taurę šampaniuko. O kai eina miegoti, tai prieš tai po butą pavaikšto vien avėdama aukštakulnius batelius ir marškinėlius, nedengiančius bambos. Ir dar, prieš nerdama į sapną, krūtimis suplėšo keletą pagalvių ir paleidžia svajingą plunksnelių sniegą. Mmm...
Ir ką mums tai sako? Ogi, kad šitą šiek tiek isterišką, šiek tiek sekso ištroškusį (sorry, meilės), labai profesionalų ir truputį naivoką moterišką personažą sukūrė vyras. Iš pradžių nesupratau, ko ji man tarp dantų taip stringa, o tada dar kartą pažiūrėjau į viršelį ir kažkaip nušvito – pagrindinė veikėja tokia „moteriška“, kad ne kiekvienai moteriai įmanoma tai suprasti.
O visa kita gerai, žinokit. Gal kiek banguota ir prasideda ne ta koja, t.y. pradžioje nemažai pagrindinės veikėjos ir jos moteriškų moterybių, bet gan greitai pristatomas įdomus nusikaltimas su intriguojančia nusikaltimo vieta ir bangelė pakyla. Tada šiek tiek nuslūgsta, po to vėl subanguoja – byla tikrai tokia, kuri skatina skaityti toliau. Tiesa, kažkur ties viduriu įvykiai ima krypti link National Geographic best series peržiūros maratono, kai veikėja išsiruošia į kelionę po Pietų Amerikos įžymybes, bet pati pabaiga vėl viską atgaivina su netikėta atomazga (ji gi profų profė vis dėlto) ir kirtus finišą visai negaila, kad tą knygą visgi perskaičiau.

[Igor Mogilnyak · Rating 3 out of 5]

Пригадую, що ця історія "тупенька", сюжет надто слабий. Дилогія Лонтано поки найкраще з прочитаного у Ґранже.

[Loreta Griciutė · Rating 5 out of 5]

"Jo viduje yra kitas žmogus... Jame auga vaikas. Lyg koks vėžys...

Kiekviena žmogžudystė šiam pamišėliui yra lyg aukojimo ritualas. Kiekvienos jo aukos gyvybė yra tarsi dovana kažkokiam paslaptingam dievui.

Kanibalizmo aktai taip pat itin svarbūs. Jis tarsi perdirba savo auką. Gyvybinė energija ar moters gimda yra ritualo esmė.

Tai psichopatas,šaltakraujis,asocialus,bet kontroliuojantis savo veiksmus asmuo. Psichiškai nesveikas,kankinamas nevaldomų priepuolių,per kuriuos jis visiškai pakvaišta.

Vaikas - vilkas,rastas Manų miške,jo grįžimas į žmonių visuomenę; bandymai jį išauklėti ir paversti civilizuotu žmogumi.

Turime tris žmogžudystes, įvykdytas bepročio kanibalo, laikančio save priešistoriniu žmogumi,kurio motyvas - kraujo ir kaukolės troškimas.

- Tai lyg mozaika, suprantat? Kiekviena detalė suteikia dalelę tiesos.
Visi tiriamos bylos faktai, detalės ir fragmentai,kurie galų gale įgaus prasmę.

Jai atrodė, kad šioje byloje tikrovė gali peržengti bet kokias sveiko proto ribas..."

Labai įdomi, įtraukianti,su nenuspėjama ir netikėta pabaiga,tikrai labai labai patiko.

[LolaF · Rating 4 out of 5]

Buen libro.

Grangé es uno de mis autores favoritos, me voy dosificando sus libros, aunque ya me he leído todos menos El pasajero. Pero este libro junto con El imperio de los lobos son los que menos me han gustado.
Tal vez no haya sido el mejor momento para leerlo, he estado un poco dispersa y he tardado dos semanas en leer un libro, cosa inaudita en mí.

Continuando con los libros dedicados al origen del mal, Grangé nos sumerge en una investigación que aunque a veces se desvíe un poco con las diferentes subtramas, no le falta tensión, intriga, expectación, ... con un final de vértigo, un giro inesperado, sorprendente aunque lógico.

La trama principal me ha parecido un poco más fantasiosa y menos creíble que en otros libros, aún así está bien narrada y estructurada. Se nota el trabajo de investigación que ha realizado el autor.

A través de esta libro trata temas tan diversos como la corrupción y el tráfico de influencias, el autismo, las distintas etapas en la evolución del hombre, algunas teorías de Freud, el horror, el dolor y las miserias de las dictaduras en países como Nicaragua y Argentina, con el tráfico de sangre, la gente desaparecida, los niños robados, las torturas y atrocidades cometidas en esos años y la impunidad por los actos cometidos.

El personaje principal, Jeanne, una magistrada de París, resulta un poco forzado, con un trauma familiar a sus espaldas, una vida personal de pena, se ve inmersa en una investigación que le obsesiona y decide por su cuenta llegar hasta el final, cometiendo toda clase de irregularidades, obteniendo un nivel de colaboración a veces poco creíble y con una fortaleza física y mental excepcional.

En cuanto al asesino, hay que esperar hasta el final para descubrir su identidad, la relación con las víctimas y los motivos.

Recomiendo su lectura, de este y de todos los libros de este autor

Lectura: Mayo/2018
Valoración: 8,5/10

[Kinga (oazaksiazek) · Rating 3 out of 5]

W porównaniu do innych książek tego autora ta pozycja wypada dość słabo a do tego mało realistycznie. Widać, że powstała ona wcześniej niż większość tytułów, które już przeczytałam.

Największym utrapieniem tej historii była dla mnie główna bohaterka. Kobieta pożądająca uwielbienia, miłości, akceptacji innych. Ślepo zapatrzona w swoje plany, przez co większość jej zachowań była po prostu idiotyczna, nawet nieodpowiedzialna.

Od połowy książki można było domyśleć się kto stoi za tym wszystkim, choć z ciekawością czekało się na wyjaśnienie pewnych wątków i okoliczności zaistniałych sytuacji.

Na plus to, że akcja ma miejsce nie tylko we Francji, ale też w Ameryce Południowej. Poza tym lubię to, w jaki sposób Grange opisuje wszystkie zbrodnie, jak dobiera ofiary, okoliczności. Pod tym względem nie mam nic do zarzucenia.

[pelekas · Rating 3 out of 5]

pirma dalis fantastiškai įtraukė, o trečia stulbinančiai nuvylė, kažkaip net man jau buvo per crazy :D bet knyga turi papildomą bonusą, kad leidžia pakeliauti po pietų amerikos šalis, amazonės džiungles ir įdomius peizažus

[Kamer · Rating 4 out of 5]

It was great. This is my first book by Grange after this book i literally fell in love with his works.
I remember that i was waking up 1 hour early in the morning just to read this book a little bit more.

[Левчук Михайло · Rating 4 out of 5]

Непогано, але якось неправдоподібно...

[Kayıp Rıhtım]

"Ölü Ruhlar Ormanı, çatışma ve aksiyon dolu bir kovalamaca olmaktan çok, psikolojik bir araştırma. Otizm, tarih öncesi insanın yaşamı, katıksız ve nedensiz şiddetin kaynağına bir yolculuk. Ormanın derinliklerine, insanın en ilkel dürtülerine doğru. Ancak kitabın bu raddeye gelmesi, belki de 200 sayfadan fazla sürüyor. Cinayetler alışılageldiği gibi yine abartılı.Bu seferki tema ise yamyamlık ve ilkel, tarih öncesi dürtüler. Sigmund Freud’un Totem ve Tabu kitabı çevresinde şekillenen şiddet dürtüsü, ilk cinayet, ensest ve babayı kurban etmek gibi simgeler ile derinleştiriliyor."

Murathan Özlü

İncelemenin tamamı: https://kayiprihtim.com/inceleme/olu-...

[soffi · Rating 4 out of 5]

3,5-7 ⭐️

не сказала б, що для мене було сюрпризом хто вбивця, але сюжет підігрівала думка про розвʼязку, адже закрутили історію дай боже.

із плюсів: гарні описи і порівняння, колорити Аргентина, Гватемали, Нікараґуа, добре прописане розслідування і зачіпки.

із мінусів: історія аргентини 80х рр. через яку було вписано забагато зайвих імен.

є деяка прогалина як на мене в "монстрами стають, а не народжуються". гадаю, тут було навпаки.

[Aušrinė · Rating 3 out of 5]

„Sielų miškas“ yra trečioji mano skaityta Jean-Christophe Grangé knyga, tačiau po kelių metų pertraukos. Per tą laiką pradėjau skaityti daugiau ir įvairesnės literatūros, tad ši knyga man nepaliko tokio gero įspūdžio, kaip „Akmenų sinodas“ ar „Gandrų skrydis“.

Aš labai mėgstu detektyvus, bet, kuo toliau, tuo labiau imu suprasti, kad vienas detektyvas nelygu kitam, kad jie irgi turi savotiškus savo žanrus ir man labiau patinka klasikiniai detektyvai (pavyzdžiui, Agatha Christie). Detektyvas, kuris labiau kriminalinis ar trileris, man patinka mažiau. „Sielų miškas“ ir priklauso tokiam žanrui. O kadangi esu mačiusi daugybę serialų („Deksteris“, „Kaulai“, „Skaičiai“, „Fringe“, „Mentalistas“ ir t.t.), mane nustebinti darosi sudėtinga. Skaitant „Sielų mišką“ įvairūs epizodai man rodėsi jau kažkur girdėti, matyti. Net ir pačios kanibalo žmogžudystės atrodė nebenaujos.

Knygoje yra dalykų, kurie dabar yra laikomi kriminalinių knygų ar filmų klišėmis, pavyzdžiui teisėsaugos pareigūnas bylą ištirti gali tik tada, kai yra nuo jos nušalinamas. Tas pats nutiko ir Žanai. Ištisai skaitant galvojau, kad tai neturėtų veikti. Kaip ji galų gale sugautą žudiką pristatys į Prancūziją? Kaip paaiškins nelegaliai (t.y. ne pagal procedūras) surinktus įkalčius? Ir apskritai, kiek ten tokie tyrėjai uždirba, kad galėtų išlėkti į Pietų Ameriką, ten apsistoti viešbučiuose ir per žemyną važiuoti nuomojamu automobiliu? Gerai, kad bent jau kelis kartus Žana susivokė, kad pinigai išseks.

Nepaisant visų klišių, knyga pilna veiksmo ir jis nėra itin nuspėjamas. Pabaiga tikrai nustebino. Net neįtariau, kas iš tiesų yra kanibalas. Buvo likę vos 10 puslapių, o intriga pačiame įkarštyje. Supratau, kad taip greitai viskas gali išsispręsti tik tada, jei vienas iš veikėjų iš miško nebeišeis. Bet kuris? Abejojau iki pat paskutinės akimirkos. Ir iš tiesų ta akimirka buvo tokia, kuri atsakė ir į keletą man anksčiau iškilusių klausimų.

Apibendrinant: puiki atomazga, bet į ją vedė ne itin įdomus turinys.

[Elçin Arabacı · Rating 3 out of 5]

Grange hemen her romanında Fransa'nın kolonyalist geçmişi hatta o politikaların bugünkü devamı, bu politikaların dünyada yarattığı şiddet ve terör zinciriyle hesaplaşıyor. Bu iyi.

Ancak son yıllarda Batı piyasasında "satan" romanların bi formülasyonu var. Bu formülün olmazsa olmazı, esasen "hepimiz ama hepimiz gibi!" olan sıradan bir kadın karakter yaratıp romanı onun Zeyna'ya dönüşmesinin hikayesi olarak kurgulamak.

Heeeer sorunların üstesinden geliveren ve içindeki güçlü kadın cevherini keşfeden, biz sıradan kadın okurlara "sen de yapabilirsin, yapamıyorsan demek kişisel gelişimini tamamlamamışsın" gazı veren kadın karakterler... Bunların başarılarını aşırı abartınca bu kurgu kadın ana- karakterler, hayatın gerçekleriyle boğuşan gerçek kadınlara parodi gibi gelen suni, plastik karakterlere dönüşüyor. Grange'ın bu romanda kurguladığı yargıç Jeanne Korowa karakteri de işte öyle bir roman kahramanı.

Hem okumuş, hemi de yazmış, yalan dünya senden bezmiş, biyolojik saatinin "tez vakitte üremelisin, yoksa bi ömür yapayalnız kalacaksın" tiktakları kendisini deriiiin depresyonlara gark etmiş hanım kız sorgu yargıcımız özgüvensizlikler içinde kendini yer bitirirken, izinsiz kuralsız kanuna aykırı şekilde yaptırdığı dinlemeler, bir dizi tesadüfler ve çocukluğunda yaşadığı travmanın tetiklenmesiyle bi gün amirlerine atara atar gidere gider yapan, savcılık araştırmalarında kadın polis ve savcı kullanmadıkları takdirde kurbanların alayının kilo problemi yaşayan karakterler olduğunu bile fark edemeyecek kadar kör olduklarını ortaya koyan bir karaktere dönüşür. Ne de olsa kilosuyla yalnız yaşı geçmekte olan kariyer kadınları takıntılıdır. Bu bilginin soruşturmaya kattığı bi şey olmasa da kadın gözünün ehemmiyeti vurgulanmış olur.

Akabinde yemeden içmeden, kendi gibi yalnız diet-colayla beslenen başka başarılı kariyer kadınlarının da yardımıyla, okyanuslar aşarak balta girmemiş Latin Amerika ormanlarında şizofren yamyam katili hem de adamı kendi evreninde, hiç tanımadığı tehlikelerle dolu bir coğrafyada haklayan raşitik kahramanımız, çok şanslıdır. Zira değil bir Fransız gazeteci kadın, doğru dürüst insan görmeyen "cehennem bekçisi" yerlilerden biri "bu ekibin erkeği sensin" (ne demekse? İltifat mı şimdi bu?) diyerek ortamdaki ağır silahı Jeanne'nin yanındaki adama değil, ona vermiştir.

Piyasa feminizmini yemlemek suretiyle garanti satış başarısı ve cebi doldurmak için yaratılmış, yalan, sıkıcı, erkek gözüyle çizildiği besbelli plastik bir karakter daha. Cinayetlere dair kolonyalizmle de hesaplaşan yoğun kurgu örgüsü yaratmak Grange'ın marifeti. Bu romanı da iyi kötü o taşıyor. Fakat karakterler aşırı abartılı, çok piyasa işi. O kadar ki insanda en gerilimli sahnelerde bile gülme etkisi yaratıyor. Olmamış.

[Cheesekate · Rating 2 out of 5]

Globalement, Grangé est pour moi une valeur sûre. J'aime son style et je suis toujours impressionnée par la façon qu'il a de me tenir en haleine et de m'empêcher de lâcher le bouquin plus qu'aucun autre auteur. Preuve en est : j'ai lu 628 pages en moins de 7 jours ce qui est pour moi un exploit ! (en ce moment j'entends)
Ceci posé, c'est sans doute le roman de lui que j'ai le moins aimé. Déjà car son personnage est une femme, et que je ne l'ai pas du tout aimée, cette juge d'instruction.
Ensuite parce que les auteurs de thrillers, Chattam juste derrière dans ma liste, se croient obliger d'insérer des scènes de cul, parce que c'est vendeur. Au mieux ça me laisse froide, au pire ça m'agace, parce que je ne vois pas l'intérêt.
Ensuite je trouve l'histoire et son dénouement très tirés par les cheveux. Dénouement qu'on attend avec impatience pour que le mystère soit enfin levé (et qu'on comprenne ce qui se passe), qui arrive trop lentement et qui se bâcle trop rapidement. La fin de roman est ce qui doit être le plus dur à écrire pour un auteur, surtout après avoir tenu en haleine le lecteur pendant 600 pages.
J'avais adoré les deux derniers (Le serment des limbes, et Miserere), celui-ci me déçoit un peu.

Pourtant, il y a du bon ! Toute l'enquête est prenante, les éléments qui se révèlent, s'associent, s'emboîtent, le milieu du livre est plutôt bon.
Une fois de plus, Grangé est allé cherché ce qu'il y a de plus mauvais, de plus noir, en l'homme/Homme. Il a une façon d'écrire le mal assez fascinante. Il arrive à me faire trembler et sursauter, à me plonger complètement dans son univers, à me faire vraiment peur. Certaines scènes sont même bien trop gores pour mon coeur et mon estomac... Ce n'est pas tant dans les situations dangereuses que vivent les personnages que j'angoisse, mais plutôt dans ce qu'il va chercher de pires chez ses tueurs en série, ses brutes, ses dérangés mentaux.
Autre qualité : celui-ci au moins aura eu le mérite de me garder dans le flou jusqu'à la fin ! Autant les précédents, je devinais toujours la fin bien à l'avance (ce qui avait un côté frustrant), autant celui-ci je n'ai rien vu venir (peut-être car je n'ai pas tout compris, et là aussi c'est frustrant)

Donc voilà. C'était pas mauvais, juste pas aussi bon que les autres. Un peu dommage. Mais ça m'a fait du bien de me plonger complètement dans un livre et de ne le lâcher qu'une fois fini !

[Oscura · Rating 3 out of 5]

Magnifico per quanto riguarda lo stato di tensione che riesce ad indurre nel lettore, una sorta di fascinazione che lo spinge a non riuscire ad interrompere la lettura fino alla fine. Originale come storia ed intreccio. ...ma... c'è un ma, anzi più di uno. Prima di tutto, la conclusione, un po' buttata là, ma questo è un vizio che ha questo ottimo scrittore. I personaggi però, contrariamente al solito, sono poco tratteggiati ed abbastanza superficiali, soprattutto la protagonista (si pensi invece agli splendidi comprimari della "Linea nera"), una scaldatrice di sedie da scrivania che di colpo si trasforma in Indiana Jones. Purtroppo quando scrittori maschi parlano dell'universo femminile, per quanto siano bravi, spesso mancano comunque di empatia ed immedesimazione. Tipico di questo è la comune credenza che ogni individuo di sesso femminile dall'età di 35 anni cominci a sentire "il ticchettio dell'orologio biologico" ed inevitabilmente vada incontro al bisogno irresistibile di riprodursi, altrimenti si squalifica e diventa una donna di serie B o peggio anormale perché non può esistere ed essere completamente realizzata nella sua persona senza dividere la sua vita con un uomo e/o figli. Scusate lo sfogo pseudofemminista, ma mi sembra antidiluviano questo atteggiamento, lo potrebbe tenere uno degli uomini della Foresta dei Mani!!! Infine le descrizioni dei vari paesaggi sudamericani, troppo dettagliate, troppo ripetitive, troppo soffocanti. Il giudizio sul romanzo è comunque pienamente positivo, un'altra superba prova di Grangé.

[Fiona · Rating 2 out of 5]

Das Buch war ein Geschenk und daher war ich sehr gespannt, weil der Autor mir zudem empfohlen wurde.
Leider bin ich kein Fan von explizit dargestellter oder beschriebener Gewalt, da ich mir alles was ich lese oder höre bildlich vorstelle und das wurde bei diesem Buch ziemlich schnell ekelig. Daher habe ich nach dem ersten Tatort die Abschnitte über die Zustände der Leichen übersprungen.
Das würde ich dem Buch aber gar nicht negativ ankreiden, die Gewalt passt zur Geschichte, es soll schockieren.
Was ich aber wirklich nicht gut fand, waren die Charaktere. Bei der Hauptprotagonistin dachte ich sehr schnell "japp, die hat sich ein Mann ausgedacht, der denkt er wüsste wie Frauen ticken... und der offentsichtlich keine Ahnung hat." Es gab einige Passagen, wo ich aus dem Augenrollen gar nicht mehr raus kam. Das wurde im Laufe der Geschichte besser, wirklich sympathisch oder real wurden die Charaktere jedoch nicht mehr. Auch die Darstellung von Südamerika fand ich zwar zum einen spannend, zum anderen aber auch sehr klischeebeladen. Ich war selbst noch nie in den Ländern in Süd- und Mittelamerika in denen das Buch spielt. Deswegen kann ich natürlich auch nicht beurteilen, wie realistisch das ganze dargestellt ist. Es wurden aber schon deutlich die rückschrittlichen Bereiche der Länder betont (schlechte Infrastruktur, keine Professionalität der Polizei, Gangs, etc).

Alles in allem war die Geschichte mal was anderes und durchaus interessant, der Stil hat mir aber aus den oben aufgezählten Gründen nicht so gut gefallen.

[LuckyLuke · Rating 3 out of 5]

To wciąż całkiem żwawa i przyjemna lektura, ale mimo wszystko dużo gorsza od pozostałych książek tego autora. Przede wszystkim umknęło to, co było najlepsze w snutych przez niego historiach - brakowało dobrze napisanych bohaterów, na których losie naprawdę zależałoby czytelnikowi.
Główna bohaterka, to stara panna ciągle łykająca antydepresanty. Wszyscy wokół niej są miałcy i jednowymiarowi. I nawet jeśli opowieść jest ekscytująca i ciągnie się od Paryża, przez Gwatemalę, aż po argentyńskie lasy tropikalne, trudno jest pominąć oczywiste wady.
A te szczególnie w przypadku thrillera są oczywiste - brak zaskoczeń i przewidywalność, posługiwanie się ogranymi schematami znanymi doskonale z literatury tego typu, a do tego jeszcze okropne, napisane na kolanie zakończenie. W tym przypadku sama podróż sprawiła mi o wiele więcej przyjemności, niż dotarcie do celu. Gdyby nie lekki styl Grange'a pewnie odradziłbym z pełnym przekonaniem. W tym przypadku i tak namawiałbym jednak do rozpoczęcia przygody z francuskim autorem od innej książki.

Btw. Nie wiem jakim cudem tłumacz mojego wydania pomylił film Se7ven z filmem Siedmiu Wspaniałych. Toż to grzech niedopuszczalny!!

[Lina · Rating 4 out of 5]

This is another book by Jean - Christophe Grange. I like his writing style. The books themes and plot was capturing my attention. The plot was intensive with a lot of twists like in all his books.
I really enjoyed this book.
P.S. Like all his books this one also has "cruelty" effect. So it maybe not acceptable for someone.

[Іра Логін · Rating 5 out of 5]

Майже всю книгу я не те що здогадувалася, куди нас заведе автор, я дико жадала, аби так було. І так сталося. Мерсіііііі, Ґранже. Це було дуже вдало :)

Обіцяю собі перечитати всі романи Ґранже, видані українською. Годний автор.

[Mehmet Koç · Rating 3 out of 5]

Muhtemelen Grange, Freud'un 'Totem ve Tabu'sunu okudu ve sonra hayatı değişip bu kitabı yazdı

[Carlo Hublet · Rating 5 out of 5]

Un tueur fou au sommet de l'immonde. Son adversaire? Une petite juge falote -d'apparence- décide de le pourchasser, de l'affronter, motivée par une soif de venger la mort d'un ami qu'elle adorait, appréciait.
Cette chasse va se muer en une saga improbable, impossible, sauf dans un roman, jusqu'aux confins de l'Amérique centrale et du sud, où l'horreur ne cessera de croître. Passionnant, écoeurant et envoutant.
Grangé profite de cette plongée dans le macabre absolu pour dépeindre l'horreur des dictatures du continent de l'après-guerre, notamment les atrocités des généraux au pouvoir après l'ère Perron (qui seront récompensés par la FIFA en recevant l'organisation d'une coupe du monde de foot, les quelques survivants du régime en plaisantent encore dans leurs retraites dorées). Dans la lignée des funestes dictateurs mégalomanes des temps modernes, bien cotés parmi les Poutine, Kim le Coréen et l'immonde roi de Eswatani, même si cette confrérie vénéneuse pollue aussi une bonne cinquantaine d'Etats.

[Hanni · Rating 4 out of 5]

Nachdem ich erst ein bisschen Zeit brauchte, um in das Setting reinzukommen, hat mir die Geschichte zunehmend besser gefallen. Ich hatte teilweise sogar Gänsehaut beim Lesen. Für zartbesaitete Leser ist diese Geschichte definitiv nichts, denn sie geht vom Thema her in Richtung Horror, finde ich. Sie ist gut umgesetzt und die Spannungskurve steigert sich bis zum Schluss immer mehr. Einzig mit den Charakteren bin ich nicht warm geworden, sie blieben allesamt unsympathisch und ich konnte mich mit keinem von ihnen identifizieren. Trotzdem hat mich die Geschichte sehr gut unterhalten.

[Deutschland91 · Rating 4 out of 5]

Chętnie sięgam po thrillery tego autora a "Las cieni" był w moich planach od dłuższego czasu. Brutalne morderstwa kobiet, wciągająca fabuła, chociaż trochę akcja w 3 części zaczyna spadać to ostateczny finał bardzo mnie zaskoczył. Wiele scenariuszy finału sobie dopisywałam, ale ostatecznie rozwiązanie to majstersztyk. Dodatkowo opisana jest historia Argentyny i wiele ciekawostek z prehistorii. Co jeszcze można dodać więcej: jest to solidnie napisana mocna książka pokazująca okrucieństwo w różnych wymiarach z tłem historycznym. Raczej nie polecę osobom lubiącym spokojniejsze książki ze względu na mocne opisy, ale miłośnikom mocnych thrillerów jak najbardziej.

[Alara · Rating 4 out of 5]

Uyumadan önce birkaç sayfa okuyup uyurum diye düşünmeyin, üzülürsünüz..