What do you think?
Rate this book
329 pages, Paperback
First published June 8, 2004
Šmitas, liovęsis abejingai žaisti Nuvalomuoju Žymekliu, nes kai kurių vyrų akys ėmė jį sekti jo rankose ir jam pasirodė, kad tai blaško dėmesį, tarė dabar pabandysiąs skelti jiems standartinę kalbą apie tai, kodėl po viso to laiko ir pastangų, kuriuos pavieniui skyrė Individualių Atsakymų Anketoms, jis paprašys jų pradėti viską iš naujo ir kolektyviškai apžvelgti įvairius GADS paketo klausimus ir skales. Jis mokėjo atsikratymo Nuvalomuoju Žymekliu triuką: l. nerūpestingai padėdavo jį į magnetinės lentos apačion įleistą lovelį ir smarkiai sprigtelėdamas rašiklio galą paleisdavo jį per visą lovelio ilgį, tačiau taip, kad rašiklis sustotų prie pat galo, neišlėkęs lauk, kamštelio kraštu kone tobulai susilygindamas su lovelio briauna; šį triuką demonstruodavo TDG maždaug 70 % atvejų ir pademonstravo dabar. Triukas atrodydavo dar nerūpestingiau įspūdingesnis, jei Šmitas atlikdavo jį kalbėdamas; tiek jo žodžiams, tiek pačiam triukui tai suteikdavo nerūpestingumo atspalvį, o tas tik sustiprindavo efektą. (p. 31)
Teris Šmitas Diskusijų Grupės vyrams iš atminties bendrais bruožais piešė nedidelį sūkurėlį, arba priešpriešinę bangą, tvane, kurį demorinkodarininkai vadino MVD, - tokie sūkurėliai buvo vadinami Antitendencijomis, kartais Šešėlinėmis Rinkomis. Korporacinių užkandžių srityje, neva aiškino Šmitas, yra du pagrindiniai būdai, kaip naujam gaminiui pozicionuotis JAV rinkoje, kur sveikata, sportas, sveika mityba ir lydintys mėgavimosi-vs.-disciplinos konfliktai yra įgiję metastazių statusą. Šešėlinis užkandis paprasčiausiai stengėsi apibrėžti save kaip priešpriešą visa apimančiai tendencijai, smerkiančiai DTL riebalus, rafinuotuosius angliavandenius, transriebalus, t. y. visą dalykų, kuriuos tam tikri pogrupiai vadino įvairiais tuščių kalorijų, saldumynų, šlamštmaisčio vardais, vartojimą, kitaip tariant, kaip priešpriešą visai nuostabiai surežisuotai sveikos mitybos, sporto ir streso valdymo manijai, patenkančiai į demografinę Sveikos Gyvensenos kategoriją. (p. 46)
Ir štai pirminiai Miego specialisto pateikti "rezultatai", arba "diagnozė", buvo, vienu žodžiu tariant, pribloškiantys, arba visiškai netikėti. Visais penkiais ar šešiais atvejais, kai speciali "prie-blandos" vaizdo aparatūra užfiksavo, kaip Houp ūmai sėdasi ir puola mane kaltinti "knarkimu" ir kaip, matyt, mažiausiai dviem iš šių užfiksuotų atvejų aš garsiai atkertu, kad dar net nemiegu ir dėl to logiškai negaliu būti tokiais dalykais "kaltinamas", Miego specialistas - jam parodyti pateiktį padėjo lazerinis jaunatviškai griežtos laborantės žymiklis ir "nuotolinio" jos įtaiso gebėjimas sustabdyti, arba "užlaikyti", Monitoriaus vaizdą, idant stalas atkreiptų dėmesį į tam tikrą E. E. G. laiko intervalą, - užtvirtino arba patikino ipse dixit, kad aš iš tiesų, medicininiu požiūriu, - nepaisant mano įsitikinimo ar suvokimo, jog esu visiškai sąmoningas, - "objektyviai žiūrint, miegojau", paniręs į Antrąjį arba Trečiąjį iš keturių gerai žinomų miego lygmenų, arba "stadijų", kuriuos Somnologas dar kartą bendrais bruožais pristatė ir paaiškino. (p. 280)
Gerai, jau artėjam prie mano žadėtosios vietos, kurion vedžiau per visą nuobodžią santrauką, vedančią prie šios vietos, kurios taip tikėjaisi. T. y. ką reiškia numirti, kas tada įvyksta. Teisingai? Štai ką visi nori sužinoti. Ir tu irgi - patikėk. Ar nuspręsi tai padaryti, ar ne, ar kokiu nors tavo įsivaizduojamu būdu pamėginsiu kaip nors tave atkalbėti, ar ne. Visų pirma, viskas visiškai kitaip, nei visi mano. Iš tiesų jau žinai, kaip ten yra. Sužinojai, kaip skiriasi visų vidinių blyksnių mastas ir greitis, ir ta mažytė, nevisavertė viso to dalelytė, kurią gali parodyti ir kitiems. Lyg tavo viduje būtų didžiulis kambarys, kuriame kartkartėmis telpa visas visatos turinys, bet dalelės, patenkančios į išorę, turi kažkaip prasisprausti pro tokią mažą rakto skylutę po rankena, kokios būna senesnėse duryse. Lyg visi bandytume įžiūrėt vienas kitą pro tas mažytes rakto skylutes.
Bet durys turi rankeną, gali jas atsidaryti. Bet ne taip, kaip manai. Tačiau kas būtų, jei jas atvertume? Trumpam susimąstyk: kas, jei paskui, kai miršta tai, ką įsivaizduoji esant savimi, visi be galo tiršti ir kiekvieną gyvenimo akimirką besimainantys įvairialypiai pasauliai tavo viduj kažkaip visiškai atsivertų ir taptų išreiškiami, nes kas, jeigu paskui kiekviena akimirka savaime virsta begaline laiko jūra ar trukme, ar tėkme, per kurią juos galima išreikšti ar perteikti, o tam net nereikalinga struktūruota kalba, gali, kaip sakoma, tiesiog atidaryti duris ir atsidurti bet kieno kito kambaryje su visomis savo daugialypėmis formomis ir idėjomis, ir niuansais? Nes, paklausyk, laiko jau nebedaug, čia Lili Kašas truputį leidžiasi nuokalnėn, šlaitai ima statėti ir vos gali įžiūrėti nebešviečiančios iškabos kontūrus ant seniai užsidariusio pakelės kiosko - tai paskutinis ženklas prieš tiltą, tad klausykis: kaip manai, kas toks esi? Milijonai ir trilijonai minčių, prisiminimų, sugretinimų - net ir beprotiškų, tokių kaip šis, galvoji sau, - kurie blyksteli galvoje ir pranyksta? Bendra jų suma ar liekana? Tavo praeitis? Ar žinai, kiek laiko praėjo nuo to, kai pasakiau, jog esu apsimetėlis? Ar pameni, kaip pažiūrėjai į "RESPICEM" laikrodį, kabantį ant užpakalinio vaizdo veidrodėlio ir rodantį 21.17? Į ką konkrečiai dabar žiūri? Sutapimas? O kas, jei laiko nepraėjo nė kiek? Tiesa ta, kad visa tai jau girdėjai. Kad yra šitaip. Kad štai iš kur tavo viduje randasi vietos visatoms, visiems tiems savin nukreiptiems sąryšių fraktalams ir skirtingų balsų simfonijoms, begalybėms, kurių niekada negalėsi atverti kitam. Ir manai, kad dėl tos mažos dalelytės, matomos kitiems žmonėms, tampi apsimetėliu? Aišku, esi apsimetėlis, aišku, tai, ką mato žmonės, niekada nesi tu. Ir, aišku, tu tai žinai, aišku, atsirenki, kurią dalį parodyti, jei jau matyti tiktai dalis. Kas gi darytų kitaip? Tai vadinama laisva valia, Šerlokai. Bet sykiu dėl to šitaip gera imti ir pravirkti kitų akivaizdoje arba juoktis, arba kalbėt kalbomis, arba giedoti bengališkai - tai jau nebe kalba, nereikia jos grūsti pro jokią skylutę.
Tad verk, kiek tik nori, niekam aš nesakysiu.
Tačiau nebūtumei apsimetėlis, jei apsigalvotum. Būtų liūdna, jei darytum tai iš kokios nors įsivaizduojamos pareigos. (p. 216-218)
There’s some eleventh hour complication involving the ground level camera and the problem of keeping the commode’s special monitor out of its upward shot, since video capture of a camera’s own monitor causes what is known in the industry as feedback glare--the artist in such a case would see, not his own emergent Victory, but a searing and amorphous light.There is so much packed in here, so much... dare I say it: Symbolism! Strangely enough, DFW uses symbolism, but it is so fucked up you’re not sure what it represents and how it works together exactly. We have the artist caught between these two, in-essence, mirrors. We have the artist’s work which is either shit or a masterpiece (Victory!). Or both! We have a feedback loop between the camera and the monitor, which is essentially a not-so-veiled reference to self-reference. Self-reference being both a writing trick/device DFW (the artist, in this case) uses often as well as the basis of our whole conception of ourselves (I Am a Strange Loop). The former is sometimes a cynical, self-defeating, downward spiral (as in the story ‘Good Old Neon’ in this collection) whereas the latter is often seen as a searing and amorphous light known as consciousness.