Pasivaikščioti po Vilnių, taip ir likusį planuose, eskizuose, vizijose. Į šį vaizduotės pratimą kviečia leistis daugiau nei šimtas knygoje pristatomų urbanistinių, architektūrinių, memorialinių bei inžinerinių projektų, kurie užgimė XX amžiuje, bet netapo realybe.
Nuo Jono Basanavičiaus namų Lukiškių aikštėje iki komunistų tvirtovės, nuo Vilniaus marių iki svogūno formos nacionalinės galerijos: tik popieriuje likę projektai šiandien pasakoja apie savo autorių ambicijas, politines ir socialines laiko peripetijas bei pokyčiams visad jautrų miesto audinį.
Marija Drėmaitė – architektūros istorikė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė. Tyrinėja XX a. architektūrą, miestų modernizaciją, industrializaciją ir kultūrą. Marija Drėmaitė yra leidyklos LAPAS leidžiamų knygų ir architektūros gidų bendraautorė bei serijos „Architekstai“ viena iš redaktorių. Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė yra Vilniaus muziejaus direktorė, kuruoja šiuolaikinio meno projektus, vadovavo Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijai. Jos vadovaujamas projektas „Saulė ir jūra“ 2019 m. Venecijos meno bienalėje Lietuvai pirmąkart atnešė prestižinį „Auksinį liūtą“. 2020 m. Rasai Antanavičiūtė buvo paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Kai kuriais neįgyvendintais projektais Vilniuje jau buvau susidomėjusi skaitydama vienos iš šios knygos bendraautorių Rasos Antanavičiūtės monografiją ‘Menas ir politika’ todėl ‘Neįgyvendintas Vilnius’ iš karto patraukė mano dėmesį. Kai kurie momentai kiek persidengė su toje knygoje aprašytais, todėl vietomis man buvo nuobodoka, skaitymui kiek trukdė ir gana daug architektūrinių terminų, kuriuos kaip ir supranti, bet įsisąmoninti jų kupiną tekstą kartais sunkoka. Bet šiaip žaviuosi autorių gebėjimu apie architektūrą kalbėti kartu tiksliai ir žaismingai bei pagauliai.
Skaitant šią knygą susimąstai, kaip Vilniui visgi pasisekė, kad retas sovietų projektas miesto centre buvo įgyvendintas, dar kartą prisimeni, kokia sudėtinga Vilniaus istorija ir kiek istorijos verpetų jis atlaikė. Kartu ji iliustruoja kaip sprendimų apie viešąsias erdves ir paminklus priėmėjai Vilniuje kažkaip pastarąjį šimtmetį vis sugeba vietoje ko nors įdomaus, prasmingo ir unikalaus pasirinkti bronzinį balvoną ir arklį. Man patiko įdomesni Valdovų rūmų projektai, jų būta ne vieno, dauguma jų bandė rasti tai erdvei kažkokią paskirtį ir jai tą architektūrą pritaikyti kartu išlaikant duoklę istorijai bet ir pridedant unikalumo. Kaip būtų nuostabu turėti tai, o ne dar vieną betikslį nuobodų istorinį muziejų, kuriame autentiškumo itin mažai. Liūdna, kad Vilnius kažkaip tapęs konservatorišku miestu, kuriame bene bet kokia ryškesnė idėja uždusinama. Vilnius gražėja ir už tai tikrai atstovėčiau, bet tokiu labai subjektyviu požiūriu aš negaliu įvardinti nei vieno pastarųjų poros dešimčių metų architektūrinį projekto, kuris būtų tiesiog wow ir kurį aš keliaudama į Vilnių iš užsienio įrašyčiau į lankytinų vietų sąrašą, nes Lukiškių aikštė tai tikrai į tą sąrašą nepakliūtų. O turbūt pakliūtų jeigu nebūtų pritrūkę valios pastatyti Laisvės kalvą.
Šiaip man kažkiek pritrūko knygoje ir modernesnių neįgyvendintų projektų. Suprantu, kad autorės tikslingai apsiribojo XX amžiumi, bet man būtų buvę labai įdomu buvę pamatyti ir idėjų iš naujesnių konkursų.
Kas būtų buvę, jeigu būtų buvę + kas vis dar diskutuojama, bet vis dar nedaroma. Labai daug iliustracijų!
* Vilniaus marios * Lukiškių aikštė vis dar neužstatya * Lukiškių kalėjimas vis dar stovi * Tas namas, kuris trukdo patekti iš vidurio Lukiškių aikštės į Tauro kalno vidurį, vis dar stovi * Centrą vis bandė iškelti kur nors kitur * XX a. Vilniuje politinė valdžia keitėsi dešimt kartų
This entire review has been hidden because of spoilers.
Kelis pastaruosius vakarus (na gerai ir pietų petraukėles🙈☕) mane stebino "Neįgyvendintas Vilnius" 🇱🇹. Po tokios "ekskursijos" norisi pasileisti Vilniaus gatvėmis ir pasižiūrėti į jas pro "naujus akinius". Kiek daug neįgyvendintų architektūrinių perliukų radau šioje knygoje. Norisi vartyti vėl vėl 🤓📖