What do you think?
Rate this book
Dit du går, följer jag
Vid sekelskiftet 1900 flyr Unni, Armod och lille Roar från Norge för att finna ett nytt hem. I Hälsingland slår de sig ner i ett ödetorp i skogen mellan människoland och vildmark. Den lilla flocken tvingas huka under naturens och skogsbondens brutala nycker i det nya landet med blå berg och svartmörka skogar.
Mer än sjuttio år senare sitter Kåra vid köksbordet som Armod byggde. Hon planerar begravningen för sin svärfar Roar. Det gror mörkt i hörnen. Vad var det egentligen som hände för länge sedan, när Roars föräldrar kom till huset? Unnis och Armods kärlek var större än allt. Kåras oro är lika stor. Nu vill hon bryta tystnaden och avslöja hemligheterna. "Dit du går, följer jag" är en dramatisk historisk roman om hur beroende vi alla är av varandra och om kärlek över alla gränser.
Mer än sjuttio år senare sitter Kåra vid köksbordet som Armod byggde. Hon planerar begravningen för sin svärfar Roar. Det gror mörkt i hörnen. Vad var det egentligen som hände för länge sedan, när Roars föräldrar kom till huset? Unnis och Armods kärlek var större än allt. Kåras oro är lika stor. Nu vill hon bryta tystnaden och avslöja hemligheterna. "Dit du går, följer jag" är en dramatisk historisk roman om hur beroende vi alla är av varandra och om kärlek över alla gränser.
368 pages, Hardcover
First published August 18, 2021
75 people are currently reading
1740 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 195 reviews
August 19, 2024
Ši knyga mane pirmiausia patraukė savo nuostabiu ir neperkrautu viršeliu. Nesistebiu - Baltos lankos, galima sakyti, yra tobulų viršelių meistrai, kurie dažnai suvilioja skaitytoją užsinorėti knygos net nepasigilinus į anotaciją. Kitas dalykas - ši knyga 2022 metais Švedijoje buvo išrinkta metų knyga. Turėkite galvoje, kad skandinavai apskritai pasižymi talentingais rašytojais, o ši knyga yra autorės debiutas - natūralu, kad susidomėjau knyga.
Norėjau pasigilinti kas čia per rašytoja ir čia įdomumai dar nesibaigia. Suvedus į Google paieškos langelį "Lina Nordquist" - pamatysite kažkokią Švedijos politikę. Nenustebkite - čia ta pati autorė tik savo šalyje pirmiausia žinoma kaip politikė. Daugiau informacijos ir nelabai yra tik leidyklos puslapyje galime sužinoti, kad Lina dar yra medikė, dėstytoja, o dabar ir knygos autorė.
Pasakojimas mus nukelia į XIX amžiaus pabaigos Švediją, kurioje norvegai Uni, Amūdas ir mažylis Rūaras ieškosi namų. Suprantame tik viena - atsitiko kažkas baisaus ir šeima tikrai ne savo noru paliko šalį. Švedijoje niekas jų nelaukia, tad susikurti gyvenimą bus nelengva. Kita pasakojimo linija veda mus paskui Korą. Praėjo nemažai metų ir Rūaras mirė ir sekame jo marčios bei žmonos Briken gyvenimą. Turime du taškus - Ruaras su šeima atvyksta į Švediją ir Ruaras miršta. Ši knyga - tai pasakojimas apie tai, kas nutiko tarp šių dviejų taškų. O nutiko daug. Nenoriu skambėti kažkaip banaliai, bet pasakysiu tiek - netikėtumų, paslapčių, kraupumų ir širdį šildančių momentų čia netrūks, o pabaiga... Oi, kad galėčiau Jums papasakoti...
Nuo pirmų puslapių supratau, kad čia ta skandinavų literatūra, kuri yra mano silpnybė. Čia daug gamtos, kuri kartais gelbėja, o kartais, atrodo, bando tave pražudyti. Čia pilna kasdienybės, kuri pasakoja apie artimus arba jau nutrūkusius santykius savo trumpais blyksniais. Čia daug gilaus jausmo, slypinčio po gana šaltu ir atšiauriu žmogaus fasadu. Ir dar daug visko, kuo pasižymi skandinavų literatūra ir kuo taip mėgaujasi jų skaitytojai visame pasaulyje.
Mane stebina mintis, kad tai autorės pirmasis kūrinys, nes jis toks išgrynintas, toks išbaigtas, kad sunku ką prikišti. Kiekviena detalė, kiekvienas posūkis apgalvotas ir puikiai įsipaišo į istorijos visumą.
Skaičiau ir galvojau, kad po tokių knygų galime labiau įvertinti ką turime. Stogas virš galvos, mylimi žmonės, maistas - tokie elementarūs dalykai, bet buvo laikas, kai dėl jų reikėjo nagais ir dantimis kovoti. Puiki istorija, neįtikėti emocijų kalnelai, o kartu ramus kasdienybės dvelksmas - labai rekomenduoju.
📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi
Norėjau pasigilinti kas čia per rašytoja ir čia įdomumai dar nesibaigia. Suvedus į Google paieškos langelį "Lina Nordquist" - pamatysite kažkokią Švedijos politikę. Nenustebkite - čia ta pati autorė tik savo šalyje pirmiausia žinoma kaip politikė. Daugiau informacijos ir nelabai yra tik leidyklos puslapyje galime sužinoti, kad Lina dar yra medikė, dėstytoja, o dabar ir knygos autorė.
Pasakojimas mus nukelia į XIX amžiaus pabaigos Švediją, kurioje norvegai Uni, Amūdas ir mažylis Rūaras ieškosi namų. Suprantame tik viena - atsitiko kažkas baisaus ir šeima tikrai ne savo noru paliko šalį. Švedijoje niekas jų nelaukia, tad susikurti gyvenimą bus nelengva. Kita pasakojimo linija veda mus paskui Korą. Praėjo nemažai metų ir Rūaras mirė ir sekame jo marčios bei žmonos Briken gyvenimą. Turime du taškus - Ruaras su šeima atvyksta į Švediją ir Ruaras miršta. Ši knyga - tai pasakojimas apie tai, kas nutiko tarp šių dviejų taškų. O nutiko daug. Nenoriu skambėti kažkaip banaliai, bet pasakysiu tiek - netikėtumų, paslapčių, kraupumų ir širdį šildančių momentų čia netrūks, o pabaiga... Oi, kad galėčiau Jums papasakoti...
Nuo pirmų puslapių supratau, kad čia ta skandinavų literatūra, kuri yra mano silpnybė. Čia daug gamtos, kuri kartais gelbėja, o kartais, atrodo, bando tave pražudyti. Čia pilna kasdienybės, kuri pasakoja apie artimus arba jau nutrūkusius santykius savo trumpais blyksniais. Čia daug gilaus jausmo, slypinčio po gana šaltu ir atšiauriu žmogaus fasadu. Ir dar daug visko, kuo pasižymi skandinavų literatūra ir kuo taip mėgaujasi jų skaitytojai visame pasaulyje.
Mane stebina mintis, kad tai autorės pirmasis kūrinys, nes jis toks išgrynintas, toks išbaigtas, kad sunku ką prikišti. Kiekviena detalė, kiekvienas posūkis apgalvotas ir puikiai įsipaišo į istorijos visumą.
Skaičiau ir galvojau, kad po tokių knygų galime labiau įvertinti ką turime. Stogas virš galvos, mylimi žmonės, maistas - tokie elementarūs dalykai, bet buvo laikas, kai dėl jų reikėjo nagais ir dantimis kovoti. Puiki istorija, neįtikėti emocijų kalnelai, o kartu ramus kasdienybės dvelksmas - labai rekomenduoju.
📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi
October 17, 2023
Mein Herz ist eine Krähe wird abwechselnd aus zwei verschiedenen Perspektiven erzählt. Zunächst erzählt Unni ihre Geschichte von ihrem wahnsinnig harten Leben um das Jahr 1900. Sie musste mit ihrem Mann Armod und ihrem Sohn Roar aus Trondheim nach Schweden fliehen. Etwa siebzig Jahre später berichtet Roars Schwiegertochter Kara von dessen Beerdigung und ihrem Leben.
Unnis Geschichte hat mich völlig fasziniert und in den Bann gezogen. Sie ist für mich eigentlich sechs von fünf Sternen. Es ist unglaublich, was sie und ihre Familie erleiden müssen, wie sie ständig der Gewalt und Willkür verschiedener Männer ausgeliefert sind. Ich konnte ihren Kummer, den Hunger und das ganze Leid förmlich spüren.
Mit Karas Geschichte tat ich mir dagegen sehr lange sehr schwer. Es war immer wie ein Bruch in der Erzählung. Ich konnte mich in sie auch kaum hineinversetzen. Diesen zweiten Erzählteil fand ich auch bedrückend, wenn auch auf eine andere Art: ich fand Dag ganz schrecklich und das Schweigen, das über der ganzen Familie liegt war unerträglich.
Was am Schluss aber alles wieder herausgerissen hat, war wie die beiden Erzählstränge miteinander verknüpft wurden und alles aufgeklärt wurde. Das war wirklich äußerst gelungen. Das Buch ist ein Highlight, wenn auch mit kleinen Abstrichen.
Unnis Geschichte hat mich völlig fasziniert und in den Bann gezogen. Sie ist für mich eigentlich sechs von fünf Sternen. Es ist unglaublich, was sie und ihre Familie erleiden müssen, wie sie ständig der Gewalt und Willkür verschiedener Männer ausgeliefert sind. Ich konnte ihren Kummer, den Hunger und das ganze Leid förmlich spüren.
Mit Karas Geschichte tat ich mir dagegen sehr lange sehr schwer. Es war immer wie ein Bruch in der Erzählung. Ich konnte mich in sie auch kaum hineinversetzen. Diesen zweiten Erzählteil fand ich auch bedrückend, wenn auch auf eine andere Art: ich fand Dag ganz schrecklich und das Schweigen, das über der ganzen Familie liegt war unerträglich.
Was am Schluss aber alles wieder herausgerissen hat, war wie die beiden Erzählstränge miteinander verknüpft wurden und alles aufgeklärt wurde. Das war wirklich äußerst gelungen. Das Buch ist ein Highlight, wenn auch mit kleinen Abstrichen.
August 2, 2022
Äntligen, blev jag klar men denna. Tänk vad tråkigt lilla bok - du som började så bra!!! Första fjärdedelen av boken drogs man in i karaktärerna, i smärtan, kärleken och flykten. De andra tre delarna? Not so much.
Vi får följa två kvinnor med stark koppling till samma hus i Härjedalen, Kåra och Unni. Unni flyr från Norge till Sverige i början på 1900-talet, Kåra planerar en begravning ungefär 80 år senare.
Här kommer några snabba reflektioner:
Den är alldeles för lång.
Språket är väldigt avmätt och högdraget - det hjälper dessvärre inte den haltande historien. För berättelserna om dessa kvinnor innehåller inte mycket mer djup än elände, misär och elände. Och missförstå mig rätt - jag kan läsa om elände, men språket måste vara snyggt och vårda hemskheterna på ett respektfullt sätt (ni som läst Agota Kristof vet var jag menar).
Visserligen väver Nordquist ihop boken de sista 30 sidorna på ett sätt värdigt Unni och Kåra. Men jag lämnas ändå bara mest med en obehaglig känsla av att inte ha fått uppleva någonting värdefullt.
Vi får följa två kvinnor med stark koppling till samma hus i Härjedalen, Kåra och Unni. Unni flyr från Norge till Sverige i början på 1900-talet, Kåra planerar en begravning ungefär 80 år senare.
Här kommer några snabba reflektioner:
Den är alldeles för lång.
Språket är väldigt avmätt och högdraget - det hjälper dessvärre inte den haltande historien. För berättelserna om dessa kvinnor innehåller inte mycket mer djup än elände, misär och elände. Och missförstå mig rätt - jag kan läsa om elände, men språket måste vara snyggt och vårda hemskheterna på ett respektfullt sätt (ni som läst Agota Kristof vet var jag menar).
Visserligen väver Nordquist ihop boken de sista 30 sidorna på ett sätt värdigt Unni och Kåra. Men jag lämnas ändå bara mest med en obehaglig känsla av att inte ha fått uppleva någonting värdefullt.
October 3, 2023
Kåras Schwiegervater Roar ist tot und gemeinsam mit ihrer Schwiegermutter Bricken bereitet sie seine Beerdigung vor. Ihre Heirat mit Dag hatte an dessen Beziehung zwischen Eltern und Sohn nichts geändert. Dag blieb ewig Kind; Kåra durfte im Dachgeschoss seines Elternhauses leben. Nun sitzen sich zwei alte Frauen gegenüber, die einander vernichten könnten, würden sie ihre Geheimnisse auspacken. Kåra hatte schon als Kind verinnerlicht, Erwachsenen zu erzählen, was sie hören wollten, und damit ihre Einweisung in die Psychiatrie verhindert.
Brickens und Roars kompliziertere Geschichte wird von Roars Mutter Unni erzählt, die mit ihm als Kleinkind aus Schweden flüchtete. Für sie und Roar, dessen Vater er nicht ist, lässt damals um 1900 Armod augenblicklich sein Werkzeug fallen, um Mutter und Kind auf ihrer Flucht zu begleiten. In Hälsingland kauft das Paar an der Grenze zur Wildnis eine einfache Kate, deren Preis sie durch Wald- und Landarbeit abarbeiten müssen. Wegen ihres Standes als Tagelöhner, Unni darüber hinaus ohne Papiere, halten sie Abstand zum Landbesitzer Nilsson und leben sich nur schwer ein. Dass ihre Ernte nicht über den Winter reichen kann, realisiert das Paar zu spät, das inzwischen eine gemeinsame Tochter hat. Ohne Wilderei und den Fang kleiner Säugetiere kommt eine Tagelöhnerfamilie nicht über den Winter. Es reiht sich eine Kette beispielloser Not, Hartherzigkeit und Gewalt aneinander, in deren Schatten Roar aufwächst.
Kåra und Unni wechseln sich in gleichmäßigem Rhythmus als Icherzählerin ab; Unni wendet sich im Monolog direkt an Roar, Kåra blickt zurück auf ein Leben mit verheimlichter Angsterkrankung. Die Abschnitte aus Kåras Sicht und von Unni an Roar überlappen sich, geben nur Teile preis, die sich später zum vielschichtigeren Gesamtbild fügen. Die Kate, die Krähen, der Wald, der Hunger, glänzende Gegenstände, Außenseiterrollen und nicht zuletzt Unnis Heilkräuterkenntnis sind schließlich eng miteinander verknüpft.
Sprachliche Eleganz kollidiert mit unvorstellbarer Grausamkeit zumeist gegenüber Frauen und Kindern. Mehrfach habe ich beim Lesen den Atem angehalten und mir gewünscht, betroffene Frauen würden ihrem Peiniger endlich den Hals umdrehen und ihn ans Scheunentor tackern.
Fazit
Auf wechselnden Zeitebenen erzählen zwei Frau jeweils aus der Gegenwart und der Zeit um 1900; ausgehend von Roar, als Unnis Sohn und Schwiegervater Kåras. Der Focus liegt auf Männergewalt gegen Abhängige, Schuldknechtschaft, der Psychiatrisierung von Außenseitern – und der unrühmlichen Rolle, die Vertreter der Kirchen dabei spielten.
Wegen des Übermaßes an Not und Gewalt finde ich eine Empfehlung schwierig. Wer sich jedoch vorbehaltslos darauf einlässt, wird mit einem stilistisch eleganten, raffiniert komponierten Roman belohnt, der die Augen öffnet für Frauenschicksale zu Beginn des 20. Jahrhunderts.
Brickens und Roars kompliziertere Geschichte wird von Roars Mutter Unni erzählt, die mit ihm als Kleinkind aus Schweden flüchtete. Für sie und Roar, dessen Vater er nicht ist, lässt damals um 1900 Armod augenblicklich sein Werkzeug fallen, um Mutter und Kind auf ihrer Flucht zu begleiten. In Hälsingland kauft das Paar an der Grenze zur Wildnis eine einfache Kate, deren Preis sie durch Wald- und Landarbeit abarbeiten müssen. Wegen ihres Standes als Tagelöhner, Unni darüber hinaus ohne Papiere, halten sie Abstand zum Landbesitzer Nilsson und leben sich nur schwer ein. Dass ihre Ernte nicht über den Winter reichen kann, realisiert das Paar zu spät, das inzwischen eine gemeinsame Tochter hat. Ohne Wilderei und den Fang kleiner Säugetiere kommt eine Tagelöhnerfamilie nicht über den Winter. Es reiht sich eine Kette beispielloser Not, Hartherzigkeit und Gewalt aneinander, in deren Schatten Roar aufwächst.
Kåra und Unni wechseln sich in gleichmäßigem Rhythmus als Icherzählerin ab; Unni wendet sich im Monolog direkt an Roar, Kåra blickt zurück auf ein Leben mit verheimlichter Angsterkrankung. Die Abschnitte aus Kåras Sicht und von Unni an Roar überlappen sich, geben nur Teile preis, die sich später zum vielschichtigeren Gesamtbild fügen. Die Kate, die Krähen, der Wald, der Hunger, glänzende Gegenstände, Außenseiterrollen und nicht zuletzt Unnis Heilkräuterkenntnis sind schließlich eng miteinander verknüpft.
Sprachliche Eleganz kollidiert mit unvorstellbarer Grausamkeit zumeist gegenüber Frauen und Kindern. Mehrfach habe ich beim Lesen den Atem angehalten und mir gewünscht, betroffene Frauen würden ihrem Peiniger endlich den Hals umdrehen und ihn ans Scheunentor tackern.
Fazit
Auf wechselnden Zeitebenen erzählen zwei Frau jeweils aus der Gegenwart und der Zeit um 1900; ausgehend von Roar, als Unnis Sohn und Schwiegervater Kåras. Der Focus liegt auf Männergewalt gegen Abhängige, Schuldknechtschaft, der Psychiatrisierung von Außenseitern – und der unrühmlichen Rolle, die Vertreter der Kirchen dabei spielten.
Wegen des Übermaßes an Not und Gewalt finde ich eine Empfehlung schwierig. Wer sich jedoch vorbehaltslos darauf einlässt, wird mit einem stilistisch eleganten, raffiniert komponierten Roman belohnt, der die Augen öffnet für Frauenschicksale zu Beginn des 20. Jahrhunderts.
November 3, 2024
Viskas, dėl ko myliu skandinavų literatūrą.
„Kad medis, kad vėjas jį nuvertė, kad tai buvo galingas medis, kuris krito ant žemės, ir kad ne taip jau buvo lengva jį atkelti. Kai jau vis vien buvo per vėlu. Mūsų valandėlė šioje žemėje. Jokių lūkesčių. Jokių garantijų".
Vos keliuose sakiniuose – ištisa istorija ir filosofija.
Šeimos saga.
Su neįtikėtinu talentu ir jausmingumu aprašoma meile, rūpesčiu, pasiaukojimu. Priesaika, kuriai lieki ištikimas kad ir kas būtų. Pragaru, kuris ištinka vos po kelių įprastos kasdienybės minučių. Alkiu, krauju, badu, prievarta, sielvartu, nusikaltimais ir neteisybe. Žmonėmis, kuriuose – ne tik grožis, bet ir žarnos. O pernelyg dažnai būtent šios. Vaizduote, iš kurios dingsta pasaka ir lieka tik melas. Mišku, kuris nėra vien miškas. Egzistencija, kai vien tai, kad gyveni, dar nereiškia, kad turi gyvenimą. Gebėjimu bet kuriuo atveju kilti ir žiūrėti į priekį. Laime, apsieinančia be moralės. Priesaku niekada nepriprasti nei prie grožio, nei prie bjaurumo.
Su spalvingais, ryškiais, turtingais (kartu – ir nervinančiais) charakteriais.
Knyga, kurią skaitai su pertrūkiais. Nes tau tiesiog žmogiškai reikia pertraukėlės atsikvėpti.
Nuostabu.
„Kad medis, kad vėjas jį nuvertė, kad tai buvo galingas medis, kuris krito ant žemės, ir kad ne taip jau buvo lengva jį atkelti. Kai jau vis vien buvo per vėlu. Mūsų valandėlė šioje žemėje. Jokių lūkesčių. Jokių garantijų".
Vos keliuose sakiniuose – ištisa istorija ir filosofija.
Šeimos saga.
Su neįtikėtinu talentu ir jausmingumu aprašoma meile, rūpesčiu, pasiaukojimu. Priesaika, kuriai lieki ištikimas kad ir kas būtų. Pragaru, kuris ištinka vos po kelių įprastos kasdienybės minučių. Alkiu, krauju, badu, prievarta, sielvartu, nusikaltimais ir neteisybe. Žmonėmis, kuriuose – ne tik grožis, bet ir žarnos. O pernelyg dažnai būtent šios. Vaizduote, iš kurios dingsta pasaka ir lieka tik melas. Mišku, kuris nėra vien miškas. Egzistencija, kai vien tai, kad gyveni, dar nereiškia, kad turi gyvenimą. Gebėjimu bet kuriuo atveju kilti ir žiūrėti į priekį. Laime, apsieinančia be moralės. Priesaku niekada nepriprasti nei prie grožio, nei prie bjaurumo.
Su spalvingais, ryškiais, turtingais (kartu – ir nervinančiais) charakteriais.
Knyga, kurią skaitai su pertrūkiais. Nes tau tiesiog žmogiškai reikia pertraukėlės atsikvėpti.
Nuostabu.
December 1, 2024
Nesudraugavau, gal ne tas laikas. Nesuprantu, kodėl reikėjo istorijos iš Koros perspektyvos, nebent tam, kad būtų pabrėžtas skirtumas tarp kančios, kurią sukelia išorinės, nenumatomos aplinkybės, ir kančios, kylančios dėl žmogaus asmenybės sutrikimo. Arba tam, kad knyga įgautų tikrai tamsų atspalvį, lyg antrą dugną ar ką panašaus, nes kitkas ne tai, kad jau girdėta, nieko nauja ar pan., bet dėl žmonių, kurie viską patyrė, tampa kažkuo skaidriu, šviesiu ir išgyvenamu.
October 9, 2022
”Dit du går följer jag” av Lina Nordquist bär en titel som präglar berättelsen och återkommer genom hela boken. Den är verkligen passande. Det tog lite tid för mig att komma in i boken, men snart omslöts jag av det vackra språket och läste om vissa meningar flera gånger om. Det här är en gripande historia med många lager och är en roman som kommer att stanna kvar. Den är välskriven, vacker, sorglig, rörande och väldigt bra.
Handlingen växlar perspektiv mellan dåtid och nutid. Till en början var det den dåtida berättelsen som fångade mig, men allt eftersom växer de båda historierna ihop och frågetecken rätas ut och får sin förklaring. Romanen griper tag i mig och väcker starka känslor. Jag njuter av det vackra språket och befinner mig med karaktärerna i deras levnadsöden. Romanen är nominerad till Årets bok 2022 och den åker upp i toppen bland de jag gillar mest.
Handlingen växlar perspektiv mellan dåtid och nutid. Till en början var det den dåtida berättelsen som fångade mig, men allt eftersom växer de båda historierna ihop och frågetecken rätas ut och får sin förklaring. Romanen griper tag i mig och väcker starka känslor. Jag njuter av det vackra språket och befinner mig med karaktärerna i deras levnadsöden. Romanen är nominerad till Årets bok 2022 och den åker upp i toppen bland de jag gillar mest.
September 27, 2024
Puikus šių metų atradimas. Rodos kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad gimiau netinkamu laikotarpiu. Žmonės džiaugiasi paprastais dalykais, yra dėkingi, kad turi duonos ant stalo, stogą virš galvos, gyvūnėlių tvarte ir artimuosius šalia. Nėra jokių Faceboku, Tik Tokų, Elonų Maskų ir kitų šių dienų maro, kurie visiškai iškreipia tikrąsias vertybes (mano požiūriu).
Autorės rašymo stilius įstabus ir nepriekaištingai vaizdingas: rodos pats jutau žiemos šaltį, besiskverbianti į kaulus, badą ir skausmą netekus mylimo žmogaus. Autorė nesibodi naudoti metaforų, palyginimų, meninės ir prozinės kalbos, dalykus kuriuos aš itin vertinu.
Nors tai kelių giminės kartų istorija, tarp laikmačių ir veikėjų, nepasimečiau. Ryškus veikėjų būdo atskleidimas tam itin pagelbėjo.
Žavėjo geras dviejų istorijos laikmačių nupasakojimas, bei to meto žmonių prietarų, gyvenimo būdo ir kartais nepamatuoto žiaurumo atskleidimas.
Pabaiga nustebino, lyg iš niekur autorė šovė bombą, kurios, iš tokios ramios ir lėtos knygos nesitikėjau.
Autorės rašymo stilius įstabus ir nepriekaištingai vaizdingas: rodos pats jutau žiemos šaltį, besiskverbianti į kaulus, badą ir skausmą netekus mylimo žmogaus. Autorė nesibodi naudoti metaforų, palyginimų, meninės ir prozinės kalbos, dalykus kuriuos aš itin vertinu.
Nors tai kelių giminės kartų istorija, tarp laikmačių ir veikėjų, nepasimečiau. Ryškus veikėjų būdo atskleidimas tam itin pagelbėjo.
Žavėjo geras dviejų istorijos laikmačių nupasakojimas, bei to meto žmonių prietarų, gyvenimo būdo ir kartais nepamatuoto žiaurumo atskleidimas.
Pabaiga nustebino, lyg iš niekur autorė šovė bombą, kurios, iš tokios ramios ir lėtos knygos nesitikėjau.
November 11, 2023
Drei Generationen. Zwei Erzählstränge. Und ein ziemlich heftiger Plot: »Mein Herz ist eine Krähe« von Lina Nordquist.
Schweden, 1897: Unni, ihr kleiner Sohn Roar und ihr Mann Armod müssen aus Norwegen fliehen. In Hälsingland, einer historischen Provinz in Schweden, finden sie ein neues Zuhause: Eine Kate mitten im Wald, die endlich den langersehnten Frieden bringen soll. Doch die rauen Launen der Natur und des Landbesitzers legen sich wie ein Schatten über die kurze Familienidylle. Hunger, Leid und Tod werden mit der Zeit allgegenwärtige Begleiter. Schweden, 70 Jahre später: In derselben Waldkate und zwei Generationen später, lebt Kåra und plant die Beerdigung ihres Schwiegervaters Roar. Umhüllt von einem Nebel aus Geheimnissen, verborgenen Sehnsüchten und Schweigen, der sich wie ein roter Faden durch das Buch zieht.
Die Geschichte wird abwechselnd aus der Perspektive von Unni und Kåra erzählt. Dabei hat mich Unnis Geschichte ganz besonders berührt. Zugegeben, was ihr widerfährt ist grausam und nichts für schwache Nerven. Wir tauchen tief in ihre Gefühlswelt ein und fiebern mit. So fühlte sich auch ein kleiner Teil von mir gebrochen als ich Unnis Geschichte las. Zu Kåras Geschichte fand ich hingegen nur schwer Zugang. Ihre Gedanken und Handlungen wirkten auf mich teils irrational und schwer nachvollziehbar. Kåras Erzählung offenbarte eine andere Art von Brutalität und Grausamkeit.
Vieles in diesem Buch bleibt unausgesprochen, wird nur angedeutet. Als die Autorin schließlich beide Erzählstränge zum Ende des Buches zusammenführt und die Schicksale miteinander verwoben werden – mindblown 🤯🤯
Ich möchte diverse Triggerwarnungen aussprechen, denn dieses Buch ist sicherlich nichts für die breite Masse. Es ist keine leichte Kost, kein Wohlfühlbuch. To be honest sehr brutal. Und zugleich ein Buch, dass mich trotz einiger Abzüge mit seiner düsteren Atmosphäre komplett in seinen Bann gezogen hat und noch eine Weile beschäftigen wird.
Aus dem Schwedischen von Stefan Pluschkat.
TW: Sexuelle und physische Gewalt,Tod, psychische Erkrankung, Mord, Abtreibung uvm.
Schweden, 1897: Unni, ihr kleiner Sohn Roar und ihr Mann Armod müssen aus Norwegen fliehen. In Hälsingland, einer historischen Provinz in Schweden, finden sie ein neues Zuhause: Eine Kate mitten im Wald, die endlich den langersehnten Frieden bringen soll. Doch die rauen Launen der Natur und des Landbesitzers legen sich wie ein Schatten über die kurze Familienidylle. Hunger, Leid und Tod werden mit der Zeit allgegenwärtige Begleiter. Schweden, 70 Jahre später: In derselben Waldkate und zwei Generationen später, lebt Kåra und plant die Beerdigung ihres Schwiegervaters Roar. Umhüllt von einem Nebel aus Geheimnissen, verborgenen Sehnsüchten und Schweigen, der sich wie ein roter Faden durch das Buch zieht.
Die Geschichte wird abwechselnd aus der Perspektive von Unni und Kåra erzählt. Dabei hat mich Unnis Geschichte ganz besonders berührt. Zugegeben, was ihr widerfährt ist grausam und nichts für schwache Nerven. Wir tauchen tief in ihre Gefühlswelt ein und fiebern mit. So fühlte sich auch ein kleiner Teil von mir gebrochen als ich Unnis Geschichte las. Zu Kåras Geschichte fand ich hingegen nur schwer Zugang. Ihre Gedanken und Handlungen wirkten auf mich teils irrational und schwer nachvollziehbar. Kåras Erzählung offenbarte eine andere Art von Brutalität und Grausamkeit.
Vieles in diesem Buch bleibt unausgesprochen, wird nur angedeutet. Als die Autorin schließlich beide Erzählstränge zum Ende des Buches zusammenführt und die Schicksale miteinander verwoben werden – mindblown 🤯🤯
Ich möchte diverse Triggerwarnungen aussprechen, denn dieses Buch ist sicherlich nichts für die breite Masse. Es ist keine leichte Kost, kein Wohlfühlbuch. To be honest sehr brutal. Und zugleich ein Buch, dass mich trotz einiger Abzüge mit seiner düsteren Atmosphäre komplett in seinen Bann gezogen hat und noch eine Weile beschäftigen wird.
Aus dem Schwedischen von Stefan Pluschkat.
TW: Sexuelle und physische Gewalt,Tod, psychische Erkrankung, Mord, Abtreibung uvm.
August 1, 2022
Unni blir anklagad för häxeri och tvingas tillsammans med Armod och sin lille son Roar fly från Norge. De tar sig över gränsen in i Sverige, i Hälsingland. Där försöker de bygga upp ett nytt liv, men det är kämpigt med kalla vintrar och dåligt växtlighet, samt en storbonde som kräver mycket för att de ska få bo i det lilla torpet.
Många år senare sitter Kåra vid köksbordet tillsammans med sin svärmor och planerar för sin svärfar Roars begravning. Kåra sitter på hemligheter som bara väntar på att få komma ut, men kanske är hon inte den enda.
Jag gillar verkligen den dåtida berättelsen och lider med dem i deras kamp för att skapa sig ett liv och överleva. Det är svårt att förstå hur man kan ta sig igenom sådana hemska perioder av svält.
Den nutida historien är inte lika intressant. Jag har väldigt svårt för Kåra, och gillar inte hennes berättarröst på samma sätt som Unnis. Däremot knyts de två tidslinjerna ihop på ett väldigt snyggt sätt. Båda tidslinjerna ger även information som gör att man förstår det som händer i den andra.
Många år senare sitter Kåra vid köksbordet tillsammans med sin svärmor och planerar för sin svärfar Roars begravning. Kåra sitter på hemligheter som bara väntar på att få komma ut, men kanske är hon inte den enda.
Jag gillar verkligen den dåtida berättelsen och lider med dem i deras kamp för att skapa sig ett liv och överleva. Det är svårt att förstå hur man kan ta sig igenom sådana hemska perioder av svält.
Den nutida historien är inte lika intressant. Jag har väldigt svårt för Kåra, och gillar inte hennes berättarröst på samma sätt som Unnis. Däremot knyts de två tidslinjerna ihop på ett väldigt snyggt sätt. Båda tidslinjerna ger även information som gör att man förstår det som händer i den andra.
June 18, 2022
2,5*
Äsch, jag vet inte. Jag gillade verkligen Unnis perspektiv i början, men för mig var den här berättelsen för långsam och karaktärsdriven. Det kändes lite som att den även gick runt i cirklar och kretsade kring exakt samma sak fast ur flera olika vinklar, vilket jag inte riktigt gillade. Det gjorde så att boken kändes väldigt lång. Sedan att det var misär på misär på misär gjorde inte saken bättre, böcker som är rätt hopplösa brukar inte vara för mig och tyvärr även denna gång.
Även om den här inte föll mig i smaken fullt ut, så är jag ändå relativt intresserad av att testa på hennes nya roman, men tiden får utvisa om jag plockar upp den.
Äsch, jag vet inte. Jag gillade verkligen Unnis perspektiv i början, men för mig var den här berättelsen för långsam och karaktärsdriven. Det kändes lite som att den även gick runt i cirklar och kretsade kring exakt samma sak fast ur flera olika vinklar, vilket jag inte riktigt gillade. Det gjorde så att boken kändes väldigt lång. Sedan att det var misär på misär på misär gjorde inte saken bättre, böcker som är rätt hopplösa brukar inte vara för mig och tyvärr även denna gång.
Även om den här inte föll mig i smaken fullt ut, så är jag ändå relativt intresserad av att testa på hennes nya roman, men tiden får utvisa om jag plockar upp den.
November 19, 2024
" - Aš eisiu su tavim, - pasakė jis dar kartą. - Seksiu, kad ir kur eitum.
Kiekvieni namai turi savo paslapčių. Ne visada jas reikia pasakyti".
Vienos šeimos kelios kartos, sunkus likimas, išgyvenimai, praradimai,paslaptys mirtys, alkis, kova už išlikimą, prievarta, stipri motinos meilė savo vaikams - labai sukrečianti knyga,ir tikrai nesitikėjau, kad bus tokia gera.
Ypač patiko Uni - su savo stiprybe, su tiek daug kančių, sunkia gyvenimo dalia, su mylimų žmonių praradimais, jai tiek teko visko daug, kad skaitydama vis klausiau savęs už ką jai taip?
Knyga nėra iš lengvųjų, sunku buvo versti puslapius, bet nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti❤️
Kiekvieni namai turi savo paslapčių. Ne visada jas reikia pasakyti".
Vienos šeimos kelios kartos, sunkus likimas, išgyvenimai, praradimai,paslaptys mirtys, alkis, kova už išlikimą, prievarta, stipri motinos meilė savo vaikams - labai sukrečianti knyga,ir tikrai nesitikėjau, kad bus tokia gera.
Ypač patiko Uni - su savo stiprybe, su tiek daug kančių, sunkia gyvenimo dalia, su mylimų žmonių praradimais, jai tiek teko visko daug, kad skaitydama vis klausiau savęs už ką jai taip?
Knyga nėra iš lengvųjų, sunku buvo versti puslapius, bet nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti❤️
September 26, 2024
Gana ilgai užtrukau, kol įsivažiavau į šį romaną. Skaitydama vis turėjau grįžti puslapiu kitu atgal, vardai nesuteikė jokio aiškumo, pasakojama apie vienus žmones, grįžus į praeitį – jau apie visai kitus, o kuo jie susiję? Tada ėmiausia savo seno gero būdo – susirašiau vardus ant lapo, susipiešiau giminės medį ir istorija ėmė tiesiog skleiste skleistis. Ir atsirado begalinis malonumas ir pasigavimas šiuo romanu.
⠀
Taigi, apie ką knyga? Apie vienus namus, jų gyventojus, gyventojų patirtis, istorijas ir istoriją. Apie gyvenimą ir išgyvenimą. Uni ir Armūdas pėstute iš Norvegijos ateina į Švediją. Moteris už pakarpos velka ir sūnelį, o kartu ir kelias dideles paslaptis, kurios gali būti ir to bėgimo pretekstu. O štai Armūdas tiesiog eina paskui. Ir pasižada visada eiti kartu. Kita pasakojimo dalis – jau po septyniasdešimties metų. Tas pats namas, tas pats stalas ir visiškai kitos kartos, sėdinčios prie jo. Kora kalbasi su savo anyta Briken ir klausosi jos istorijų, kuriose randasi vis daugiau nesutapimų ir klausimų.
„- Sakoma, kad reikia eiti toliau, - pasakei priglaudęs prie manęs šiltą plaštaką, - bet, man atrodo, ne visada įmanoma eiti toliau. Kartais privalai pradėti iš naujo.“
Šaltis. Tamsa. Naktis. Miškas. Trumpos, nenuspėjamos vasaros ir ilgos, tamsios bei nuspėjamai negailestingos žiemos. Būtent toks gyvenimas pasitinka Uni ir Armūdą, tačiau jauna pora nepasiduoda. Jie tikisi atradę ramybę ir namus. Ar tikrai? Su dižiuliu, milžinišku pozityvumu sodyba pavadinama Ramybe, tačiau nežinau… nežinau, kiek iš tiesų tos ramybės šeima čia rado. Skaudėjo man širdį, daug sprendimų ir nesupratau, bet vėlgi – ne visada baimės vedini žmonės elgiasi logiškai. Bet man veikėjų buvo gaila. Toks užburtas ratas, nesėkmė po nesėkmės. Nelaimė po nelaimės. Kažkuriuo metu labai vyliausi, kad su šviesa, su pavasariu ir gaiviu oru galės giliau įkvėpti ir veikėjai, tačiau taip buvo tikrai ne visada.
Skaitant šį romaną vyravo du dalykai, kuriuos ne visada gebame lengvai paaiškinti: moteriška nuojauta ir pasikartojimai. Istorijos, situacijų, likimo susidėliojimų pasikartojimai. Ir čia nebuvo tie atvejai, kur gali pasimokyti, nesuklysti. Ne. Čia buvo tarsi koks karmos žaidimas, kai ji pasikūrusi dėlioja tokias pačias kortas ištisoms kartoms. ⠀
⠀
„- Ne miško mums, žmonėms, reikia bijoti, - pasakė jis, - Ugnies, alkio ir vienam kito. <…> Vien medžiai dar nėra miškas. Visai kaip žmogus – vien tai, kad gyveni, dar nereiškia, kad turi gyvenimą.“⠀
⠀
Sodrus, turtingas, labai daug sluoksnių talpinantis romanas. Rasite jame ir trikdančių, keistų dalykų. Ir skaudulių autorė tikrai savo veikėjams negaili. Tačiau romanas iš tų, kurie ilgai lieka mintyse. Panašiai jaučiausi perskaičius „Seserų varpus“, „Dinos knygą“ ir dar kelis skandinavų kūrinius.
Leidyklos dovana.
⠀
Taigi, apie ką knyga? Apie vienus namus, jų gyventojus, gyventojų patirtis, istorijas ir istoriją. Apie gyvenimą ir išgyvenimą. Uni ir Armūdas pėstute iš Norvegijos ateina į Švediją. Moteris už pakarpos velka ir sūnelį, o kartu ir kelias dideles paslaptis, kurios gali būti ir to bėgimo pretekstu. O štai Armūdas tiesiog eina paskui. Ir pasižada visada eiti kartu. Kita pasakojimo dalis – jau po septyniasdešimties metų. Tas pats namas, tas pats stalas ir visiškai kitos kartos, sėdinčios prie jo. Kora kalbasi su savo anyta Briken ir klausosi jos istorijų, kuriose randasi vis daugiau nesutapimų ir klausimų.
„- Sakoma, kad reikia eiti toliau, - pasakei priglaudęs prie manęs šiltą plaštaką, - bet, man atrodo, ne visada įmanoma eiti toliau. Kartais privalai pradėti iš naujo.“
Šaltis. Tamsa. Naktis. Miškas. Trumpos, nenuspėjamos vasaros ir ilgos, tamsios bei nuspėjamai negailestingos žiemos. Būtent toks gyvenimas pasitinka Uni ir Armūdą, tačiau jauna pora nepasiduoda. Jie tikisi atradę ramybę ir namus. Ar tikrai? Su dižiuliu, milžinišku pozityvumu sodyba pavadinama Ramybe, tačiau nežinau… nežinau, kiek iš tiesų tos ramybės šeima čia rado. Skaudėjo man širdį, daug sprendimų ir nesupratau, bet vėlgi – ne visada baimės vedini žmonės elgiasi logiškai. Bet man veikėjų buvo gaila. Toks užburtas ratas, nesėkmė po nesėkmės. Nelaimė po nelaimės. Kažkuriuo metu labai vyliausi, kad su šviesa, su pavasariu ir gaiviu oru galės giliau įkvėpti ir veikėjai, tačiau taip buvo tikrai ne visada.
Skaitant šį romaną vyravo du dalykai, kuriuos ne visada gebame lengvai paaiškinti: moteriška nuojauta ir pasikartojimai. Istorijos, situacijų, likimo susidėliojimų pasikartojimai. Ir čia nebuvo tie atvejai, kur gali pasimokyti, nesuklysti. Ne. Čia buvo tarsi koks karmos žaidimas, kai ji pasikūrusi dėlioja tokias pačias kortas ištisoms kartoms. ⠀
⠀
„- Ne miško mums, žmonėms, reikia bijoti, - pasakė jis, - Ugnies, alkio ir vienam kito. <…> Vien medžiai dar nėra miškas. Visai kaip žmogus – vien tai, kad gyveni, dar nereiškia, kad turi gyvenimą.“⠀
⠀
Sodrus, turtingas, labai daug sluoksnių talpinantis romanas. Rasite jame ir trikdančių, keistų dalykų. Ir skaudulių autorė tikrai savo veikėjams negaili. Tačiau romanas iš tų, kurie ilgai lieka mintyse. Panašiai jaučiausi perskaičius „Seserų varpus“, „Dinos knygą“ ir dar kelis skandinavų kūrinius.
Leidyklos dovana.
April 16, 2024
Dieses Buch war wundervoll. Selten schafft es ein Buch, mich so intensiv auf eine Reise zu mitzunehmen. Gerade die raue Welt der Wälder Schwedens war eine ganz neue Erfahrung für mich. Einfach unglaublich gut, wie hier die verschiedenen Facetten der Natur, böse, umarmend, unerbittlich, trostspendend, gezeigt werden. Es scheint, als sei sie ebenso menschlich emotional wie die zahlreichen Figuren in dem Roman selbst. Auch diese handeln mitunter unheimlich gewaltvoll und doch steckt so viel Liebe in diesem Roman.
Teilweise dachte ich, die Handlung würde in Richtung Kriminalroman abdriften, was sie dann aber nie getan hat. Trotzdem gibt es viele Geheimnisse und Verstrickungen, die man langsam als Leser*in aufdecken kann, daher ist der Roman tatsächlich auch einfach spannend. Dennoch aufgrund der Brutalität auch einfach nichts für schwache Nerven. In jedem Fall muss man sich auf alle Emotionen einstellen, die man sich überhaupt vorstellen kann. Sehr tolles Buch. Wer Skandinavien, gute Familiengeschichten und Nature Writing liebt, sollte sich das hier definitiv anschauen!
Teilweise dachte ich, die Handlung würde in Richtung Kriminalroman abdriften, was sie dann aber nie getan hat. Trotzdem gibt es viele Geheimnisse und Verstrickungen, die man langsam als Leser*in aufdecken kann, daher ist der Roman tatsächlich auch einfach spannend. Dennoch aufgrund der Brutalität auch einfach nichts für schwache Nerven. In jedem Fall muss man sich auf alle Emotionen einstellen, die man sich überhaupt vorstellen kann. Sehr tolles Buch. Wer Skandinavien, gute Familiengeschichten und Nature Writing liebt, sollte sich das hier definitiv anschauen!
June 24, 2025
Uni, Armūdas ir Rūaras bėga iš Norvegijos, tikėdamiesi rasti užuovėją Švedijoje. Jie apsistoja vidury miško, apleistoje sodyboje, ir kuriasi naują gyvenimą. Po septyniasdešimties metų ten pat Kora su anyta Briken planuoja uošvio Rūaro laidotuves. Klausydamasi pasakojimų, Kora supranta, kad ši šeima turi daugiau paslapčių, nei ji galėjo numanyti.
Romanuose aprašytos istorijos būna visokios. Vienos suvirpina skaitytojo širdį dėl santykių peripetijų, kuriose išryškėja protagonistų jausmai, verčiantys tikėti tikra ir amžina meile, įveikiančia bet kokias kliūtis. Kitos – sudaužo skaitytojo širdį, nes galiausiai paaiškėja, kad teks susitaikyti, jog knygose (kaip ir realybėje) ne visada egzistuoja toks „ilgai ir laimingai“, kokio tikėjomės, bet laimingą pabaigą įmanoma pastebėti kitose detalėse, mažuose džiaugsmuose ir nesibaigiančiame tikėjime. Tačiau yra tokių, kurios nepatenka į nei vieną iš šių dviejų kategorijų, kurias išskyriau. Jos turi antrosios savybių, bet taip pat nestokoja kitų kriterijų, suteikiančių mistikos, slogumo ir pojūčio, kad kartais mirtis yra vienintelė būsena, kuri išlaisvina iš kančių.
Kūrinį „Eisiu paskui tave“ priskirčiau pastarajam apibūdinimui. Nepamenu, kada teko skaityti tokią knygą, kurioje negandos yra nesibaigianti siužeto dalis, o trumpos džiaugsmo valandėlės įsiterpia labai retai, kai norima užakcentuoti vieną ar kitą vertybę, dėl kurios protagonistai kovoja su likimu, demoralizuojančiais iššūkiais, žvėriška žmonių prigimtimi ir nepalankiomis gyvenimo sąlygomis, kurios atima ne tik visas fizines jėgas, bet ir priverčia nusižeminti bei paminti viską, kas anksčiau buvo brangu. Sunkiausia skaityti buvo ne dėl to, jog jau labai greitai paaiškėjo, kad šviesių akimirkų šioje istorijoje stigs, o pabaiga gali būti ne kaip pasakoje, bet dėl to, jog rašytoja detaliai aprašė tai, kas dažnu atveju knygose nutylima arba pasakojama ne su visomis smulkmenomis. Turbūt sunku suprasti, ką turiu omenyje. Nenorėdama atskleisti per daug siužeto, galiu pasakyti tik tiek, kad čia nevengiama išsamiai aprašyti mirties, smurto, bado, žaizdų ir kitų scenų, kurios (bent jau man) ne kartą kėlė šleikštulį ir skausmą. Kita vertus, rašytoja visame tekste naudoja meninę kalbą, apjungiančią žmonių gyvenimą bei jausmus su gamtos ritmu, su laiko tėkme, kuri savaime vyksta gamtoje.
Knygos siužetas pasakojamas dvejomis laiko perspektyvomis, todėl įdomu stebėti, kaip keičiasi šeimos gyvenimo sąlygos ir gyvenimo būdas tuose pačiuose namuose. Pasakojime gausu temų, kurios aktualumo nepraranda ir nūdienoje. Pirmiausia, šioje istorijoje labai svarbi meilė – meilė tarp dviejų vienas kitą mylinčių žmonių, tarp mamos ir jos vaikų bei tarp tų, kuriems nelemta būti kartu. Antra, tai ir istorija apie beribę motinos meilę ir galėjimą pasiaukoti dėl savo vaikų. Skaitydama ne kartą pagalvojau, kad ši knyga kelia klausimą, ką gali ryžtis padaryti vieniša motina, jog apsaugotų savo vaikus. Ir kiek kančių pastarajai tenka patirti, kai bando tai padaryti, o dar labiau tuo atveju, jei nepavyksta visko padaryti taip, kaip norėtasi, nes ne viskas yra vieno asmens valioje. Trečia, tai kūrinys apie šeimos vertybes: mokėjimą aukoti(s), prisiimti atsakomybę, stengtis dėl artimiausių žmonių ir net suprasti, kada ateina laikas pasitraukti iš šeimos. Ketvirta, tai - pasakojimas, parodantis, kad kai kurie žmonės yra žvėrys. Tie, kurie dėl savo geismų ir potraukių ne tik griauna kitų gyvenimus, bet ir elgiasi baisiau, negu tie, kurie gyvena miške ir yra valdomi savo instinktų. Apskritai, istorija apie gyvenimą sunkiausiomis sąlygomis, kai daugelis nūdienos žmonių seniai būtų nuleidę rankas, tačiau knygos protagonistai elgiasi priešingai ir parodo, kad individo viduje slypi nepaprastai daug drąsos ir stiprybės. Viskas priklauso nuo jo pasiryžimo šias savybes išsaugoti ir puoselėti.
„Eisiu paskui tave“ – tamsus, retkarčiais nejaukus ir gniuždantis romanas, kuriame išryškėja vienos šeimos, išgyvenusios tikrą pragarą, istorija, bylojanti, kad šeima ir mylintys žmonės šalia yra geriausias stimulas, motyvuojantis išgyventi viską, ką siunčia likimas. Knyga supažindina skaitytoją su sunkiais gyvenimo epizodais, parodydama, kad nūdienos žmonės, turintys beveik viską, ko užsigeidžia, yra pamiršę tikrąsias vertybes ir moka skųstis, tačiau negeba įvertinti visko, ką jau turi. „Eisiu paskui tave“ – jausmingas pasakojimas apie mokėjimą aukotis, eiti į nežinią, stengtis iš paskutiniųjų, atiduoti paskutinius gyvasties lašelius tam, kad patys brangiausi žmonės pasaulyje būtų saugūs ir jiems nieko netrūktų. Kartu tai istorija apie gebėjimą pripažinti savo klaidas ir nuodėmes, pasitraukiant kuo toliau nuo tų, kuriuos toks išėjimas gali apsaugoti.
Rekomenduoju mėgstantiems kūrinius, kuriuose pasakojama dvejomis laiko perspektyvomis, taip pamažu aiškinantis vienomis šeimos, bet skirtingų jos kartų patirtis, kurios galiausiai susipina į vieną nuoseklią istoriją. Jeigu ieškote knygos, akcentuojančios, kad meilė yra stipriausia jausminė galia, kurią gali sukurti žmogus, siūlau, nes šioje istorijoje egzistuoja ne viena meilės forma. Rekomenduoju skaitytojams, norintiems nusikelti į praeities laikus ir įsijausti į būseną, kai tenka gyventi nepritekliuje bei kasdien kovoti už išlikimą. Jeigu jaučiate susižavėjimą gilioms istorijoms, kurios nestokoja paslapčių bei įkvepia skaitytoją tikėti, kad net po tamsiausios ir gūdžiausios nakties išaušta kur kas šviesesnis ir giedresnis rytas, siūlau. Nerekomenduoju, jeigu nemėgstate detalių su krauju, mirties užuomazgomis, dejonėmis ir kitomis scenomis, kurios nekelia malonaus jausmo.
5/5⭐
Romanuose aprašytos istorijos būna visokios. Vienos suvirpina skaitytojo širdį dėl santykių peripetijų, kuriose išryškėja protagonistų jausmai, verčiantys tikėti tikra ir amžina meile, įveikiančia bet kokias kliūtis. Kitos – sudaužo skaitytojo širdį, nes galiausiai paaiškėja, kad teks susitaikyti, jog knygose (kaip ir realybėje) ne visada egzistuoja toks „ilgai ir laimingai“, kokio tikėjomės, bet laimingą pabaigą įmanoma pastebėti kitose detalėse, mažuose džiaugsmuose ir nesibaigiančiame tikėjime. Tačiau yra tokių, kurios nepatenka į nei vieną iš šių dviejų kategorijų, kurias išskyriau. Jos turi antrosios savybių, bet taip pat nestokoja kitų kriterijų, suteikiančių mistikos, slogumo ir pojūčio, kad kartais mirtis yra vienintelė būsena, kuri išlaisvina iš kančių.
Kūrinį „Eisiu paskui tave“ priskirčiau pastarajam apibūdinimui. Nepamenu, kada teko skaityti tokią knygą, kurioje negandos yra nesibaigianti siužeto dalis, o trumpos džiaugsmo valandėlės įsiterpia labai retai, kai norima užakcentuoti vieną ar kitą vertybę, dėl kurios protagonistai kovoja su likimu, demoralizuojančiais iššūkiais, žvėriška žmonių prigimtimi ir nepalankiomis gyvenimo sąlygomis, kurios atima ne tik visas fizines jėgas, bet ir priverčia nusižeminti bei paminti viską, kas anksčiau buvo brangu. Sunkiausia skaityti buvo ne dėl to, jog jau labai greitai paaiškėjo, kad šviesių akimirkų šioje istorijoje stigs, o pabaiga gali būti ne kaip pasakoje, bet dėl to, jog rašytoja detaliai aprašė tai, kas dažnu atveju knygose nutylima arba pasakojama ne su visomis smulkmenomis. Turbūt sunku suprasti, ką turiu omenyje. Nenorėdama atskleisti per daug siužeto, galiu pasakyti tik tiek, kad čia nevengiama išsamiai aprašyti mirties, smurto, bado, žaizdų ir kitų scenų, kurios (bent jau man) ne kartą kėlė šleikštulį ir skausmą. Kita vertus, rašytoja visame tekste naudoja meninę kalbą, apjungiančią žmonių gyvenimą bei jausmus su gamtos ritmu, su laiko tėkme, kuri savaime vyksta gamtoje.
Knygos siužetas pasakojamas dvejomis laiko perspektyvomis, todėl įdomu stebėti, kaip keičiasi šeimos gyvenimo sąlygos ir gyvenimo būdas tuose pačiuose namuose. Pasakojime gausu temų, kurios aktualumo nepraranda ir nūdienoje. Pirmiausia, šioje istorijoje labai svarbi meilė – meilė tarp dviejų vienas kitą mylinčių žmonių, tarp mamos ir jos vaikų bei tarp tų, kuriems nelemta būti kartu. Antra, tai ir istorija apie beribę motinos meilę ir galėjimą pasiaukoti dėl savo vaikų. Skaitydama ne kartą pagalvojau, kad ši knyga kelia klausimą, ką gali ryžtis padaryti vieniša motina, jog apsaugotų savo vaikus. Ir kiek kančių pastarajai tenka patirti, kai bando tai padaryti, o dar labiau tuo atveju, jei nepavyksta visko padaryti taip, kaip norėtasi, nes ne viskas yra vieno asmens valioje. Trečia, tai kūrinys apie šeimos vertybes: mokėjimą aukoti(s), prisiimti atsakomybę, stengtis dėl artimiausių žmonių ir net suprasti, kada ateina laikas pasitraukti iš šeimos. Ketvirta, tai - pasakojimas, parodantis, kad kai kurie žmonės yra žvėrys. Tie, kurie dėl savo geismų ir potraukių ne tik griauna kitų gyvenimus, bet ir elgiasi baisiau, negu tie, kurie gyvena miške ir yra valdomi savo instinktų. Apskritai, istorija apie gyvenimą sunkiausiomis sąlygomis, kai daugelis nūdienos žmonių seniai būtų nuleidę rankas, tačiau knygos protagonistai elgiasi priešingai ir parodo, kad individo viduje slypi nepaprastai daug drąsos ir stiprybės. Viskas priklauso nuo jo pasiryžimo šias savybes išsaugoti ir puoselėti.
„Eisiu paskui tave“ – tamsus, retkarčiais nejaukus ir gniuždantis romanas, kuriame išryškėja vienos šeimos, išgyvenusios tikrą pragarą, istorija, bylojanti, kad šeima ir mylintys žmonės šalia yra geriausias stimulas, motyvuojantis išgyventi viską, ką siunčia likimas. Knyga supažindina skaitytoją su sunkiais gyvenimo epizodais, parodydama, kad nūdienos žmonės, turintys beveik viską, ko užsigeidžia, yra pamiršę tikrąsias vertybes ir moka skųstis, tačiau negeba įvertinti visko, ką jau turi. „Eisiu paskui tave“ – jausmingas pasakojimas apie mokėjimą aukotis, eiti į nežinią, stengtis iš paskutiniųjų, atiduoti paskutinius gyvasties lašelius tam, kad patys brangiausi žmonės pasaulyje būtų saugūs ir jiems nieko netrūktų. Kartu tai istorija apie gebėjimą pripažinti savo klaidas ir nuodėmes, pasitraukiant kuo toliau nuo tų, kuriuos toks išėjimas gali apsaugoti.
Rekomenduoju mėgstantiems kūrinius, kuriuose pasakojama dvejomis laiko perspektyvomis, taip pamažu aiškinantis vienomis šeimos, bet skirtingų jos kartų patirtis, kurios galiausiai susipina į vieną nuoseklią istoriją. Jeigu ieškote knygos, akcentuojančios, kad meilė yra stipriausia jausminė galia, kurią gali sukurti žmogus, siūlau, nes šioje istorijoje egzistuoja ne viena meilės forma. Rekomenduoju skaitytojams, norintiems nusikelti į praeities laikus ir įsijausti į būseną, kai tenka gyventi nepritekliuje bei kasdien kovoti už išlikimą. Jeigu jaučiate susižavėjimą gilioms istorijoms, kurios nestokoja paslapčių bei įkvepia skaitytoją tikėti, kad net po tamsiausios ir gūdžiausios nakties išaušta kur kas šviesesnis ir giedresnis rytas, siūlau. Nerekomenduoju, jeigu nemėgstate detalių su krauju, mirties užuomazgomis, dejonėmis ir kitomis scenomis, kurios nekelia malonaus jausmo.
5/5⭐
January 30, 2025
Sunki, liguista knyga, pilna tamsos. Negaliu rekomenduoti.
Bet jei neišsigasite, patirsite kaip atrodė pasaulis mažutėlių (moterų, vaikų, varguolių) akimis. Bus proga pagalvoti apie amžinus dalykus: namų kūrimą, vaikus, šeimos ryšius, nesutarimus, smurtą, ligas, mirtį. Tikėtina, kad iškils savo pamirštos patirtys: mieli prisiminimai ir tie, kuriuos nukišote giliai giliai. Viskas aprašyta labai gražia kalba ir gamta aplink nuostabi. Gal pasaulio neužteršti jausmai yra tikresni.. Galėsite pasvarstyti kur yra riba tarp teisiojo ir nusikaltėlio, tarp sveikojo ir ligonio. Švedam ta knyga patiko.
Bet jei neišsigasite, patirsite kaip atrodė pasaulis mažutėlių (moterų, vaikų, varguolių) akimis. Bus proga pagalvoti apie amžinus dalykus: namų kūrimą, vaikus, šeimos ryšius, nesutarimus, smurtą, ligas, mirtį. Tikėtina, kad iškils savo pamirštos patirtys: mieli prisiminimai ir tie, kuriuos nukišote giliai giliai. Viskas aprašyta labai gražia kalba ir gamta aplink nuostabi. Gal pasaulio neužteršti jausmai yra tikresni.. Galėsite pasvarstyti kur yra riba tarp teisiojo ir nusikaltėlio, tarp sveikojo ir ligonio. Švedam ta knyga patiko.
June 17, 2022
Betyg: 5 av 5 - Den här boken, Dit du går, följer jag, är författaren Lina Nordquists debutbok. Och jag tyckte att det var en mycket bra debut. Boken är välskriven, gripande, otäck, intressant, berörande, hemsk, sorglig, spännande, oförutsägbar, och väldigt, väldigt bra. Jag kan varmt rekommendera boken. Och jag kommer definitivt att läsa författarens nästa bok, som kommer ut i höst. (Den här boken är en av dom tolv nominerade böckerna i Årets Bok. Och det är den sjätte boken som jag har läst av dom nominerade).
November 4, 2023
Ausgegrenzt
Kurzmeinung: Ich habe den Roman gern gelesen, vor allem wegen der Sprache - meine Mitstreiter in einer gemeinsamen Leserunde seufzten jedoch schwer.
Lina Nordquist folgt einem relativ neuen Trend, nämlich demjenigen, eine Geschichte zu erzählen, in der zwei Frauenschickale in historisch unterschiedlichen Zeitverläufen verhandelt werden, jedoch erzählerisch parallel verlaufen. Man fragt sich, wie solche Trends immer wieder entstehen. Jarka Kubsova schreibt so, inzwischen macht es gefühlt jeder.
Lina Nordquists erste Heldin ist eine sehr junge Heilerin namens Unni, die mit ihrem Kind aus Norwegen nach Schweden flieht, dabei wird sie von ihrem guten, starken und kompetenten Geliebten Armod begleitetet, einem Mann ohne jeden Fehl und Tadel. Nach einer langen gefährlichen Wanderung mietkaufen sie eine kleine Kate, für deren endgültigen Erwerb sie zehn Jahre lang auf dem Hof des Verkäufers, einem hartherzigen gemeinen Bauern schuften müssen. Es kommt wie es kommen muss, Missernten und andere Unglücksfälle ziehen eine immer größere Abhängigkeit von dem Bauern nach sich.
Die moderne Protagonistin, Kåra, ist von einer psychischen Krankheit geplagt; ihre Erzählzeit beginnt ungefähr um 1920 und erstreckt sich bis 1973. Lina Nordquist lässt Kåra in derselben Kate leben, die Unni und Armod in langer Schufterei erworben haben und in der jetzt Roar, der Sohn von Unni lebt. Kåra hat wiederum deren Sohn Dag geheiratet. Aber glücklich ist sie nicht. Beide Frauen erzählen aus der Ichperspektive.
Der Kommentar:
Sowohl der historisch-alte Erzählstrang wie auch der modernere zeigen Zeitgeist. Während man um die Jahrhundertwende schlechte Karten hatte, wenn man als Außenseiter über kein soziales Netzwerk verfügte und einen Beruf ausübte, der einen in prekäre Verhältnisse zwingt, wenn man schlechte Überlebenschancen hatte, falls man keine Rücklagen bilden konnte, um die in der Landwirtschaft schnell entstehenden Schräglagen auszugleichen, zeigt der modernere Strang, wie man auch als psychisch Kranke noch weit über die erste Hälfte des zwanzigsten Jahrhunderts hinaus ausgegrenzt und ausgeliefert gewesen ist. Ausgegenzte sind beide, Unni und Kåra.
Grundsätzlich sind diese beiden Schicksale mehr als interessant, denn beide Male stehen ausgegrenzte Menschen im Mittelpunkt der Erzählung. Ausgegrenzt durchs Frausein, durch Armut, durch Isolation, durchs Fremdsein, durch Krankheit. Die Charaktere sind sich entgegensetzt, Unni ist die Tapfere, Kåra die schwache. Unni ist die Gute und Kåra die Böse. Bei der Gestaltung Unnis greift Lina Nordquist zu sehr in die Klischeekiste, bei der Ausgestaltung Kåras macht sie nicht den Fehler, Kåra die Opferrolle auf den Leib zu schreiben.
Sprachlich bereichert uns Leser die Autorin mit vielen guten Sätzen und Metaphern. Besonders mag ich an ihrem Stil, wie sie manchmal, beabsichtigt oder nicht, mit dem altertümelnden Stil, den sie ihren Protagonisten in den Mund liegt, bricht und plötzlich ganz modern wird. Das mag natürlich auch auf eine gewisse Ungeschicklichkeit der Autorin zurückzuführen sein, aber für mich sind diese stilistischen Brüche besonders reizvoll.
Der Plot des Romans muss allerdings bemängelt werden. Besonders im historischen Strang trifft die Familie von Unni jedes denkbare Unglück der Welt. Klischee reiht sich an Klischee, die Autorin tut des Guten bzw. des Bösen zu viel. Man kommt dadurch dem Schmierentheater gefährlich nahe, besonders wenn es am Ende einen dramatisch/kitschigen Twist gibt. Es mag sein, dass sich Lina Nordquist hier zuviel von ihren schwedischen Krimikollegen abgeschaut hat oder die Schweden einen zu starken Hang zum Drama haben. Hätte sie doch bloß nicht so sehr auf den Putz gehauen! Der Roman bricht etwas ein.
Was man der Autorin aber bei aller Kritik an dem aufgeladenen und aufgeblasenen Plot mit Drama, Unglück und Unwahrscheinlichkeiten zugutehalten muss, ist die Art und Weise, wie ihre Protagonisten mit dem sie immer wieder treffenden Unglück umgehen. „Es hört nie auf“, seufzt Unni. Und so trivial es klingt, ist es doch oft so wahr.
Fazit: Für ihren Plot verdient die Autorin trotz guter Anlagen keine guten Noten. Aber die Verarbeitung von Schicksal, die Thematik des Außenseitertums hat sie gut bewältigt, sprachlich mag ich ihren Stil. Was soll ich sagen, ich schwanke zwischen drei und vier Sternen und will dem Debüt Tribut zollend, auf vier Sterne aufrunden, wobei der vierte nur mit einem leistungsstarken Teleskop aufzuspüren ist. Aber er ist da, irgendwo draussen am Himmel.
Kategorie: Unterhaltung
Verlag, Diogenes 2023
Kurzmeinung: Ich habe den Roman gern gelesen, vor allem wegen der Sprache - meine Mitstreiter in einer gemeinsamen Leserunde seufzten jedoch schwer.
Lina Nordquist folgt einem relativ neuen Trend, nämlich demjenigen, eine Geschichte zu erzählen, in der zwei Frauenschickale in historisch unterschiedlichen Zeitverläufen verhandelt werden, jedoch erzählerisch parallel verlaufen. Man fragt sich, wie solche Trends immer wieder entstehen. Jarka Kubsova schreibt so, inzwischen macht es gefühlt jeder.
Lina Nordquists erste Heldin ist eine sehr junge Heilerin namens Unni, die mit ihrem Kind aus Norwegen nach Schweden flieht, dabei wird sie von ihrem guten, starken und kompetenten Geliebten Armod begleitetet, einem Mann ohne jeden Fehl und Tadel. Nach einer langen gefährlichen Wanderung mietkaufen sie eine kleine Kate, für deren endgültigen Erwerb sie zehn Jahre lang auf dem Hof des Verkäufers, einem hartherzigen gemeinen Bauern schuften müssen. Es kommt wie es kommen muss, Missernten und andere Unglücksfälle ziehen eine immer größere Abhängigkeit von dem Bauern nach sich.
Die moderne Protagonistin, Kåra, ist von einer psychischen Krankheit geplagt; ihre Erzählzeit beginnt ungefähr um 1920 und erstreckt sich bis 1973. Lina Nordquist lässt Kåra in derselben Kate leben, die Unni und Armod in langer Schufterei erworben haben und in der jetzt Roar, der Sohn von Unni lebt. Kåra hat wiederum deren Sohn Dag geheiratet. Aber glücklich ist sie nicht. Beide Frauen erzählen aus der Ichperspektive.
Der Kommentar:
Sowohl der historisch-alte Erzählstrang wie auch der modernere zeigen Zeitgeist. Während man um die Jahrhundertwende schlechte Karten hatte, wenn man als Außenseiter über kein soziales Netzwerk verfügte und einen Beruf ausübte, der einen in prekäre Verhältnisse zwingt, wenn man schlechte Überlebenschancen hatte, falls man keine Rücklagen bilden konnte, um die in der Landwirtschaft schnell entstehenden Schräglagen auszugleichen, zeigt der modernere Strang, wie man auch als psychisch Kranke noch weit über die erste Hälfte des zwanzigsten Jahrhunderts hinaus ausgegrenzt und ausgeliefert gewesen ist. Ausgegenzte sind beide, Unni und Kåra.
Grundsätzlich sind diese beiden Schicksale mehr als interessant, denn beide Male stehen ausgegrenzte Menschen im Mittelpunkt der Erzählung. Ausgegrenzt durchs Frausein, durch Armut, durch Isolation, durchs Fremdsein, durch Krankheit. Die Charaktere sind sich entgegensetzt, Unni ist die Tapfere, Kåra die schwache. Unni ist die Gute und Kåra die Böse. Bei der Gestaltung Unnis greift Lina Nordquist zu sehr in die Klischeekiste, bei der Ausgestaltung Kåras macht sie nicht den Fehler, Kåra die Opferrolle auf den Leib zu schreiben.
Sprachlich bereichert uns Leser die Autorin mit vielen guten Sätzen und Metaphern. Besonders mag ich an ihrem Stil, wie sie manchmal, beabsichtigt oder nicht, mit dem altertümelnden Stil, den sie ihren Protagonisten in den Mund liegt, bricht und plötzlich ganz modern wird. Das mag natürlich auch auf eine gewisse Ungeschicklichkeit der Autorin zurückzuführen sein, aber für mich sind diese stilistischen Brüche besonders reizvoll.
Der Plot des Romans muss allerdings bemängelt werden. Besonders im historischen Strang trifft die Familie von Unni jedes denkbare Unglück der Welt. Klischee reiht sich an Klischee, die Autorin tut des Guten bzw. des Bösen zu viel. Man kommt dadurch dem Schmierentheater gefährlich nahe, besonders wenn es am Ende einen dramatisch/kitschigen Twist gibt. Es mag sein, dass sich Lina Nordquist hier zuviel von ihren schwedischen Krimikollegen abgeschaut hat oder die Schweden einen zu starken Hang zum Drama haben. Hätte sie doch bloß nicht so sehr auf den Putz gehauen! Der Roman bricht etwas ein.
Was man der Autorin aber bei aller Kritik an dem aufgeladenen und aufgeblasenen Plot mit Drama, Unglück und Unwahrscheinlichkeiten zugutehalten muss, ist die Art und Weise, wie ihre Protagonisten mit dem sie immer wieder treffenden Unglück umgehen. „Es hört nie auf“, seufzt Unni. Und so trivial es klingt, ist es doch oft so wahr.
Fazit: Für ihren Plot verdient die Autorin trotz guter Anlagen keine guten Noten. Aber die Verarbeitung von Schicksal, die Thematik des Außenseitertums hat sie gut bewältigt, sprachlich mag ich ihren Stil. Was soll ich sagen, ich schwanke zwischen drei und vier Sternen und will dem Debüt Tribut zollend, auf vier Sterne aufrunden, wobei der vierte nur mit einem leistungsstarken Teleskop aufzuspüren ist. Aber er ist da, irgendwo draussen am Himmel.
Kategorie: Unterhaltung
Verlag, Diogenes 2023
Read
December 16, 2022Så kluven till denna bok. Berättad av två kvinnor i olika tidsepoker och det som binder dem samman är ett hus och en man. Han är den ena kvinnans son och den andra kvinnans svärfar. Jag gillar berättelsen om Unni, den norska kvinna som flyr Norge tillsammans med sin lilla son och älskade, för att slippa bli inlåst på dårhus . De tar sig till Sverige och kämpar för överlevnad och ett anständigt liv. Den andra berättaren är Kåra som jag bara inte står ut med. Jag fattar att hon har sina demoner, men hon känns bara självisk och odräglig på ett olidligt sätt. Jag behöver nog fundera på den här boken ett tag förvar verkligen reda ut vad jag tycker.
October 20, 2024
Was für ein Buch! Ich bin sprachlos und erschüttert. Highlight des Jahres.
„Der Tod ist eine komische Sache. Ich spüre ihn
seit Jahrzehnten. Ein Mensch lebt. Atmet. Spricht.
Dann verändert er sich, verschwindet. Hört auf zu existieren.
Wie soll man sich je daran gewöhnen?“
——————-
„Wir kommen und wir gehen, wir alle, Bäume wie Menschen.“
——————
„Ein Haus wird schrecklich still, wenn die Freude auszieht.“
——————
„Dann wurde er aus der Kate getragen, aber die Lücke die er hinterließ, nahmen sie nicht mit.“
———————-
„Der Tod war in die Kate zurückgekehrt. Diesmal war er uns willkommen.“
„Der Tod ist eine komische Sache. Ich spüre ihn
seit Jahrzehnten. Ein Mensch lebt. Atmet. Spricht.
Dann verändert er sich, verschwindet. Hört auf zu existieren.
Wie soll man sich je daran gewöhnen?“
——————-
„Wir kommen und wir gehen, wir alle, Bäume wie Menschen.“
——————
„Ein Haus wird schrecklich still, wenn die Freude auszieht.“
——————
„Dann wurde er aus der Kate getragen, aber die Lücke die er hinterließ, nahmen sie nicht mit.“
———————-
„Der Tod war in die Kate zurückgekehrt. Diesmal war er uns willkommen.“
February 13, 2025
Traurig und wunderschön geschrieben, es lohnt sich bis ganz zuende zu lesen.
January 8, 2023
Svårrecenserad bok. Fint språk och ett driv i berättandet. Oväntat slut med en ordentlig twist. Men hjälp vad mycket misär! Det blir lite onyanserat tillslut. Får bli en trea.
July 23, 2022
Har lyssnat på denna som ljudbok och det var en fantastisk upplevelse. Språket i boken är helt fantastiskt. Så beskrivande både när det gäller upplevelser och miljön. Det är en berättelse om två kvinnors liv, Unni i början av 1900-talet och Kåra 70 år senare. Det är en mörk berättelse om kärlek, familj, men även om skuld, rädsla, sorg, besatthet och ondska. Man blir helt klart gripen av berättelserna, de går rakt in. Helt klart den bästa bok jag läst/lyssnat på hittills i år. Ljudboken vinner så mycket på att man valt olika uppläsare till Unni och Kåra. Läs eller lyssna på boken, den är så värd det.
August 7, 2025
A könyv egy család három generációját követi végig (felbukkan a negyedik is, de csak említés szintjén), és két nő, Unni és Kåra meséjén keresztül ismerjük meg a történetüket. A tulajdonképpeni főszereplő Unni, az ő szálán időzünk többet, amit nem is bántam, mert sokkal szimpatikusabb karakter volt, mint Kåra (aki egyértelműen mentális zavarral küzdött gyerekkora óta, de így sem tudtam mindent elnézni neki).
A könyv végi "csavart" már sajnos jó előre megsejtettem, így nem ütött akkorát, de semmit nem vont le az élvezeti értékéből... Mondjuk az "élvezet" elég ambivalens, mert egyszerre szerettem és utáltam ezt a könyvet. Iszonyú nehezen haladtam vele, minden oldalon újabb csapás érte a szereplőket, fájt olvasni.
Nordquist szövege egyébként csodálatos, helyenként naturalista, nyers, másutt pedig líraian szép. (Külön köszönet illeti a fordítót, Papolczy Pétert a magyar szövegért :))
Valószínűleg soha nem olvasnám újra, mégis az egyik legjobb regény, ami valaha a kezembe került.
"- Hogyan tudom valaha viszonozni mindazt, amit értem tettél? - kérdeztem.
- Szeress! - felelte. Csak ennyit. Szeress."
A könyv végi "csavart" már sajnos jó előre megsejtettem, így nem ütött akkorát, de semmit nem vont le az élvezeti értékéből... Mondjuk az "élvezet" elég ambivalens, mert egyszerre szerettem és utáltam ezt a könyvet. Iszonyú nehezen haladtam vele, minden oldalon újabb csapás érte a szereplőket, fájt olvasni.
Nordquist szövege egyébként csodálatos, helyenként naturalista, nyers, másutt pedig líraian szép. (Külön köszönet illeti a fordítót, Papolczy Pétert a magyar szövegért :))
Valószínűleg soha nem olvasnám újra, mégis az egyik legjobb regény, ami valaha a kezembe került.
"- Hogyan tudom valaha viszonozni mindazt, amit értem tettél? - kérdeztem.
- Szeress! - felelte. Csak ennyit. Szeress."
September 4, 2022
Visst språket och berättelsen har något, men feelbad är inte för mig! En lång berättelse som beskriver misär, på misär, på misär.
June 15, 2022
Jag tror att jag har nämnt det förr; hur de första "vuxenböckerna" jag läste var av Bente Pedersen och Margit Sandemo; hur kalla skogar och karga stugor, utspridda över Norge och nordliga Sverige var världen jag levde i hela högstadiet.
Jag bör nog inte läsa om dem idag (särskilt inte Sandemos smet), men det sitter ju liksom kvar, därinne i läshjärtat.
Så att Linas bok får det att bulta igen är inte så underligt. Det är världen som gör det, först. Men det är orden som gör att jag kan ge mig in i den utan dåligt samvete - alla underbara subjektiv och påhittiga adjektiv. Tonen i meningarna (och mellan dem). Det är sånt här som gör att jag så tydligt kan svara nej på frågan "Du som läser så mycket, ska du inte skriva själv". För så här skriver inte jag (och då får det vara!)
Att jag respekterar Linas utbildning, yrke och dagliga gärning i övrigt blir irrelevant - och det är också skönt för samvetet. Det är boken jag ger mitt betyg. (Och skogen, och stugan och Unni.)
P.s. Dessutom grät jag bara en gång, så det är inte ett sånt där tår-betyg ens! D.s.
Jag bör nog inte läsa om dem idag (särskilt inte Sandemos smet), men det sitter ju liksom kvar, därinne i läshjärtat.
Så att Linas bok får det att bulta igen är inte så underligt. Det är världen som gör det, först. Men det är orden som gör att jag kan ge mig in i den utan dåligt samvete - alla underbara subjektiv och påhittiga adjektiv. Tonen i meningarna (och mellan dem). Det är sånt här som gör att jag så tydligt kan svara nej på frågan "Du som läser så mycket, ska du inte skriva själv". För så här skriver inte jag (och då får det vara!)
Att jag respekterar Linas utbildning, yrke och dagliga gärning i övrigt blir irrelevant - och det är också skönt för samvetet. Det är boken jag ger mitt betyg. (Och skogen, och stugan och Unni.)
P.s. Dessutom grät jag bara en gång, så det är inte ett sånt där tår-betyg ens! D.s.
Displaying 1 - 30 of 195 reviews