What do you think?
Rate this book
448 pages, Kindle Edition
First published September 29, 2020
The bird said he dug for the bread
The scorpion said he dug for treasure
The worm said he dug for the dead
The snake said he dug for pleasure
[...] liūdesys yra pats nuoširdžiausias jausmas [...]. Laime negalima pasitikėti. Ji begėdiška melagė. Tačiau liūdesio nuoširdumas sustiprina visus kitus jausmus, ypač džiaugsmą. Nebijok pasinerti ten, kur tave ims liūdesys, Mole Huk. Kuo dažniau pasinersi į tą tamsią slaptavietę, tuo šviesesnė ji darysis. Ganėtinai dažnai ten pabuvojusi suprasi, kad ta tamsi vieta iš tikrųjų yra tavo šventvietė. Ta vieta - tavo esybėm o jos sužadintos ašaros - tai lašas po lašo išvarvanti tamsa. (p. 68)
Jukijas linkteli galvą. Jis pažvelgia Gretai į akis, ir tai, ką regi jos žaliose rainelių galaktikose, anaiptol nesusilpnina jo nuomonės, kad jis galbūt nukrito į savąją Takamanoharą.
[...]
Ir Greta tą minutę pajunta iš piloto akių sklindant kažką keisto, trikdančio ir švelnaus, todėl nusisuka, ir jiedu ima pėdinta šalia vienas kito siauru taku tarp aukštų miško medžių ir tankių glūdumos brūzgynų. (p. 319)
Greta įdėmiai jį stebi. Mato, kad jis kalba taip, tarsi kiekviena mintis plauktų iš sielos ir kiekvienas žodis būtų nudažytas širdies krauju. (p. 321)
Bet tada Molė išgirsta pianino akordus, sklindančius nuo tako atšakos, vedančios į rytus per dar tankesnį vijoklių prižėlusį musoninį mišką, kuriame auga juodosios akacijos, muilo medžiai, apkibę plokščiais apskritais juodais vaisiais, bei medžiai marga gelsvai pilka žieve ir standžiais lapais, pilni smulkių prinokusių raudonų vaisių. Visi medžiai apraizgyti lianų oranžiškai geltonais jūrų žvaigždės formos žiedais, ir tie melancholiški pianino akordai plaukia per visą sąžalyną tarsi nuliūdinti vaiduokliai. (p. 345)