Ir štai tu – vakarykštis praporšičikas, kareivis ar kapitonas, šimtą kartų kontūzytas, kiaurai suvarpytas kulkų, susiūtas ir sudurstytas iš gabalų, beveik beprotis atbukėlis, - rašai ir rašai, ir inkšti iš bejėgiškumo ir liūdesio, o ašaros rieda per veidą ir stringa tarp šerių... Ir supranti, kad iš karo nereikėjo sugrįžti, - taip teigia Arkadijos Babčenko, karys, tarnavęs abiejuose Čečėnijos karuose, vėliau tapęs karo korespondentų ir aršiu Kremliaus kritiku. Tai autorius, kuris mane vis verčia grįžti į Twitterį
Jau nuo pat pirmų skaitymo akimirkų, skaitytojas perkeliamas į XX a. paskutinio dešimtmečio vidury, į pirmąjį karą Čečėnijoje. Kai autorius pateko į karo mėsmalę, jis buvo 19 m. vaikas, kuris tik pradėjo jausti gyvenimo malonumus. Babčenko pasakoja savo išgyvenimą (ir taip, tai yra tikras išgyvenimas) nuo pašaukimo į kariuomenę, žiaurų ir absurdišką pasiruošimą karui, Rusijos kariuomenėje vykstantį bezpredelą ir tik kariuomenėje atsirandančią brolišką draugystę, kuri atsiranda tarp patiriančius sunkumus karių.
Čečėnijos karą autorius vaizduoja kaip nesusipratimą, kurį reikėjo jiems išspręsti, nors net nežinojo dėl ko jie turi žudyti. Mūšio laukimo ir mūšio akimirkos yra meistriškai perteikiamos, nenutylint nei vienos žiaurios detalės: nereikalingos civilių aukos, išgyvenimai ir sapnai dėl jų, išsprogdinti ar kitaip nužudyti kovos draugai, vadovybės nerūpestingumas.
Puikiai, o vietomis ir tragiškai ir žiauriai perteikiama Rusijos kariuomenės kasdienybė: dedovčina – kai naujokai daužomi kaip bokso kriaušės kojomis, rankomis, taburete ar kuo papuola, neturi ko valgyti ir masiškai bėgantys iš dalinio kariai, vadai, kuriems rūpi tik jų medaliai ir garbė, bet tik ne eilinio kario gyvenimas, kuri įkainuota mažiau nei litras saliarkos. O svarbiausia – kaip jaunam, karo sužalotam jaunuoliai grįžti į normalų kasdienį gyvenimą, kur jis supranta, kad niekam jis nereikalingas.
Gal knyga ir neskirta šventėmis, tačiau rekomenduoju ją perskaityti. Vienintelio dalyko, kurio gailiuosi, kad neskaičiau jos rusiškai.