Aš labai stebiuosi tokiais žmonėmis, kurie turi lakią vaizduotę ir gali susikurti tokį pasaulį aplink save, kuriame jaučiasi saugūs lyg burbule. Visa tai pateisinama, kol vaizduotė neperžengia ribų ir kol pats netampi jos įkaitu. Turbūt karts nuo karto savo vaizduotę į darbą paleidžiame ir kiekvienas iš mūsų. Mano vaizduotė šiuo atveju man puikiai pasitarnauja, kai skaitau knygas. Knygų siužetai mano smegenis priverčia dirbti visu šimtu procentų ir įsivaizduoti tai, ko galbūt nesugeba vienas ar kitas žmogus. Tai skaitytojo vaizduotė. Tačiau, ko kartais nepadaro žmonės įsivaizduodami nebūtus dalykus to, ko tikrai nėra ir nebus. Todėl ir Herman Koch knyga "Griovys" ir yra apie tai, kaip žmogus gali regėti dalykus, kurių visiškai nėra. Sakysit, kad fantastika? Anaiptol, mielieji. Tai labiau mūsų proto galimybių parodymas, kurios mus taip pasiglemžia duodamos valią vaizduotei, kad arba tu išsilaisvini, arba ir toliau jai vergauji. Pažintis su šiuo autoriumi prasidėjo būtent nuo šio romano, o ankstesni kūriniai dar laukia savo eilės. Prisipažinsiu, kad Herman Koch kūrinius aš vis apeidavau ratu ir nedrįsdavau skaityti ne dėl to, kad nenorėčiau, bet tiesiog būdavo netinkamas laikas. Tačiau, kai pamačiau, kad tai ne detektyvas (aš juos tikrai labai mėgstu, bet ne dabar), nieko nelaukus suskubau pasinerti į šią nuostabią odę vaizduotei ir protui. Žinot, knyga mane įtraukė lyg magnetas, kurią skaičiau tikrai lėtai. Mėgstu aš tokius dėsningus, ramius, kartkartėm vingiuojančius knygų siužetus. Iš karto pasakau, kad čia nebus veiksmo, nebus daug įvykių ar kulminacijos, kuri privers aiktelėti. Čia sėslus romanas, kuris lyg gera dirva-išdirbtas, augantis ir laukiantis rezultato. O rezultatas aiškus ir paprastas-vaizduotė ir jos ribos. Taip ir gyvena Robertas Valteris, populiarusis Amsterdamo meras. Iš pažiūros šis žmogus-eilinė asmenybė, tačiau jo vaizduotė nepaprasta, dirbanti dvidešimt keturias valandas per parą, sudirginanti kiekvieną jo neuroną ir priverčianti jo gyvenimą įtarimų, baimių, nesusipratimų lavina. To pasekoje, pamatęs, kaip jo žmona linksmai šnekučiuojasi su vienu iš jo pavaduotojų, akimoju išsigąsta paties blogiausio. Nepaisydamas judviejų ilgos ir laimingos santuokos, Robertas įsitikinęs, kad žmona Silvija jį apgaudinėja. Labai sunku perteikti visa tai, kas rašoma šioje knygoje, bet nepaprastai buvo įdomu pažvelgti į vyro pasąmonę ir jos užkaborius, kurie lyg labirintai paklaidina tave, bet ar jų gale užsidegs šviesa, labai priklauso tik nuo jo pačio. Robertas pradeda dvejoti savo santuoka, jis pats po truputį pradeda klibinti jos pamatus, kaišiodamas pagalius į ratus: "Santuoka kaip žiemos peizažas, kietasprandiškas tylėjimas, sutrikdomas tik čaižančio vėjo". Neužtenka to, prie visų šių įtarinėjimų prisideda ir Roberto tėvas, kuris praneša, kad drauge su žmona nusprendė numirti. Kodėl jie priėmė tokį sprendimą ir kaip reaguoja Robertas, kviečiu išsiaiškinti šioje subtilioje knygoje. Ši knyga man pasirodė keistai įdomi vien jau todėl, kad daug gilių, prasmingų vyro pamąstymų, kurie kartais priverčia nustebti, kartais nusišypsoti, kartais sunerimti. Tai kitoks kūrinys nei įprastai:reikalaujantis dėmesio, atidumo, moralės normų supratimo. Jei atvirai man patiko, nes vienaip ar kitaip tai lyg parodymas kaip nepasimesti ir per daug neįsipainioti į vaizduotės pinkles. Nenorėdama per daug išfiltruoti viso knygos siužeto, noriu rekomenduoti šią knygą skaityti tiems skaitytojams, kurie mėgsta gilius, prasmingus tekstus, kurie nesibodi lėto vyksmo, kurie nori ne tik sužinoti, bet tuo pačiu ir pasidalinti, kurie nori ne tik suprasti, bet ir išsiaiškinti. Kitaip tariant, knyga turėtų patikti ir tiems, kas skaitė tokias knygas kaip "Šeštadienis" ar "Spalio tylėjimas". Na o pabaigai, kad neabejotumėt, taip ir norisi pasakyti: "Susikimbam ne tam, kad kits kitą prilaikytume, bet iš meilės, iš prielankumo, kadangi tiek vyrui, tiek moteriai malonu būti drauge".