Ši knyga parašyta remiantis Tulpinių ir Gaidjurginių baudžiamosiomis bylomis. Paskelbti teismų nuosprendžiai jau praėję visas nagrinėjimo stadijas ir yra įsiteisėję. Trys Tulpiniai ir du Gaidjurginiai, nužudę daugiau kaip 50 žmonių, nuteisti iki gyvos galvos. Tarp nužudytųjų - ne tik nereikalingais liudininkais tapę gaujų nariai, bet ir garsūs verslininkai, ir net prokuratūros, policijos, saugumo darbuotojai. Knygoje rašoma apie tai, kaip buvo nužudytas buvęs Mažeikių Naftos gamyklos direktorius Gediminas Kiesus, jo sūnus Valdas ir apsaugininkas Alfonsas Galminas. Dar ir šiandien banditai neišduoda, kur paslėpė nužudytųjų galvas. Panevėžio Tulpiniai ir Klaipėdos Gaidjurginiai buvo pačios žiauriausios Lietuvos banditų gaujos. Tulpiniai net ir persekiojami policijos neatsisakė savo planų ir toliau žudė – nušovė policijos inspektorių Sergejų Piskunovą ir prokurorę Vidą Kazlauskaitę. Šios, o taip pat prokuroro Gintauto Sereikos žūtys Lietuvoje sukėlė didžiulį rezonansą. Jas tiriant buvo atskleistos dar dešimtys žmogžudysčių. Knygos autorius nedaro toli siekiančių išvadų, bet perskaičius knygą paaiškės, kad žiauriausias banditų gaujas globojo pareigūnai.
Knyga apie mano miestą 1990 metais. Taip viskas toli ir nerealu, nors tuo metu buvo visai šalia tavęs. Įvykiai, žmonės (jeigu kai kuriuos iš jų galima taip pavadinti) ir tas jausmas išlikęs iš tų tolimų metų. Baimė. Baimė eiti kur nors sutemus, baimė su draugais nueiti į kavinę. Baimė, kad tai niekada nepasibaigs.
plačiai ir nuodugniai aprašomos tulpinių bei gaidjurginių gaujos. mat autorius ne pašalinis romanų kurpėjas, o asmuo, savo profesija susijęs su kalėjimais. silpnesnių nervų žmonėms, prarandantiems sąmonę išvydus kraują, skaityti nederėtų. knygos gale yra spalvotų fotografijų. man visada smalsu tyrinėti žudikų fotografijas ir bandyti suprasti, kuo eilinis pilietis nuo jų skiriasi, ir kaip atpažinti žudiką gatvėje.