„Pagauti Palucką“ – tikra istorija apie vieną karpį, vieną premjerą ir vieną galingiausių žurnalistinių tyrimų Lietuvos istorijoje.
Skaitydami knygas mes norime laimingos pabaigos. Dokumentinė, o ypač politinė publicistika, deja, kitoks žanras. Ši knyga laimingos pabaigos neturi. Nors, tiesą sakant, tą rugpjūtį galvojome, kad laiminga pabaiga bus. Gal net ne pabaiga, o tęsinys. Ir kad prezidentė Dalia Grybauskaitė, parašiusi feisbuke: „Sveikinu visus, kurie prisidėjo prie Lietuvos apsivalymo. #Sureikšminkim“, bus teisi.
„Pagauti Palucką“ – tai istorija apie dešimtmetį darbo, kaip laivų mūšyje šaudant didžiausio kreiserio apylinkėse. Tai pasakojimas apie purvinus prezidento rinkimų žaidimus, slepiamas turtingų ir įtakingų veikėjų tapatybes bei neaiškios kilmės pinigus.
Dar tai yra istorija apie tikėjimą Gintautu Palucku. Ir tai dar ne viskas. Tai mudviejų dialogas, šaipantis vienam iš kito, geliant dėl arogancijos, ir užsispyrimo. Galiausiai – tai istorija apie draugystę, kurią išaugino vienas karpis, vienas premjeras ir vienas galingiausių žurnalistinių tyrimų Lietuvos istorijoje.
Tai tikrų tikriausia istorija. Ir dėl to tai neįtikėtina.
I was born and still live in the ancient city of Vilnius though I no longer walk in the abandoned cemeteries after dark. I am happily married for 12 years with two kids and it easy to see where my inspiration comes when you translate names of my wife and kids from Lithuanian - Morning Dew, Summer and Westerly Wind. We also own the dog named Eagle who leads his life in belief that one day he will be able to soar and reach those pesky squirrels in the trees.
Having my own TV show on national television for more than ten years I suppose made me a minor celebrity locally which actually means that I get disapproving glances whenever I buy beer at a supermarket. No swooning ladies under the feet, unfortunately.
I love travelling, playing online poker and sports (have completely lost my head about both kinds of football - American and European), yet books have been and still are my biggest passion.
I have translated The Lord of the Rings into Lithuanian as well several books by Terry Pratchett (boy, that was THE hardest work I have ever done) and this year debuted as an author with my very own Hour of the Wolf.
Currently I am working on the second book of my Steam and Stone Saga "Day of the Plague" and writing Steam and Stone comic series.
Some of my favorite things:
Authors - J.R.R. Tolkien, George R.R. Martin, Terry Pratchett, Mikhail Bulgakov
Movies - "The Lord of the Rings", "Star Wars", "Pulp Fiction", "The Matrix"
TV series - "Game of Thrones", "West Wing", "Lost", "Person of interest", "Californication"
Nors ir žinoma istorija, bet labai įdomu visi užkulisai, priešistorė. O Šarūno baeriukai ne kartą privertė garsiai balsu nusijuokti. Ačiū tiek už puikią knygą, o labiausiai ačiū už visus tyrimus, kuriuos darote ir dar darysite ateityje!!!
Nors akylai besidomintiems politika lyg nieko naujo ir nepasakyta - labai įtraukiai Šarūnas viską išrašė. Natūralu, kad dalis informacijos sutampa ir su „Smarve“, bet vėlgi - labai įdomiai Šarūnas rašo, tai neprailgsta. O ir iš autorių perspektyvos istoriją pamatyti įdomu. POV keitimas irgi įdomus, bet vietomis atrodė, lyg iš šono matyčiau, kaip besiginčydami trečiokai bando vartoti kasdienybėje retai girdimus (keiksma)žodžius – norisi suprasti, bet cringe.
Įdomiausia, ką atradau, – suvokimas, kiek daug darbo ir galvoje atidarytų exceliukų įdeda šie žmonės. Ne tai, kad nežinojau, jog išties daug, bet „daug“ – tai Gitanas yra vadintas aukštu ir gražiu, o čia maždaug daug, daug, daug, DAUUUG daugiau. Gerbiu ne tas žodis.
Liūdina, kai skaitant ateina suvokimas - kiek sukčių sukasi politikoje metai iš metų. Tie patys (prorusiški irgi) snukiai, tik rankoje pultelis vis kitas. Ima labai stiprus noras išsišluoti. Ačiū ir už tą liūdesį – padeda neužsnūsti gerovės valstybėje.
Norėčiau, kad knygą perskaitytų tie, kurie linkę skleisti ir patys įtikėti mitu, kad „žurnalistiniai tyrimai yra kažkieno užsakyti“. Nes „Pagauti Palucką“ – pirmiausia apie tiriamosios žurnalistikos virtuvę. Į tikros žurnalistikos reputaciją jau kuris laikas nusitaikyta agresyviai, todėl tokie it detektyvai įtraukiančiai sudėlioti pasakojimai labai svarbūs.
Įdomu buvo stebėti, kaip skiriasi Šarūno ir Andriaus darbo stiliai ir požiūriai, kaip tie skirtingumai suskamba ir ne tik, kad nesugadina, bet sukuria kažką neįtikėtino.
Atskiros analizės verta Palucko portreto dinamika – nuo virtuoziškai ir geranoriškai su žurnalistais bendradarbiaujančio esą pažangaus politiko iki pagiežingo, išsisukinėjančio, kerštingo veikėjo. Tiesa, man jo “pažangumas” visada kėlė įtarimų klausantis jo komentarų gynybos temomis, bet aš ir neturėjau galimybės bendrauti su juo tiesiogiai ir pasimauti ant jo tariamo pažangumo kerų.
Knyga nėra apie LRT, bet truputį ir yra, – neatsitiktinai knygą pabaigia priešpaskutinė pastraipa apie keršto žygio prieš LRT ir jos vedėjus architektą. Ne mažiau iškalbinga pastraipa iš knygos vidurio apie tai, kodėl „Pinigų karta“ išlėkė iš LRT eterio. Buvo laikai, kai LRT socdemams buvo paklusnesnė.
Jaudinuosi tik dėl vieno – Šaras per daug geria kavos ir per dažnai springsta, #medinis.
Viena vertus, atrodo, kad šiek tiek per daug dėmesio knygoje skirta senesnėms istorijoms (ypač kai dauguma jų jau buvo aprašyta Šarūno „Smarvėje“). Kita vertus, jos susipina ir su praėjusios vasaros paluckiados „radiniais“. Bet man pritrūko šitų istorijų suvedimų.
Knygos stilius – savotiškas dviejų autorių pasikalbėjimas knygos puslapiuose – neįprastas tokiame žanre ir visai įdomus, bet tuo pačiu jaučiamai skubotai sudėliotas. Kas nestebina, žinant, kaip greitai knyga atsidūrė lentynose, bet kokybei šiek tiek laiko pritrūko.
Visgi man patinka Šarūno rašymo stilius: skaitydama jaučiausi lyg prie bokalo alaus su geru pažįstamu aptarinėdama politines aktualijas. Nežinia, kaip kai kurie juokeliai ar nuorodos į politinius memus susiskaitys praėjus kiek daugiau laiko, bet tikiu, kad turinio tai tikrai nesugadins. O turinio tikrai daug ir rimto: viskas, ką praėjusią vasarą atkapstė „Laisvės TV“ ir „Sienos“ komandos, sugulė į savotišką mūsų dienų politinį metraštį. Už jį ir viską, ką darote, AČIŪ!
Perskaičiau per dvi dienas. Kaip per sviestą. Šarūnai, per Jus turėjau atsiprašinėti aplink mane buvusių žmonių už netaktiškai garsų juokimąsi (matomai pats kaltas, kad viešoj vietoj skaičiau..)
Labai džiaugiuosi, kad knygoje buvo tiek daug priešistorės – kaip jaunam žurnaliūgai (kaip tik bakalauro rašymo semestras blet nesikeikiant), šita knyga taip pat buvo kaip savotiškas Lietuvos politikos vadovėlis. Kas mūsų šalelėje dėjosi '00 – '10 metais (vis dar neradau 100 % konteksto, ką paksas turėjo omeny su šikau ir tapšnojau, Googlas visų atsakymų dar nedavė. Arba aš čia pats kaltas, tikėdamasis, kad Paksas iš viso turi omenį) ir ne tik. Na o apie pačią Paluckiadą, manau, nereikia nė paminėti. Šedervas.
Ačiū Jums už tokį darbą. Per Jus dar lieka vilties, jog visi šiknatapšnotojai, nesureikšmintojai, skrenduįNiujokriniai ir neduoktudieve kokie dar žulikai negalės įsišaknyti, ir kad mūsų protėvių išsaugotoj žemėj Orbanizacija neįvyks.
Stiprybės jums! Linkiu, kad kiekvienas Lietuvos žulikas apie Jus košmarus sapnuotų :DD
P.S. pro Giedraičių g. bomžyną praeinu po kelis kartus kiekvieną savaitę. Ir, ačiū Jums, kaskart nusišypsau :DD. Kol kas jokio Bentlio, Rolls Royce'o, Porche'o ar kitokio fuck-you-money simbolizuojančio automobilio neteko šalia jo pastebėti.